Naujamiestyje kuriasi tadžikų, uzbekų ir kitų Vidurio Azijos šalių kvartalas – iš ne vieno vilniečio išgirdę tokius pasakojimus, patikrinti šių kalbų vieną vakarą ir mes nuvykome į šią sostinės dalį.
Anksčiau Vilniuje kalbėta tik apie kinų kvartalą, kuris kūrėsi, bet taip ir nesusikūrė Algirdo gatvėje. Tuo tarpu, kaip įsitikinome patys, tadžikai, uzbekai bei kitos tautos šiuo metu iš tiesų buriasi, gyvena, dirba ir net kuria verslus Naugarduko gatvės prieigose.
Čia pasisukus iš vieno didžiųjų prekybos centrų aikštelių į vieną pusę akys krypsta į „Halal“ parduotuvėlę, skirtą musulmonams, iš kurios nešini krepšiais pirmadienio vakarą po darbų traukia sunkvežimių vairuotojai iš Pakistano.
Čia pat – ir restoranas „Dushanbe“, kurios šeimininkas tadžikas. Už kampo – dar viena maitinimo įstaiga „Samarkand“, kuriam vadovauja tas pats tadžikas, kaip ir minėtai parduotuvėlei. Pažvelgus kita kryptimi – prie kitoje gatvės pusėje esančio hostelio pirmadienio vakarą jau būriuojasi gausybė „Prius“ automobilių – darbus baigia ne vienas Vidurio Azijos pavežėjas ir patraukia ilsėtis.
Naugarduko g. esančiame hostelyje apsilankome ir mes. Įsukus į kiemelį mus pasitinka būrys tadžikų – jie garsiai šnekučiuojasi apie praėjusią dieną, o vienas pažeria ant stalo nardų lentą ir figūras. Žaisit? Ne. Bet norėtume pasikalbėti apie tadžikų gyvenimą ir darbus Lietuvoje.
Paprašę nefotografuoti jų veidų, vyrukai pademonstruoja, kaip žaisti, ir atvirauja, kad čia apsigyveno tik laikinai.
„Čia – mūsų tarpinė stotelė: pabūti po kelias dienas, susitvarkyti reikalus. Po to išvykstame dirbti į įmones, su kuriomis esame susitarę. Dauguma mūsiškių – sunkvežimių vairuotojai arba pristatome maistą“, – pasakoja drąsiausias šioje kompanijoje.
Vyras, nenurodęs savo vardo, atskleidžia, kad hostelyje gyvena apie 60–70 – tadžikų, uzbekų, kitų Vidurio Azijos šalių piliečių. Dar šiek tiek likimo brolių gyvena ir greta esančioje apgyvendinimo įstaigoje.
Dauguma jų čia atvyko po vieną užsidirbti ir tesvajoja atsivežti į mūsų šalį ir šeimas.
„Kol kas neturime tokios galimybės – reikia pinigų ir laiko“, – viliasi vyrai.
Pilnėja gretos ne tik kieme, bet ir hostelio viduje. Kas suka į bendrą virtuvę, kas dingsta kambaryje, kuriame ne vienas ir ne du likimo draugai, o kas koridoriuje džiausto drabužius.
Tai, kad aplink Naugarduko gatvę kuriasi tadžikų kvartalas, pastebi ir vilnietis Arūnas, neseniai padėjęs sūnui, įsigijusiam būstą šiame rajone, jį remontuoti. „Po langais – kelios pavežėjų mašinos, kurias vairuoja šių šalių piliečiai, netoliese veikia ir tadžikų parduotuvė, restoranai. Matyti, kad šioje miesto dalyje šie žmonės kuria bendruomenę“, – pasakojo vyras.
Tai, kad tadžikų ir uzbekų Lietuvoje daugėja, patvirtina ir statistika. Šių metų rugpjūčio 1 d. Migracijos departamento duomenimis, tadžikų, turinčių galiojančius leidimus gyventi Lietuvoje, buvo 7060, o uzbekų – 10449. Palygimui, šių metų sausio 1 d. jų Lietuvoje gyveno 5702 tadžikai ir 8253 uzbekai, o 2022 m. sausį – tik 398 tadžikų ir 998 uzbekai.
Tad pažvelkime į tadžikų ir kitų Vidurio Azijos piliečių gyvenimą Lietuvoje iš arti – to, ką radome, nesitikėjome ir mes.
