Apie tai, kad Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatyme nustatyta infrastruktūros plėtros įmokos apskaičiavimo tvarka ir atvejai, kada ji mokoma, netenkina NT vystytojų, kalbama jau kurį laiką. Tiesa, garsiai apie tai nori pasisakyti ne visų didžiųjų plėtotojų atstovai.
Vis dėlto tie, kurie kalba, neslepia – šis mokestis augina būsto kainas, o brangiau mokėdami pirkėjai gali neretai pasijusti lyg apgauti.
Nes sumokėjus šį mokestį iš esmės sunku tikėtis būtent šalia jų namų sulaukti už tuos pinigus išplėtotos vienokios ar kitokios infrastruktūros.
Vilniaus miesto savivaldybė su tokiu požiūriu nelinkusi sutikti, nors pripažįsta, kad „surinktas mokestis su konkrečiomis teritorijomis yra susietas tik iš dalies“. Tačiau esą prioritetinėse zonose infrastruktūra išplėtota geriau, tad čia surinktos įmokos gali padengti dalį reikalingų investicijų ten, kur šios infrastruktūros trūksta.
Vis dėlto investuotojai neslepia matantys spragų įgyvendinant įstatymą ir jame numatytą įmokų apskaičiavimo tvarką.
Baksnoja į spragas
Donatas Jurevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) valdybos narys, įmonės „Eriadas“ akcininkas, 15min sakė, kad 2020 m. priėmus įstatymą kai kurie dalykai išties buvo sureguliuoti. Tarkim, koks kurioje vietoje infrastruktūros mokestis gali būti taikomas.
„Anksčiau ateinat plėtoti kažkokią teritorija, kaip juokaudavau, turėjai dalyvauti brangiausioje loterijoje. Trauki bilietą, kuris vadinasi „Infrastruktūros plėtros sąlygos“, ir žiūri, ką gauni. Gali gauti už 500 tūkst. eurų, gali už 100 tūkst., gali už milijoną gauti pareigų.
