Tarpukario taisyklė: estetiški baltiniai, butai ir stogai
Iki XX a. pradžios dauguma namų buvo mediniai, dengti įvairiai pjautomis medžio lentelėmis arba šiaudais. Tarpukariu vis dar daugiau nei 80 proc. žmonių gyveno kaimuose ir kaimas buvo tautinės kultūros lopšys su besitęsiančiomis statybos tradicijomis.
Tarpukario palikimo kaimuose ir mažuose miesteliuose ieškoma retai, tačiau ten gausu įvairių tarpukario architektūros pavyzdžių. Miestai dažnai keičiasi, į juos greičiau atkeliauja kosmopolitinės idėjos, o kaimai saugo savitą etninę-tradicinę architektūrą.
Geležinkeliais, upėmis keliavo ir užsieniečių, egzistavo įsitikinimas, kad reikia jiems gražiai pasirodyti. Miestuose taip pat buvo atitinkami kvartalai, kur buvo galima statyti tik mūrinius namus.
Kauno technologijos universiteto Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro architektūros istorikė Rasa Bertašiūtė pasakoja, jog stogai per XIX-XX a. keitėsi labiausiai. Architektūroje atsispindėjo to meto visuomenės socialiniai pokyčiai.
„Tarpukariu atsirado skardiniai stogai. Iki tol jie dažniausiai būdavo šiaudiniai (rugių šiaudų) arba mediniai (gontai arba skiedros). Taip pat atsirado molinės ir betoninės čerpės. Pastarieji stogai – labai ilgaamžiai. Gal net savo namą užsidengčiau tokia danga. Tarpukariu statyti namai, dengti čerpėmis, ir šiandien stovi, stogai gal kiek apsamanoję“, – sakė dr. R.Bertašiūtė.
Architektūros istorikė primena vieną šiandien neįprastai skambančią taisyklę: prie geležinkelių, laivybai naudojamų upių kelių namai turėjo būti sutvarkyti, estetiški, tvarkingi, dengti skardiniais stogais.
„Turėjo būti ir tvarkingu stogu, ir aptverti tvoromis – tam buvo skiriama labai daug dėmesio, nes geležinkeliais, upėmis keliavo ir užsieniečių, egzistavo įsitikinimas, kad reikia jiems gražiai pasirodyti. Miestuose taip pat buvo atitinkami kvartalai, kur buvo galima statyti tik mūrinius namus, taip pat stogus dengti molio ar betono čerpėmis, skarda – dėl priešgaisrinės saugos, kad nesudegtų“, – sako pašnekovė.
Beje, monografijoje „Lietuvos tarpukario architektūrinis palikimas: materialumo ir nematerialumo dermė“, prie kurios rengimo prisidėjo ir R.Bertašiūtė, aprašoma tarpukario prievolė gyventojams „palaikyti baltinių, butų, indų švarą, švariai laikyti gyvulius, tvartus, susisiekimo priemones.“ Už švaros ir tvarkos nesilaikymą anuomet skirtos baudos iki 1000 litų ar netgi trumpalaikis areštas.
Labai daug kas turėjo vadinamąsias skiedrapjoves, patys jų pasidarydavo, patys ir užsidengdavo. Beje, Lietuvoje naudotos įvairios stogo dangos: skiedros, gontai, skalos, dranyčios – jos skiriasi savo gamybos technologija.
Tai rodo, kad ir žmogaus, ir namų estetinė išvaizda tarpukario visuomenėje buvo svarbi, laikyta kiekvieno pareiga ir prievole.
Kokybiškiausi stogai – Mažojoje Lietuvoje
„Betoną gaudavo iš „Akmenės cemento“, betoninės čerpės stogams buvo puiki medžiaga. Tiesa, yra pavyzdžių, kai pridaryta ir klaidų, betonas kai kur panaudotas sienoms statyti – tam jis netiko. Matyti, kad lietuviai bandė ir visaip „jaukinosi“ šią statybinę medžiagą. Atsiradus tobulesnei medžiagai už šiaudus, dalis skubėjo pasikeisti stogą, nes vis tik jis nuolat yra arba po lietumi, arba kaitinamas saulės – sunku rasti medžiagą, kuri ilgai nediltų, atlaikytų. Stogas yra jautriausias išorės poveikiui“, – svarstė R.Bertašiūtė.
Betoninės čerpės yra sunkesnės, nei molio, tačiau kai stogo konstrukcija teisingai suręsta, jog gerai prislegia namą ir dar apsaugo jį nuo stipraus vėjo, uraganų. Architektūros istorikės teigimu, čerpės apskritai buvo populiariausios Mažojoje Lietuvoje.
„Šilalės, Šilutės, Pagėgių rajonuose – kaip man sakė – kas antras kaimas turėjo plytines, kuriose buvo galima pasigaminti, išsidegti sau visokių statybinių medžiagų. Tam krašte stogai – čerpiniai, nes jie patvarūs, ilgaamžiai, patikimi, saugūs. Kadangi tai buvo vietinė žaliava – ji ir pigesnė“, – sakė dr. R.Bertašiūtė.
Kitose Lietuvos dalyse vis tik populiariausia stogo danga ir tarpukariu išliko skiedros, nes skardiniam, moliniam ar betoniniam stogui reikėjo turėti pakankamai lėšų. O skiedrų turėjo bene kiekvienas gyventojas, nes miško netrūko.
„Labai daug kas turėjo vadinamąsias skiedrapjoves, patys jų pasidarydavo, patys ir užsidengdavo. Beje, Lietuvoje naudotos įvairios stogo dangos: skiedros, gontai, skalos, dranyčios – jos skiriasi savo gamybos technologija“,– sakė R.Bertašiūtė.
Kaimo ir mažų miestelių namų savininkai, neturėdami išgalių stogo užsidengti geresnėmis medžiagomis, jį dengdavo žolėmis, eglišakiais ir velėna.
„Pasidaryk pats“ – kaip lietuviai pasigamindavo molio ir betono čerpių
R.Bertašiūtė pasakoja, jog betonines čerpes stogams dengti anuomet žmonės dažnai gamindavosi patys – pasiskolindavo vieną ar dvi formas, jomis atsispausdavo čerpes ir patys jomis užsidengdavo stogus.
„Sudėtingesniems darbams, žinoma, samdydavo meistrus, bet tokius paprastesnius dirbdavo visi šeimos nariai. Juk būdavo vyrų, šeimos didelės“, – teigia dr. R.Bertašiūtė.
Jos teigimu, name svarbiausios dalys buvo pamatai ir stogas – juk jei lyja ant galvos, nesmagu. O pamatai turėjo atlaikyti visą namo svorį. 1936 metais išleistoje knygoje „Kaimo statyba“ jau aprašomos dviejų tipų čerpės. Molinės gamintos iš riebaus, gerai išminkyto molio, knygoje rašoma, jog tinkamai išdegtos jos gali laikyti 60-100 metų. Betoninės čerpės anuomet buvo pigesnės ir tvirtesnės už molines. Jos gamintos iš cemento ir smėlio mišinio. Rašyta, kad čerpes galima atsargiai nuimti ir panaudoti kito statinio stogui uždengti. Ir molinės, ir betoninės čerpės metaline viela buvo rišamos prie grebėstų (konstrukcijų).
Pabrėžta, kad geras sprendimas yra ir cementinės (betoninės) čerpės, tačiau jas reikia kokybiškai pagaminti, kitaip skils nuo šalčio. Stogo dengimas cementinėmis čerpėmis buvo analogiškas dengimui molinėmis.
Buvo rekomenduojama stogus dengti ir cinkuota skarda, tačiau perspėjama, kad aprūks, jei name bus šildomasi akmens anglimis. Dėl didelės gaisrų rizikos namus rekomenduota statyti iš nedegių medžiagų.
Knygoje pabrėžiama, kad molio čerpių stogai atsieina brangiausiai, tačiau yra lengvai taisomi, tinka mediniams pastatams dengti. Čerpės rištos viela prie grebėstų (medinio stogo karkaso), viena kitą prispausdavo savo svoriu.
Kad žiemą į jų tarpus nebūtų pripustoma, tarpukario statybos knygoje rekomenduojama į tarpus prikišti dervuotų pakulų. Perspėjama, kad vėjas gali nuplėšti stogo konstrukciją, ypač jei statinys – vienkiemis, vidury laukų, todėl reikia tiksliai sujungti gegnes, pagegnes, statramsčius ir kitus stogo konstrukcijos elementus. Taip pat po kraiginėmis čerpėmis rekomenduota pakišti gyvulių plaukų.
Pabrėžta, kad geras sprendimas yra ir cementinės (betoninės) čerpės, tačiau jas reikia kokybiškai pagaminti, kitaip skils nuo šalčio. Stogo dengimas cementinėmis čerpėmis buvo analogiškas dengimui molinėmis. Stogai taip pat dengti gontais (medžio lentomis), skiedromis po kelis sluoksnius.
Skardos stogai vertinti už tai, kad yra atsparūs ugniai, gana pigūs. Vis tik didžiausiu jos minusu nurodytas greitas šilumos ir šalčio pralaidumas. Staigiai keičiantis temperatūrai dėl viduje esančio dar įšilusio oro formuodavosi rasa, nuo jos pradėdavo pūti stogo medinės konstrukcijos.
