Zaha Hadid – žinoma architektūros meistrė, 1979 metais įkūrusi savo architektų studiją „Zaha Hadid Architects“. Po ketverių metų jos kurti objektai jau pelnė tarptautinį pripažinimą, o vieną jų architektė galėjo įgyvendinti ir Lietuvoje – ji buvo parengusi Guggenheimo muziejaus projektą Vilniui, tačiau jis taip ir liko neįgyvendintas. 2016-ųjų pavasarį architektė, eidama 65-uosius metus, mirė.
M.Gligorovas šioje įmonėje interjero dizaineriu dirba nuo 2015 metų. Jį į Lietuvą pakvietė žurnalas „Structum“, kartu su Lietuvos architektų sąjunga.
Su M.Gligorovu susitikome vėlai vakare, jo paskaitos Vilniuje išvakarėse. Ir nors abu buvome pavargę po dienos darbų, pašnekovas sutiko pasidalinti savo mintimis apie pačią Z.Hadid, darbą įmonėje bei architektūros ir dizaino problemas.
„Reikia daugiau investuoti ne į patį objektą ar statinį, o žvelgti plačiau – ką jis gali tai vietai atnešti“, – 15min sakė Marko, kalbėdamas apie žymių architektų projektus.
– Norėčiau mūsų pokalbį pradėti nuo jūsų darbo Zaha Hadid biure. Ten dirbate nuo 2015 metų, ji tuomet dar buvo gyva. Ar pavyko su ja susitikti?
– Nesu su ja sėdėjęs prie vieno stalo, kur būtume galėję apsikeisti idėjomis. Esu su ja bendravęs, bet labai trumpai. Neturėjau galimybės su ja tiesiogiai pakalbėti, norėjau, deja, nepavyko. Tačiau biure visi jausdavo jos įtaką. Pamenu, kartą ji užėjo į kambarį, kuriame buvo daug žmonių ir visi tarpusavyje kalbėjo. Pasirodžius jai, visi staiga susikoncentravo į darbą, tapo rimti, nebeliko juokų. Ji daug nekalbėdavo, bet kai kalbėdavo, tai tik puikius dalykus. Ji turėjo neįtikėtiną aurą, kuri ją supo ir švietė aplink ją.
– Gal pamenate kokius nors jos žodžius, kurie jus įkvėpė, kai pradėjote ten dirbti?
– Prieš tai esu dirbęs mažesniuose biuruose, bet kai pradėjau dirbti su Zaha, svajojau, kad vieną dieną galėsiu su ja prisėsti, diskutuosime apie dizainą ir tai bus nuostabu. Deja, neturėjau tokios galimybės. Iš bendradarbių girdėjau, kad tai būtų buvusi tiesiog neįtikėtina patirtis, tokia, kokios gyvenime nebūtum pamiršęs.
– O kaip jums pavyko patekti į tokį žymų architektų biurą? Įsivaizduoju, kad gauti darbą tokioje bendrovėje neįtikėtinai sunku.
– Tiesiog kandidatavau į tą poziciją ir buvau pakviestas į interviu. Tiesą sakant, nepamenu, kad pokalbis būtų buvęs sunkus. Interviu metu sėdėjau su keliais žmonėmis iš biuro, kalbėjome apie darbą. Manau, kad pavyko įsidarbinti ten, nes esu dirbęs prie tokių projektų ir turėjau patirties, kokios jiems reikėjo, be to, įrodžiau, kad galiu padaryti, ką sakau. Iš kitos pusės, man tiesiog pasisekė.
Tačiau, prieš ateidamas įsivaizduoji, kad esi pasiruošęs, nes jie tave pasirinko dėl tavo gabumų. Bet atėjęs supranti, kad visi tave supantys žmonės yra tiesiog nepaprastai gabūs dizaineriai, gal ne geresni už tave, bet tiesiog nepaprastai geri. Todėl iškart tampi nuolankus, nuleidi galvą ir pradedi mokytis kiek tik gali. Kai save palyginu su žmogumi, koks buvau prieš penkerius metus ir dabar, tai du skirtingi asmenys. Ir nesakau, kad nebuvau geras specialistas, tačiau tai, ką apie save maniau anksčiau, žiūrint iš dabarties taško, yra visiška netiesa. Tiesiog buvimas su tais žmonėmis ir mokymasis iš jų yra unikali galimybė.
– O ko konkrečiai išmokote dirbdamas šiame biure?
– Man atrodo, Richardas Rodgersas yra sakęs, kad biurą architektas steigia ne tik tam, kad galėtų įgyvendinti savo projektus, tačiau kartu kuria ir kultūrą, pagal kurią vertina užduotį ar projektą. Prieš tai dirbau mažesniuose biuruose, kurie neturėjo tokių svarbių ir didelių projektų, o čia atėjus teko nusižeminti dėl jų dydžio.
Be to, dirbdamas su tokiais žmonėmis, supranti, kad turi visada būti atmerktomis akimis bei klausytis visko, kas aplink tave vyksta. Reikia greitai suprasti principus, pagal kuriuos tie žmonės dirba. Pavyzdžiui, kaip projektą reikia nagrinėti, kiek laiko galima praleisti kiekviename etape. Bet tai tik praktinė viso to pusė. Zaha buvo žymi ir dėl to, kiek laiko ji skirdavo tyrinėjimui, ji daug laiko praleisdavo mąstydama ir stengdamasi atrasti kažką naujo. Ji stengėsi nepaklusti kažkokioms visiems žinomoms idėjoms, kokia architektūra turi būti. Visi jos darbuotojai įsitikinę, kad ji buvo puiki mokytoja.
– Neseniai bendravau su žymiu šveicarų architektu Maxu Dudleriu. Jo darbai išsiskiria tuo, kad labai organiškai įsilieja į aplinką. O Z.Hadid darbai visai kitokie, jie labai ryškūs ir atrodo lyg išsišokėliai.
– Tai ne visai tiesa. Galbūt jie taip atrodo, bet iš tiesų taip nėra. Jos projektai atrodo lyg jie būtų išimti iš konteksto, ji apie tai pati yra kalbėjusi, tačiau jų forma ir dizainas kyla iš daugybės kintamųjų, kurie yra toje vietoje.
– Z.Hadid mirė 2016 metais. Ar pajutote kokius nors esminius pokyčius kompanijoje?
– Dabartinis mūsų vadovas Patrikas Schumacheris geriau apie tai galėtų papasakoti nei aš. Tačiau trumpai kalbant, ji sugebėjo aplink save suburti tokius žmones, kurie dirbo su ja nuo pat pradžių ir kurie visą laiką iš jos mokėsi. Ji atskleidė jiems visas paslaptis ir savo žinias. Tie žmonės tęsia jos darbus.
– Beje, Z.Hadid buvo suprojektavusi pastatą ir čia, Vilniuje – Guggenheimo muziejų. Vilnius nėra didelis ir miestas, todėl kaip manote, ar apskritai verta tokiems miestams investuoti ir kviestis pasaulinio garso architektus?
– Taip, žinau, kad ji čia projektavo. Kaip pavyzdį dažnai miniu muziejų Bilbao, kiek teko domėtis, iki šio pastato pastatymo šis Ispanijos miestas nebuvo labai žymus. O dabar tas statinys tapo ne tik pagrindiniu turistiniu objektu, bet kartu tas vienas pastatas padarė įtaką visam regionui, suteikė jam identitetą. Reikia daugiau investuoti ne į patį objektą ar statinį, o žvelgti plačiau – ką jis gali tai vietai atnešti.
– Šio klausimo paklausiau, nes dalis vietos architektų pyksta, kuomet iš jų galimai atimami projektai. Anot jų, kas geriau gali padaryti projektą, jei ne vietiniai, kurie pažįsta šią teritoriją.
– Žinoma, turėtų būti remiami ir vietos architektai. Tačiau reikia turėti omenyje, kad užsienio architektai visada toje šalyje, kur įgyvendina projektą, turi vietos specialistų, kurie išmano situaciją, paramą. Dažnai žmonės žvelgia į vieną projektą ir klausia, kodėl jis neatiteko vietiniam architektui, tačiau reikia turėti omeny, kad daugelis etapų daromi vietoje, ne užsienyje. Ir esu 100 proc. įsitikinęs, kad Lietuvoje yra neįtikėtinų architektų, kurie gali daryti puikius darbus.
– Jūs ir jūsų kompanija dirba su itin dideliais projektais. Vilniuje dažnas projektas, kurį ketinama įgyvendinti ar kuris jau yra statomas, susiduria su vietos gyventojų priešiškumu. Kaip manote, kaip galėtų patys projektų autoriai, architektai bendrauti su bendruomenėmis pristatydami projektus, kad jie netaptų nesantaikos židiniu?
– Tai ne tik architektų, bet ir valdžios darbas. Valdžia nustato vietai reikalavimus ir ji turi užtikrinti, kad visuomenė būtų informuota. Manau, kad pirmiausiai tai ir lemia sėkmę, tuomet žmonės bus patenkinti. Aišku, turi būti aiški nauda.
Tačiau, dažnai problemos kyla dėl žmonių nuogąstavimų dėl konkrečių plėtotojų, į kuriuos žiūrima kaip į pinigų uždirbinėtojus ir į privačios naudos gavėjus. Bet jei projektas turi aiškią viziją, kokią naudą jis gali suteikti visuomenei, tai turi būti aiškiai paaiškinta ir tuomet bus mažiau problemų.
Žinoma, ir pati architektūra turi būti dėmesinga ją supančiai aplinkai, kokią įtaką ji jai darys ne tik dabar, bet ir ateityje, kokią įtaką ji daro miestui bei gyventojams.
– Kitas mano klausimas turbūt Zaha Hadid biurui negalioja – kai ateina užsakovas, jis žino, ko tikėtis, ir jums jau nereikia vaikščioti paskui klientus. Tačiau su šia problema susiduria jauni, dar tik savo karjerą pradedantys architektai bei dizaineriai. Jei nedarysi kaip pasakė, pinigai išeis į kitą studiją. Ar tai pateisinama priežastis savo vertybes nurašyti, ar architektas turi būti aukščiau viso to ir atsisakyti projekto, jei nepavyksta įtikinti?
– Jei kas nors į tave kreipiasi ir liepia daryti kažką, kas tau nepriimtina, ir dėl to tu atsisakai, tai, žinoma, gali prarasti uždarbį. Tačiau, jei imiesi tokio darbo, gali nusivilti pats savimi. Manau, tai individualu ir skirtingi žmonės dalykus darytų skirtingai. Dėl to ir turime skirtingus architektūros stilius. Ir, beje, tai irgi yra svarbu. Manau, tiesiog turime rasti būdą, kaip galėtume kartu dirbti. Reikia nubrėžti ribas, paaiškinti, ką gali padaryti, bet ko tikrai ne.
– O kokios jūsų ribos?
– Negaliu kalbėti už visą biurą, bet aš pats esu dar jaunas, turiu daug ko išmokti.
– O kas jums yra gera architektūra ar dizainas?
– Į šį klausimą nėra universalaus atsakymo. Geras dizainas turi patenkinti pagrindinius poreikius tų, kuriems yra projektuojama, ir kas vienam kuriama, nebūtinai gali būti pritaikoma kitam. Tačiau geras dizainas yra būtent toks, kuris patenkina pagrindinius poreikius, jis turi tave linksminti ir šiek tiek erzinti, kelti smalsumą. Tokia erdvė turėtų skatinti mąstyti, tačiau kartu labai nesikišti į kasdieninį gyvenimą. Reikia rasti tą aukso vidurį tarp buvimo ramiam ir sudomintam.
– Kaip apibūdintumėte tobulą namų interjerą?
– Vieno atsakymo ir čia nėra. Bet man asmeniškai namai, tai vieta, kur jautiesi gerai ir patogiai. O kaip jie atrodo, kokios spalvos sienos, kokie baldai ten yra, tai visiškai priklauso nuo individo.
-
Prieštaringai vertinamas Danielis Libeskindas apie pakitusį „k18B“: tai ambicingas pastatas
-
Žymus olandų urbanistas M.Biewenga – apie sovietinius daugiabučius, miestų planavimą ir sėkmės paieškas
-
Architektūros meistras Maxas Dudleris: D.Libeskindo pastatas Vilniuje bus siaubingas
-
Lietuvos architektai įsitikinę: atstatant Dievo Motinos katedrą interpretacijų nebus
