Daugiau straipsnių

Pastatus įdomiais daro ne tik fasadai: kodėl svarbu, kad jie galėtų pasakoti istorijas?

Šaltinis:
Reklama
Turinio kontrolė – užsakovo rankose, redakcija neprisidėjo prie turinio kūrimo

Tyrimai rodo, kad šalia įdomių pastatų žmonės yra linkę būti geranoriškesni, taip pat daugiau judėti ir yra geresnės nuotaikos. Tačiau ar galime apibrėžti kuo turi pasižymėti įdomus pastatas? Ekspertai pastebi, kad tai iš dalies subjektyvu, tačiau bendrų vardiklių galima rasti – pradedant jų išvaizda ir užbaigiant istoriniu kontekstu ar pačia vieta, kurioje stovi pastatas.

Vilniaus arkikatedra

NT plėtros bendrovės „Darnu Group“ inicijuotą reprezentatyvų tyrimą, kuriame dalyvavo 1021 Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos gyventojas, įkvėpė pasaulinė „Humanise“ iniciatyva, analizuojanti architektūros įtaką žmonėms. Tyrimą atliko bendrovė „Spinter tyrimai“. Remiantis jo duomenimis, turinio projekte „(Ne)nuobodžių pastatų efektas“ analizuojama, kokį poveikį žmogui daro pastatų architektūra.

„Humanise“ iniciatyvos autoriai teigia, kad įdomus pastatas turi išlaikyti mūsų dėmesį, kol pro jį praeisime, ir būti įdomus iš trijų distancijų. Pasak jų, būnant 40 metrų nuo pastato, šis jau turėtų patraukti mūsų dėmesį ir pilnai tilpti į mūsų regos lauką. Priartėjus prie statinio per 20 metrų, greičiausiai tam tikrų jo dalių, pavyzdžiui, stogo, nematysime, tačiau atsiskleis jo kitos detalės – įdomūs fasado raštai ir kiti elementai. O priėjus prie pat įdomus pastatas turėtų mus sudominti savo medžiagiškumu, smulkiomis detalėmis ar meistriškais statytojų sprendimais.

Intriguoja skirtingų funkcijų derinimas

Anot architekto Luko Rekevičiaus, vertinant pastatų įdomumą reikia koncentruotis ne tik į jų išvaizdą. Jis juos sulygina su žmonėmis – kuo daugiau skirtingų dėmenų juose telpa, tuo jie pasidaro įdomesni ir tuo labiau intriguoja.

„Turime tokią žmogaus klišę „sausas buhalteris“, kuris ir darbe, ir hobiuose, ir šeimyniniame gyvenime yra toks sausas, griežtas ir pilkas. Bet jei tas buhalteris turėtų kokį nors labai įdomų hobį, pavyzdžiui, būtų alpinistu ar užsiiminėtų ekstremaliu sportu, rašytų knygas – jame jau dera skirtingos savybės, jis iš karto tampa žymiai įdomesniu, turinčiu daugiau kampų. Tai su pastatais analogiškai – pirmiausia jie turi būti kaip tas sausas buhalteris ir labai gerai atlikti savo pirminę funkciją. Kai tai išpildoma, galime jau kalbėti ir apie įdomumą“, – dėsto architektas.

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Verslo centras „Pirklių klubas“ Vilniuje
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Verslo centras „Pirklių klubas“ Vilniuje

Pasak eksperto, žmonės pastate dažniausiai ieško kažkokio netikėtumo faktoriaus, kuris paverstų jį urbanistiniu maištininku, išsiskiriančiu iš aplinkos.

„Mes norime iš pastato kažkokio netikėtumo. Kad pastatas, kuris puikiai atlieka savo funkciją, turėtų kieme paslėptą parkelį. O jame būtų pasislėpusi ir kokia nors labai miela kavinukė. Arba, kad pastatas būtų sukonstruotas taip, kad per plyšį matytųsi, tarkim, Gedimino pilis. Įdomumas slypi dalykuose, kurie yra virš funkcijos. Jei funkcija yra sausa ir buhalteriška, tai tie mažyčiai dalykai turėtų būti literatūriški, poetiški ir įkvepiantys. Kuo daugiau skirtingų dalykų suderinsime, tuo pastatas bus įdomesnis“, – įsitikinęs L.Rekevičius.

Mes norime iš pastato kažkokio netikėtumo. Kad pastatas, kuris puikiai atlieka savo funkciją, turėtų kieme paslėptą parkelį. O jame būtų pasislėpusi ir kokia nors labai miela kavinukė. Arba, kad pastatas būtų sukonstruotas taip, kad per plyšį matytųsi, tarkim, Gedimino pilis. Įdomumas slypi dalykuose, kurie yra virš funkcijos. Jei funkcija yra sausa ir buhalteriška, tai tie mažyčiai dalykai turėtų būti literatūriški, poetiški ir įkvepiantys. Kuo daugiau skirtingų dalykų suderinsime, tuo pastatas bus įdomesnis.

Naujų naratyvų miestui atneša konversijos

Pasak L.Rekevičiaus, vienas įdomiausių dalykų šiuolaikiniame miesto planavime yra konversijos projektai – kaip vienu labiausiai įkvepiančių pavyzdžių jis įvardija Paupio istoriją.

Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Kauno valstybinė filharmonija
Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Kauno valstybinė filharmonija

„Paupio istorija yra įkvepianti, visų pirma dėl to, kad pats rajonas yra tikrai įdomus ir derina skirtingas funkcijas. Taip pat svarbu nepamiršti, jog prieš maždaug 20 metų toje vietoje stovėjo sovietinė gamykla, tad čia atsiranda ir papildomas prasminis sluoksnis – buvo sunaikintas nepageidaujamas sovietinis pramoninis palikimas pačiame miesto centre, kurį sunaikinus buvo praplėstos Senamiesčio ribos“, – pastebi architektas.

Pasak „Darnu Group“ korporatyvinių reikalų ir rinkodaros direktorės Akvilės Liaudanskienės, statant Paupio rajoną daug dėmesio buvo skiriama ne tik jo – gyvenimo, darbo ir laisvalaikio – funkcijoms sukurti bei suderinti, bet ir jo estetinei raiškai, įdomumą keliančių elementų integracijai, architektūrinių žanrų įvairovės užtikrinimui, kurią pasiekti padėjo net 7 rajoną kūrusios Lietuvos architektų komandos.

„Akylesniems rajono lankytojams turime įvairių įdomių detalių, pavyzdžiui, viename iš pastatų įkomponavome didelę arką, atspindinčią senosios rajono architektūros bruožus, kitame – išraiškingą erkerį. Taip pat rajoną tyrinėti skatina jo teritorijoje išsidėsčiusi meno galerija po atviru dangumi, netikėtos architektūrinės detalės bei slėpiniai, fasadų medžiagiškumas, netradicinės formos ir jų įvairovė, atliepianti vietos kontekstą. Siekėme, kad būdamas čia žmogus nestokotų įkvėpimo šaltinių“, – sako ji.

Taip pat rajoną tyrinėti skatina jo teritorijoje išsidėsčiusi meno galerija po atviru dangumi, netikėtos architektūrinės detalės bei slėpiniai, fasadų medžiagiškumas, netradicinės formos ir jų įvairovė, atliepianti vietos kontekstą. Siekėme, kad būdamas čia žmogus nestokotų įkvėpimo šaltinių.

Įdomiausi pastatai – pasižymintys turtinga istorija

Kaip teigia architektas L.Rekevičius, patys įdomiausi vis tik yra seni pastatai, kadangi jie jau yra atlaikę laiko išbandymą.

Evaldo Stakėno nuotr./Montvilos kolonija Vilniuje
Evaldo Stakėno nuotr./Montvilos kolonija Vilniuje

„Jei pastatas, pastatytas prieš kelis šimtus metų, vis dar tebestovi, vadinasi, jame yra kažkoks įdomumo faktorius, padėjęs jam atsilaikyti prieš laiką, kadangi besikeičiantys savininkai renkasi jį palikti stovėti, o ne griauti. Dabar jau egzistuoja toks dalykas, kaip paveldas, tačiau prieš keletą dešimtmečių to nebuvo, o dauguma į paveldo sąrašus įtrauktų pastatų būtų laikytini senais ir prieš, tarkim, 50 metų“, – pastebi ekspertas.

Pastatus jis lygina su meno kūriniais – kaip ir pastaruosiuose, taip ir pastatuose, labai svarbu, jog būtų pasakojama kažkokia istorija, būtų naratyvas. O gebėjimas papasakoti istoriją taip pat gali iš nuobodulio išgelbėti ir šiuolaikinės architektūros kūrinius.

„Dažnai kalbėdami apie meno kūrinius sakome, kad kūrinys greičiausiai bus neįdomus, jei savyje talpins tik vieną matmenį ar prasmę. Daugiabriauniškumas daro meno kūrinį kokybišku, įdomiu. Su pastatu – lygiai tas pats. Kuo daugiau jis pasakoja istorijų, tuo jis įdomesnis. Galbūt pastatas yra patogus gyventi ar dirbti – čia viena istorija, o galbūt jis dar stovi ypatingoje lokacijoje, kurioje yra įvykęs koks svarbus istorinis įvykis – čia dar viena istorija. Galbūt pastatas savo architektūroje pagerbia praeitį, istoriją, čia gyvenusius žmones, jų tradicijas ir papročius – istoriniai sluoksniai yra dalykai, kuriuos verta pastate cituoti, subtiliai paslėpti, poetiškai integruoti“, – mintimis dalinasi architektas.

Dažnai kalbėdami apie meno kūrinius sakome, kad kūrinys greičiausiai bus neįdomus, jei savyje talpins tik vieną matmenį ar prasmę. Daugiabriauniškumas daro meno kūrinį kokybišku, įdomiu. Su pastatu – lygiai tas pats.

Įdomumą sukuria ir kontekstas

Su architektu sutinka ir istorikas Albertas Kazlauskas, anot kurio, norint, kad pastatas būtų įdomus, reikėtų jau statant galvoti, kokia statinio vertė galėtų būti praėjus keletui dešimtmečių.

Evaldo Stakėno nuotr./Stiklių g. Vilniuje
Evaldo Stakėno nuotr./Stiklių g. Vilniuje

„Jeigu statysime pastatą, negalvodami apie galimą jo vertę po keleto dešimtmečių, manau, ir turėsime atitinkamą rezultatą. Labai svarbi pirminė nuostata, su kuria kuriamas ir projektuojamas pastatas. Be to, daug įtakos turi ir kontekstas bei aplinka kurioje stovi pastatas. Tarkime, medinis namelis, stovintis tarp kitų medinukų gali ištirpti kitų panašių pastatų gausoje ir neatrodo labai įdomiai. Bet Vilniaus mieste turime vietų, kuriose medinukų beveik nebėra, ir, pavyzdžiui, yra likęs stovėti tik vienas medinis vienišas namas, lyg reliktas iš praeities. Toks pastatas jau savaime atrodo įdomesnis“, – teigia A.Kazlauskas.

Jeigu statysime pastatą, negalvodami apie galimą jo vertę po keleto dešimtmečių, manau, ir turėsime atitinkamą rezultatą. Labai svarbi pirminė nuostata, su kuria kuriamas ir projektuojamas pastatas. Be to, daug įtakos turi ir kontekstas bei aplinka kurioje stovi pastatas. Tarkime, medinis namelis, stovintis tarp kitų medinukų gali ištirpti kitų panašių pastatų gausoje ir neatrodo labai įdomiai.

Pasak istoriko, įdomumo suteikia ir statinių ryšys su gamta – tas itin jaučiama Vilniaus senamiestyje: „Seniau, neturint reikalingos technikos, žmogui reikėjo derintis prie gamtos linijų, šlaitų, išgraužtų raguvų. Kaip taisyklė, gamtos formos yra pačios harmoningiausios ir gražiausios. Vilniaus senamiestyje ši įtaka labai jaučiasi – pačiame gatvių tinkle, kuris primena upių vagas, taip pat pastatų formose, kurios pasižymi užapvalintais kampais, lyg būtų formuota pagal daubas ar raguvas.“

Kartais ir neįdomus gali tapti įdomiu

Su tuo, kad architektūros bei pastatų įdomumui labai daug įtakos turi kontekstas, sutinka ir urbanistas Martynas Marozas. Pasak jo, tai puikiai iliustruoja viena istorija, susijusi su dangoraižių statybomis Dubajuje.

„Žinomi architektai „Office for Metropolitan Architecture“ buvo pasamdyti pastatyti naują dangoraižį Dubajuje. Siekdami, jog pastatas būtų įdomus ir derėtų prie kitų kvartalo dangoraižių, architektai pasidarė visų gatvėje esančių dangoraižių išklotinę ir pastebėjo, kad visi jie – labai skirtingi. Vieno viršūnė kaip pumpuras, kito – apvali, trečio – lyg adata. Tad matydami šią architektūrinę kakofoniją, jie pasiūlė pastatyti visiškai paprastą, keturkampę gražių proporcijų dėžę, kuri iš pirmo žvilgsnio būtų nuobodi, bet patalpinta į šitokį kontekstą ta dėžė atrodo lyg pats išraiškingiausias Dubajaus pastatas“, – pabrėžia urbanistas.

Eriko Ovčarenko nuotr./Klaipėdos Universitetas
Eriko Ovčarenko nuotr./Klaipėdos Universitetas

Pasak jo, architektūrinio įdomumo miestams gali atnešti ir bandymas suderinti skirtingų architektų komandų darbą viename kvartale: „Norint, kad miestų rajonai būtų įdomūs, būtina kad atsirastų architektūrinė įvairovė ir pastatus projektuotų ne viena komanda. Kiekvienas architektas turi savo braižą, kuris gali puikiai derėti ir su kitų architektų braižu, jie gali papildyti vieni kitus. Jei rajoną projektuoja viena architektų komanda, visas rajonas tampa gana vienodas ir jame esantys pastatai – panašūs. O tai veda link nuobodumo.“

Norint, kad miestų rajonai būtų įdomūs, būtina kad atsirastų architektūrinė įvairovė ir pastatus projektuotų ne viena komanda. Kiekvienas architektas turi savo braižą, kuris gali puikiai derėti ir su kitų architektų braižu, jie gali papildyti vieni kitus.

„Darnu Group“ kviečia skaitytojus balsuoti, kuris, jų nuomone, didysis Lietuvos miestas yra architektūriškai žaviausias bei kartu pasidalinti, kurie pastatai ar miestų erdvės juos labiausiai įkvepia.

Tą galima padaryti specialiame polapyje čia.