Dvidešimties metų investavimo patirtį turintis ekonomikos mokslų daktaras R.Sosnovskis į Lietuvą iš Lenkijos atvyko sunkmečio pradžioje. Anksčiau dirbdavęs po šešiolika valandų per parą, dabar R.Sosnovskis sako gyvenantis kiek ramiau ir daugiau laiko skiria sau.
Tačiau ir dabar, valdant ne savo, o klientų turtą, su įtampa taip pat reikia susidoroti.
– Papasakokite, kaip atrodo jūsų tipinė darbo diena – kada keliatės, ką dažniausiai veikiate darbe?
– Keliuosi ryte prieš šešias – tuomet yra metas pažiūrėti Azijos rinkas, pasižiūrėti svarbiausius pasaulio įvykius. Didžiąją dienos dalį taip pat praleidžiu ieškodamas nuomonių ir papildomos informacijos, nuolat seku informacijos šaltinius. Yra ir administracinio darbo, bet daugiausia reikia analizuoti rinkas.
Žinoma, dabar turiu kur kas daugiau laisvo laiko. Prieš penkiolika metų, kai dirbau brokeriu, kasdien dirbdavau viršvalandžius. Žmonės, kurie dirba brokeriais po šešiolika valandų per parą, dažnai „sudega“ per kelerius metus. Prieš dešimtmetį tokios patirties turėjau ir aš. Dabar dirbti man kur kas lengviau.
– Kaip dirbant investuotoju išvengti streso?
– Pirmiausia, visada reikia būti pasiruošusiam, kad rinkose gali nutikti bet kas, ir sekti įvykius. Kažkada pardaviau akcijas klientams prieš Rusijos bankrotą. Tuomet visiems buvo aišku, kad Rusija turės problemų.
Aišku, visada visko nežinosi. Trumpesniais laikotarpiais padeda informacija ir pasiruošimas galimiems įvykiams – jeigu apie vieną įvykį būni pagalvojęs anksčiau, lengviau gali priimti sprendimą. Negerai, kai rinka auga greitai ir kai greitai krenta. Kai auga greit – reiškia, kad kris. Visa tai reikia įvertinti.
Kaip jau sakiau, dabar neturiu privačių investicijų, todėl įtampa mažesnė. Be to, ramiau reaguoti į viską man leidžia patirtis. Bet streso vis tiek pasitaiko. Atsipalaiduoju šokdamas, taip pat turiu kačių – šie gyvūnai malšina įtampą.
– Kaip manote, kas skiria vidutinį investuotoją nuo gero?
– Neretai nutinka taip, kad truputį uždirbę žmonės pradeda galvoti, jog viską moka. Išmokti bazinius investavimo principus galima gana nesunkiai, bet valdyti sudėtingesnius instrumentus, suprasti visą papildomą informaciją yra sunkiau, tai reikalauja papildomų įgūdžių ir patirties.
Geriausiai darbo rezultatus parodo sunkumai. Yra galimybė, kad žmogus porą mėnesių ar net metus dirbs gerai atsitiktinai, o atėjus sunkumams nebemokės susitvarkyti.
Apskritai, investavimas yra gana specifiškas, tai yra viena iš nedaugelio šakų, kur 90 proc. investuotojų yra vyrai, moterų – labai nedaug.
– O kodėl investuoja tik tokia maža dalis moterų?
– Iš savo patirties galiu pasakyti, kad didžioji dalis tų moterų, kurios profesionaliai investuoja, mąsto kaip vyrai. Retai kada sekasi tipinėms moterims.
Moterys pirmiausiai stengiasi viską suprasti, o tik tada priima sprendimą. Vyrai dažniau linkę kliautis intuicija ir radę dalį reikalingos informacijos tiesiog spėja. Dažnai, kol viską supranti, padėtis rinkoje jau būna pasikeitusi. Investavime viskas sudėtinga – kartais tas pats įvykis gali turėti visiškai skirtingas pasekmes. Investuodamas turi išmanyti psichologiją, ekonomiką, statistiką, matematiką.
– Kokios būtų jūsų įžvalgos ateičiai – kokie pokyčiai lauks investuotojų artimiausius kelerius metus?
– Prieš mus buvusi karta galvojo – imkime ir naudokimės, mūsų vaikai ir provaikiai už mus sumokės. Deja, dabar ir yra tas metas.
Aišku, kad bus mažos palūkanų normos ateinančius metus. Bus spausdinama daug pinigų. Tikėtina, kad spausdinimas gerokai pagreitės netgi Japonijoje, nes ji atsidūrusi desperatiškoje situacijoje. Tai palaikys akcijų rinką.
Europoje ir kitose išsivysčiusiose šalyse atlyginimai smarkiai nekils, taigi infliacijos neturėtų būti. Be to, įmonės gamyboje nedirba kaip galėtų, tai taip pat pristabdys infliaciją.
Apibendrindamas galiu pasakyti, kad kiti metai akcijų rinkai bus geri, o obligacijoms prognozės nepalankios, dėl to prasčiau bus ir šalių vyriausybėms.
