Šiandien miestai yra gamybos ir prekybos varikliai, mokslo ir technologijų naujovių kalvės bei socialinių pokyčių kryžkelės. Nori nenori turime pripažinti, kad ateitis priklauso miestams ir pirmiausia megapoliams. Ateities kryptis nulems megampolių interakcija, nes juose bus kuriama esminė BVP dalis, gyvens didžioji dalis žmonių.
Matome, kad urbanizacija yra pagrindinė šiuolaikinių visuomenių pokyčių varomoji jėga. Turime daug pavyzdžių, kad žmonės važiuoja gyventi ten, kur bus ne tik gera dirbti, bet ir leisti laisvalaikį. Bendrą visų svarbiausių dedamųjų visumą ir kuria urbanistai, atsakingi už mūsų miestų ateitį.
Visiems gerai žinomas San Francisko įlankos pakrantėje įsikūręs Silicio slėnis, kuris laikomas JAV informacinių technologijų lopšiu – jame įsikūrė tūkstančiai IT įmonių. Silicio slėnyje yra įsikūrusios tokios didžiausios bendrovės, kaip „Apple“, „Alphabet“, „Meta Platforms“ taip pat „Electronic Arts“ „eBay“, „HP“, „Intel“, „nVidia“, „Netflix“, „PayPal“, „Adobe“, „Cisco“, „Twitter“ ir daugelis kitų, tarp kurių nemažai startuolių. Jų koncentracija vienoje vietoje bei sąveika skatina generuoti naujas idėjas ir kurti inovatyviausius dalykus.
Pastarųjų dešimtmečių technologiniai pokyčiai keičia mūsų vartojimo ir gyvenimo įpročius. Ypatingai imlus šiems pokyčiams yra jaunimas, todėl urbanistų užduotis – užtikrinti, kad ir mūsų miestų ateitis atlieptų technologinius pokyčius ir besikeičiančius jaunimo poreikius. Pavyzdžiui, į pasikeitusius vartojimo įpročius savo laiku labai greitai sureagavo prekybos ir aptarnavimo sektoriai, pasiūlydami prekių ir maisto pristatymo paslaugas į namus.
Šis paslaugų segmentas ir toliau plečiasi, nes užtikrina komfortą dirbantiems nuotoliu, o taip pat taupantiems laiką. Lietuvoje per keletą metų sparčiai išaugo bendradarbystės erdvių pasiūla, o nuomotis biurą kelioms valandoms tampa įprasta praktika – verslas šiuo atveju pasiūlė lankstumą, kurio taip pat reikia tiek per kelias valstybes išsibarsčiusioms įmonėms, tiek startuoliams, kurie negali prognozuoti įmonės augimo trajektorijos, bet kuriems reikalingos erdvės susitikimams.
Akivaizdu, kad verslas kuria ir siūlo naujus produktus žmonėms, siekdami užtikrinti jiems kuo patogesnį ir jų poreikius atitinkantį gyvenimo būdą. Urbanistikos procesų planavimas taip pat turi būti labai glaudžiai su tuo susietas ir numatantis ateinančias tendencijas ir pokyčius.
Žinant, kad miestas tampa ateities ekonomikos varikliu, reikia jį padaryti tokį, kad jame būtų ne tik patogu dirbti, bet ir gyventi – auginti vaikus, kurti ir leisti laisvalaikį. Jaunimui, kurie yra miesto ateitis, reikia pokyčių. Miestas turi atliepti į jaunimo taip gerai įvaldytus dalijimosi ekonomikos įpročius. Pavyzdžiui, matome labai aiškias tendencijas – jaunoji karta nori atsisakyti savo transporto, kas reiškia, kad turime užtikrinti miesto kompaktiškumą.
Mūsų didžiuosiuose miestuose gyvenimą pradeda nauji bendruomeniško gyvenimo (co-living) projektai. Nenorintiems ar negalintiems įsigyti savo būstą yra siūloma kambarių nuomą kartu su bendromis erdvėmis darbui, pramogoms, renginiams, sportui. Co-living’o projektai atliepia kosmopolitų poreikius, čia kursis bendruomenės, kur visi turės galimybę bendrauti ir socializuotis, o tai jaunimui labai svarbu. Ir tokių projektų bei erdvių, atliepiančių miestelėnų poreikius, kasmet atsiras vis daugiau, tad ir miestas turi išlikti gyvu organizmu, kuris keisis kartu su mumis.
Ateities miestas turi būti ne tik kompaktiškas, bet ir patogus gyventi, todėl pastatai jau neturi grynosios paskirties – kuo toliau, tuo labiau jie tampa multifunkciniais, kad gyventojas galėtų vienoje vietoje rasti viską, kas užtikrina jo svarbiausius poreikius. Į tokius pokyčius turi būti atsižvelgta ir planuojant miesto ateitį. Požiūris į miesto planavimą ir pati planavimo koncepcija taip pat turi keistis ir eiti koja kojon su laiku. Pasaulis jau seniai juda link atskirų žaliųjų zonų kūrimo.
Tad, jeigu mums svarbūs yra medžiai, tai pasiruoškime žaliųjų zonų planus ir juos išplėtokime, bet viso miesto gyvenimo ritmas negali būti sąlygotas medžio ir grupelės žmonių nuotaikų. Ir tai svarbiausia užduotis ir iššūkis miesto vadovams – kartu su visomis miestelėnų grupėmis sukurti tokį miestą ir jo ateities viziją paversti kūnu. Labai svarbu suvokti, kad per urbanistinės raidos procesus galima ne tik pritraukti į miestą finansinius srautus, bet ir kurti bei valdyti miesto socialinį modelį.
Tai liečia ne tik sostinę, bet daugelį mūsų miestų. Mums kaip niekad iki šiol trūksta skvarbesnio ateities matymo — kaip miestai vystysis po 20, 30 ar 50 metų. O juk žinant, kur bus einama, tam pradeda ruoštis visa bendruomenė – verslas žino, kokia linkme judės miesto plėtra ir į ją inkorporuoja savo vizijas, tuo pačiu planuojama švietimo, socialinė ir laisvalaikio infrastruktūros. Galų gale žmonės gali planuotis savo gyvenimus, jeigu galvoja apie pokyčius. Miesto plėtros planai yra glaudžiai susieti su žmonių gyvenimais, nes būtent jie aktyvuoja vieną ar kitą miesto zoną.
Vilniaus, kuris yra kultūros, politikos, ekonomikos centras, augimas yra sąlygotas visų visuomenės grupių interakcijos. Labai gerai, kad atsirado 10 miesto vystymo taisyklių, bet jos turi ateiti ne iš vieno ar dviejų žmonių, o jas turi išdiskutuoti visos šiame mieste veikiančios ir kuriančios bendruomenės.
Šis miestas turi turėti viziją ir ambiciją tapti traukos centru, į kurį atvykstama ne dėl marketinginių akcijų, o paskatinti tų, kurie čia dirba ir kuria. Gandas apie miesto siūlomas galimybes ir jo potencialą turi būti perduodamas iš lūpų į lūpas. O pokyčius mieste, kad ir kiek jiems besipriešinsime, sąlygos miesto ekonomika. Nuo priimamų sprendimų priklausys, kaip brangu ir patogu jame bus gyventi.
Vilniaus raida yra svarbi visos Lietuvos ekonomikai, nes daugiau kaip pusę valstybės ekonomikos kuriama šiame mieste. Šis miestas turi daug sluoksnių, o tai reiškia, kad čia save atranda daugybė žmonių. Todėl labai svarbu turėti aktyvius miestelėnus, turinčius idėjų, gebančius kalbėtis ir girdėti, nes tik tai leis sutarti kokį miestą mes norime matyti.
Miesto ateitis stipriai priklauso nuo tobulėjančio žmogaus jame. Žmogaus, kuris geba atsisakyti savo trumparegiško poreikio vardan bendro gėrio. Kol kas bendro gėrio suvokimas ir jo pakėlimas aukščiau smulkių savo interesų ar trumparegiško matymo yra vis didėjantis šio miesto sopulys. Vienkiemio vizija turi keistis.
Vienas didžiausių šio proceso trukdžių – vis dar gajus vienkiemio gyventojo mentalitetas. Jis lemia, kad lietuviai jaučia stiprią atsakomybę už save, už savo artimą, už savo šeimą, bet toji atsakomybė tuo ir baigiasi. Istoriškai nedaug teturime patirties gyventi ne vienkiemyje, o mieste, o tai reiškia – didelėje bendruomenėje ir kurti gerovę, derinantis su kaimynais ir platesne bendruomene. Istorikas Laimonas Briedis knygoje apie Vilniaus istoriją yra rašęs, kad iki XX a.lietuvių miestiečių beveik nebuvo.
Iki to laiko mūsų miestuose gyveno kitų tautybių amatininkai, pirkliai, gydytojai – žydai, totoriai, vokiečiai, lenkai. Dauguma lietuvių gyveno baudžiavos kaime. Pirmasis Europos žemėlapis Lietuvą XIV a. įvardijo kaip pagonišką, bemiestę ir laukinę šalį. Tiesa, gal tai yra ir paradoksalu, bet tuomet buvome daug tolerantiškesni kitų tautų žmonėms.
Ir po šešių šimtų metų, XX amžiuje, tarpukariu, mūsų miestuose lietuvių tebuvo mažuma. Miestietis lietuvis dominuot mieste pradėjo palyginti neseniai, todėl neturime stipraus miestelėno genetinio kodo. Matyt, todėl miestas jam ne tiek svarbus, kaip kad medis ir todėl jam netrukdo griūvantys balkonai ir aptrupėję fasadai. Dažnai tenka kalbėtis su žmonėmis, kurie renkasi būstą.
Koks gi yra lietuvio svajonių būstas? Beveik visi atsako, kad norėtų gyventi individualiame name, kur aplinkui nematyti kaimynų, šalia turi būti miškas, dar geriau – upė. Giliai pasąmonėje mes vis dar esame vienkiemių gyventojai, tik norime, kad troleibusas atvažiuotų į kiemą, o vaikai mokyklą ar mes patys parduotuvę pasiektume per penkias minutes.
Svajojame gyventi kuo atokiau nuo kitų – nenorime su nieko derintis nei kaip puoselėsime savo aplinką, nei kaip valysime sniegą bendrose teritorijose – ir turėti visus miesto patogumus. Tad mūsų pasąmonėje atsakomybė dažnai baigiasi už mūsų šiuolaikinio vienkiemio – buto ar namo durų, ar kiemo tvoros.
Sovietmečiu buvome į atskirus atomus suskaldyta visuomenė, dabar po truputį grįžtame prie bendruomenių kūrimo. Atvirumo / uždarumo – kiek jo yra mumyse? Ar geba mūsų miestų vadovai, mūsų bendruomenės matyti toliau už horizonto ir kiek turime globalaus gebėjimo iš paukščio skrydžio pažvelgti į save ir savo aplinką? Labai dažnai prisimename Vilniaus istoriją, minime Gedimino laiškus, bet ar mes esame tokie atviri kaip kunigaikštis Gediminas ir ar galime pasakyti, kad esame atviri permainoms, kitaip matantiems ir atrodantiems?
„Drąsi šalis“, „Lietuva – Europos centras“ ir panašių visokių rinkodarinių šūkių pranašai už valstybės milijonus mums sukūrė, kad patenkintų mūsų ego. Ar pasikeitė kas nors nuo to? Ar tapome labiau europietiški, labiau pasaulietiški savo elgsena ir mąstysena? Galime dabar laisvai keliauti, pamatyti pasaulio, bet kiek jo parsivežame atgal? Kiek globalių pokyčių perkeliame į savo kiemą?
Vilnius – tai miestas, kuris formuoja tam tikra prasme ir lietuvio tapatybę. Ateities miestą matau dinamišką ir patrauklų jaunimui. Miestą, kuris turi tradicijas ir svarbiausia – ateities viziją ir drąsių žmonių, kurie gebės tą viziją įgyvendinti, nepataikaudami trumparegiškam matymui.
Vilnius dabar yra dinamiškas miestas, įgavęs spartų vystymosi pagreitį ir tame yra jo žavesys. Bet kad jis išliktų traukos centru, suteikiančiu galimybes kurti, jis turi turėti bent 30 m. viziją, kokias turi Londonas, Paryžius ir kiti globalūs miestai. Priešingu atveju taip ir liksime vienkiemistų zona...
