Kokią vietą užima tradicinė žiniasklaida pasaulyje, kuriame vis daugiau laiko skiriame socialiniams tinklams, ten ieškome ne tik žinių, bet ir autoritetų, kurių nuomonėmis pasitikime, o kartais randame ir dezinformacijos? Kažkada spauda, radijas ir televizija formavo mūsų supratimą apie pasaulį, o kas jį formuoja šiandien ir kokiomis sąlygomis tradicinė žiniasklaida gali išgyventi šiame technologijų pasaulyje, kuriame susiduriame su informacijos pertekliumi
Išlaiko optimizmą
Kasmet leidžiamoje „Reuters“ instituto ataskaitoje „Digital News Report“ jau ne vienerius metus galima pastebėti tendenciją, kad tradicinės žiniasklaidos vartojimas vis menksta. Dažniausiai tai siejama su jaunos auditorijos polinkiu rinktis ir formuoti informacijos gavimo įpročius aplink alternatyvius šaltinius.
Vis dėl to, net ir girdint tokias tendencijas, visuomeninio transliuotojo LRT generalinės direktorės pavaduotojas Gytis Oganauskas išlieka optimistiškas ir mano, kad poreikis naujienoms niekur nedings.
Jo teigimu, tradicinės žiniasklaidos priemonės išgyvens informacinėje erdvėje vykstančius pokyčius, jei pasiryš prie jų prisitaikyti.
„Bet kokiu atveju aš manau, kad, na, jeigu mes ir kalbame apie tas tradicines formas kaip ten televizija, radijas arba spauda, tai bet kokiu atveju jau viskas dabar skaitmenizuojasi ir bet kuri žiniasklaida jau yra skaitmeninė, tai turbūt labai sunku būtų dabar surasti kažkokią žiniasklaidos priemonę, kuri neturėtų kažkokios savo buvimo kažkokiose skaitmeninėse platformose, neieškotų naujų formų, tik vieni tai daro aktyviau, kiti yra mažiau aktyvūs“, – sakė G.Oganauskas.
Tuo metu Lietuvos žurnalistikos centro vadovę, Vilniaus universiteto žurnalistikos ir medijų tyrimų centro asistentė, mokslų daktarė Džina Donauskaitė atkreipia dėmesį į jaunimo abejingumą naujienoms.
Anot jos, nors jaunoji karta ir yra linkusi leisti pinigus turinio vartojimui, kai kuriais atvejais jie aktyviai vengia naujienų, todėl, jos nuomone, tradicinės žiniasklaidos atstovai turėtų būti aktyvesni, norėdami išsaugoti savo platformų reikšmę.
„Tai tam gyvenimui, kurį mes gyvensime jau netrukus, tai mūsų ir žiniasklaidos uždavinys, ir švietimo sistemos uždavinys yra rodyti tą reikšmę. Ir taip gali būti, kad tą jauną auditoriją anksčiau ar vėliau vis dėl to pavyks prisitraukti, nes bet kuriuo atveju jų gyvenimai priklauso nuo to, kaip jie renkasi, o pasirinkimui, geriems pasirinkimams daryti reikia geros informacijos. Ir socialiniai tinklai, nepaisant to, kad jie iš tikrųjų dominuoja, (...) pasitikėjimas jais vis dar yra mažesnis negu tradicinėmis žiniasklaidos priemonėmis“ – teigė Lietuvos žurnalistikos centro vadovė.
Pritardamas jai, G.Oganauskas teigia, kad šiais laikais, kai vienokia ar kitokia informacija žmones gali pasiekti bet kur, jie yra linkę bėgti nuo informacinio triukšmo. Tai didele dalimi lemia ir tai, jog naujienų srautas yra linkęs transliuoti negatyvią emociją: svarbiausi įvykiai dažniausiai nėra džiaugsmingi, o kartais – ir poliarizuojantys.
Siekia atliepti poreikius
Dž. Donauskaitė taip pat akcentuoja, jog žiniasklaidai reikia rasti būtų, kaip išlikti aktualiai ir atliepti tu bendruomenių, kurias stengiamasi pasiekti, norus. Kitaip tariant, žiniasklaida nebegali tikėtis, kad žmonės pas juos ateis ieškoti informacijos, bet pati turi galvoti būdus, kaip tuos žmones pasiekti.
„Neseniai organizavome Žurnalistikos centre „Naujienų leidėjų dienas“ ir buvo pristatyta keletas tyrimų žiniasklaidos organizacijų, kurios bandė tiesiog tam tikrus segmentus padidinti. Pavyzdžiui, kad daugiau politikos naujienų skaitytų moterų auditorija. Tai jie padidino auditoriją (...) apie 15 procentų vien padidindami moterų eksperčių ir moterų cituojamumą savo turinyje“ – sakė mokslų daktarė.
Kalbėdamas apie žiniasklaidos skaitmenizavimą, G.Oganauskas, pažymi, kad šis procesas irgi susijęs su bandymu pasiekti platesnes auditorijas ir yra pakankamai subtilus.
Anot jo, bandant plėsti žiniasklaidos transliavimo kanalus, visada rizikuojama, jog nepavyks prisitraukti naujos auditorijos ar net prarasti esamą. Dėl šios priežasties sunku vienareikšmiškai nustatyti veiksmingą žiniasklaidos skaitmenizavimo algoritmą.
„Sekame paskui auditoriją ir žiūrime, kas veikia, kas neveikia. (...) Na, tarkim, kaip pavyzdys, mes padarėme „Telegram“ kanalą rusų kalbą, bet nors ir suprantam, kad ten yra didelė rusakalbių auditorijos dalis, bet mes matome, kad jie tiesiog turi tiek daug kanalų, kad jie vis tiek skaito tuos kanalus, kurie yra kuriami toje valstybėje, iš kurios jie atvyko. Ar tai būtų Ukraina, ar tai būtų, nežinau, kažkokie Rusijos opoziciniai kanalai, bet kažkaip su vietine žiniasklaida jie ne taip integruojasi arba ne taip ją atranda“, – sako jis.
Pajamų diversifikavimas
Lietuvoje žiniasklaida susiduriant su uždarbio problema: dėl reklamos pinigų ji konkuruoja su socialiniais tinklais, o ir mokėti už prenumeratas naujienų vartotojai nėra linkę.
Dž.Donauskaitė mano, kad tokiu atveju yra svarbi pajamų diversifikacija. Vilniaus universiteto dėstytoja mini tiek įvairių renginių organizavimą, derybas su tokiais interneto milžinais kaip „Facebook“ ir „Google“ dėl žiniasklaidos turinio naudojimo sąlygų.
„Žiniasklaidos priemonės organizuoja didelius renginius savo bendruomenei, tuo būdu užsitikrindamos ir galbūt reklamos užsakovų. Jeigu tai yra verslui ar organizacijoms skirti renginiai, ir auditoriją savo ugdosi“, – sakė Dž.Donauskaitė.
„Kol kas Lietuvos leidėjai nėra agresyviai nusitaikęs šitų didžiųjų platformų („Facebook“, „Google“ – BNS) atžvilgiu, bet akivaizdu, kad, na, ir kol kas dar gana draugiškas tas santykis, bet turbūt ateina tas laikas, kai reikės derėtis dėl savo pyrago dalies“, – pridūrė ji.
Asmenybės ir objektyvumas, patikimumas
Pasak ekspertų, šiuolaikinė auditorija ieškodama informacijos vis dažniau renkasi klausytis nuomonę reiškiančių autoritetų, o ne gilintis į objektyvų turinį.
Populiarėja vadinoji pilietinė žurnalistika, kuriasi nedidelės redakcijos, iškyla asmenybės, kurių žmonės nori klausyti. Kyla klausimas, kaip į tai reaguoti tradicinei žiniasklaidai?
Štai LRT visai neseniai atsisakė spausdinti savo žurnalistų komentarus naujienų portale.
Pasak G.Oganausko, LRT ar panašioje žiniasklaidoje dirbantys žurnalistai neturėtų reikšti prieštaringų ar vienareikšmių nuomonių viešojoje erdvėje, ypač kai tai liečia temas, ties kuriomis jie dirba.
„Nuomonių žurnalistika vis tiek turėtų būti tokiam labiau ekspertiniame lygyje ir aš nenuneigiu to fakto, kad žurnalistai irgi yra savo sričių ekspertai toj srityje, kurioje jie dirba, bet vis dėl to, sakyčiau, kad tai turėtų būti atskirta. Tai, ką mes matome, tarkime, tų influencerių arba tokių nuomonės lyderių, kurie veikia netradicinėj žiniasklaidoj, taip pat, tarkim, socialiniuose tinkluose, tai, na, jie dažnai labai greitai arba kažką nuteisia, arba kažkokie tokie vieši linčo teismai ten gali labai greitai vykti, kai tu net neišgirsti kitos pusės. (...) Paskui jau ten aiškinkis komentaruose ir nebūtinai tą teisybę surasi.“, – teigė G.Oganauskas.
Pasak Dž.Donauskaitės, daug nuomonės formuotojų, tokie kaip Andrius Tapinas ar Skirmantas Malinauskas, yra buvę profesionalūs žurnalistai.
Anot mokslų daktarės, tai kad jie matomi kaip patikimi veidai, gali būti vienas esminių faktorių, lemiančių jų populiarumą, todėl verta kelti klausimą, ar nepatikimi šaltiniai iš vis galėtų taip išpopuliarėti.
Abu pašnekovai sutaria, kad žurnalistikoj neišvengiamai egzistuoja savotiškas garbėtroškos vaidmuo.
G.Oganauskas sako, kad didėjantis žinomumo noras dažnai ir lemia žurnalistų norą kurti savo nepriklausomą turinį, o Dž.Donauskaitė sako, kad ir vis daugiau žurnalistikos studentų į šią profesiją žiūri ne keldami sau tikslą informuoti visuomenę, o kaip į tam tikrą saviraiškos formą.
„Mes dirbant su studentais pastebim, kad kažkodėl studijuojant žurnalistiką šiais laikais norima saviraiškos, o ne to, kas tradiciškai klasikine prasme yra ugdoma būnant, siekiant tapti žurnalistų: visuomenės informavimas, patikimos informacijos suradimas, atnešimas, visuomenei pateikimas“, – teigė dėstytoja.
Algoritmai, personalizavimas ir svarbumas.
Panaudojant dirbtinį intelektą, jau randasi žiniasklaidos priemonių, kurios savo tituliniuose puslapiuose personalizuoja turinį konkrečiam skaitytojui pagal tai, kuo jis paprastai domisi.
G.Oginauskas sako, kad LRT taip pat domisi panašiomis technologinėmis galimybėmis, bet kartu ir atkreipia dėmesį į diskusijas Europos transliuotojų sąjungoje, ar tokios priemones atitiktų žurnalistinę etiką.
„Turi būti tam tikras vis daug aukso vidurys, nes jeigu tu žmogų uždarysi tik tai nuolatiniame jo siekių ir norų kažkokiame patenkinime, tai tu kaip žiniasklaida neturi, aš manau, jo uždaryti, kurti dar naujų burbulų, nes jis jau ir taip gyvena socialinio tinklo burbuluose“ – teigė LRT generalinės direktorės pavaduotojas.
Dž.Donauskaitė teigia, kad gera priemonė patraukti auditorijos dėmesį yra suintriguoti vidinėmis žurnalistinio darbo subtilybėmis ir parodyti, kodėl atrenkant informaciją reikalingi profesionalūs reporteriai ir kodėl personalizuoti turinį gebantis dirbtinis intelektas neatlieka to taip gerai.
„Čia labai yra svarbu, manau, apskritai kalbėjimas apie tai, kaip veikia žiniasklaida, ta tradicinė žiniasklaida, daugiau tos virtuvės parodymas auditorijai ir tai, manyčiau, gali sukurti ryšį ir didinti tą patikimumą su auditorija, nes to trūksta. (...) Čia irgi galima būtų žiniasklaidai išnaudoti tą galimybę papasakoti apie tai, kaip tu dirbi nuo informacijos tikrinimo iki to, kaip vysta ta naujienų atranka, kodėl vienos temos atsiranda, kodėl vieni skandalai iškyla, o kiti neiškyla“ – teigė Dž.Donauskaitė.
Kaip viskas atrodys toliau?
Abu pašnekovai tiki, kad tradicinė žiniasklaida išliks, jeigu sugebės veikti daugelyje platformų.
Visgi G.Oganauskas atkreipia dėmesį į vykstančias diskusijas, ar ateityje tebegyvuos, pavyzdžiui, visuomeniniai transliuotojai.
„Aš labai norėčiau tikėti, kad taip, bet, na, to kvestionavimo visoje Europoje yra pakankamai daug, ar turėtų būti tokia žiniasklaidos priemonė, ar ne, kuri yra finansuojama, tarkime, mokesčių mokėtojų pinigais. Aš manau, kad taip, nes ji atlieka tam tikras svarbias funkcijas, kurių nebūtinai atlieka kitos žiniasklaidos priemonės.“, – sakė G.Oginauskas.
Tuo metu Dž.Donauskaitė reiškė susirūpinimą regioninės žiniasklaidos ateitimi, atkreipia dėmesį apie „naujienų dykumų“ fenomeną ir jo atsiradimo Europoje pavojų.
„Amerikoje formuojasi naujienų dykumos mažesniuose regionuose įvairiuose ir klausimas, ar mes tų dykumų neturėsim. Naujienų dykumos tai yra tokios vietos, regionai, ištisi, kuriuose nebėra tų bendruomeninių informacijos kanalų, kurie nebegauna informacijos iš nepriklausomos žiniasklaidos priemonės savo regione.“ – pasakojo Vilniaus universiteto dėstytoja.
Laidų „Akiratyje: žiniasklaida“ kūrimą remia Medijų rėmimo fondas, jos parengtos naujienų portalui „15min“ bendradarbiaujant su naujienų agentūra BNS.
