2015 ir 2016 metais daugelyje Europos ir kitų pasaulio žiniasklaidos priemonių tarp naujienų dažniausiai vyravo pabėgėlių krizės tema, kuri buvo susijusi su sparčiai didėjančiu atvykstančių žmonių skaičiumi į Europą ieškant prieglobsčio. Šiuo metu toks spartus pabėgėlių atvykimas yra sumažėjęs, o Europos šalių vyriausybės įvedė griežtas priemones dėl nelegalių migrantų judėjimo ES teritorijoje. Daugybė tūkstančių pabėgėlių šiuo metu yra užstrigę Pietų Europoje esančiuose priėmimo centruose ar stovyklose, o kiti bando kurti naujus gyvenimus tose vietose, kur jie apsigyveno, nors tai ir tėra tik laikinas prieglobstis.
Tačiau suprasti pabėgėlių krizę kaip trumpalaikį įvykį, kuris prasidėjo 2015 m. ir baigėsi kitais metais, yra klaida, nes tai nesudaro prielaidų manyti, kad pagrindinės krizės priežastys pasikeitė. Pastarųjų metų katastrofa yra susijusi ir su imigracijos politika, sukurta Europos sostinėse, ir su įvykiais už Europos žemyno ribų, kas sukuria pernelyg didelę reagavimo ir panikos išraišką ES šalių visuomenėse, o ypač žiniasklaidoje. Tokios neretai skambios ir nerimą keliančios naujienos tarp europiečių sukelia klaidingą supratimą apie tai, kas yra migrantai, kodėl jie atvyksta ir ką tai reiškia Europai.
Europos Sąjunga, ko gero, turi pačią sudėtingiausią pasaulyje sistemą, kuria siekiama atgrasyti nuo nepageidaujamų migrantų. Nuo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio, kai sienos Europoje buvo panaikintos, o daugumai ES piliečių buvo suteiktas laisvas judėjimas ir kelionės be tapatybės dokumentų, jos išorės siena tapo vis labiau militarizuota. Tarptautinė žmogaus teisių gynimo organizacija „Amnesty International“ apskaičiavo, kad 2007–2013 m. prieš krizę ES išleido beveik 2 mlrd. eurų tvoroms, stebėjimo sistemoms ir patruliams sausumoje bei jūroje.
Teoriškai pabėgėliai, turintys teisę kirsti sienas ieškodami prieglobsčio pagal tarptautinę teisę, turėtų būti atleisti nuo šios išorinių sienų kontrolės. Tačiau iš tiesų ES stengiasi užkirsti kelią prieglobsčio prašytojams patekti į ES teritoriją, kaip tik tai būtų įmanoma: panaikindama teisinius maršrutus, pvz., galimybę prašyti prieglobsčio užsienio ambasadose; įvedant nuobaudas transporto įmonėms, kurios leidžia žmonėms keliauti į ES be tinkamų dokumentų; pasirašydama sutartis su savo kaimyninėmis šalimis, kad jie kontroliuotų migraciją ES vardu. ES viduje susitarimas, vadinamas Dublino reglamentu, reikalauja, kad prieglobsčio prašytojai dėl prieglobsčio statuso kreiptųsi į bet kurią šalį, į kurią jie pirmiausia patenka.
Po 2011 m. įvykusios Arabų revoliucijos žmonių skaičius, atvykstančių į Europą ieškoti prieglobsčio per Turkiją arba per centrinę Viduržemio jūrą iš Šiaurės Afrikos, pradėjo didėti. Europa ir toliau siekė labiau užtikrinti saugumo prioritetą nei pažeidžiamų žmonių apsaugą. Tuo pačiu laikotarpiu, kai ES išleido apie 2 mlrd. eurų sienų apsaugai, pabėgėlių priėmimo sąlygoms gerinti skyrė tik 700 mln. eurų. 2015 ir 2016 metais beveik 3 mln. žmonių prašėsi prieglobsčio ES šalyse – o tai iš tiesų yra tik nedidelė dalis ES gyventojų iš 508 mln. – vos tik 0,6% visos ES populiacijos. Nepaisant sąlyginai nedidelio atvykstančiųjų skaičiaus, jų atvykimo būdas buvo itin chaotiškas – tūkstančiai žmonių žuvo bandydami pasiekti Europos žemyną. Daugelis į Europos žemyno pietinę dalį atvykusių migrantų bandė tęsti keliones į Šiaurės Vakarų Europą, dėl ko Dublino reglamento laikymasis ir jo vykdymas laikinai sužlugo.
Sienos apsauga dažnai sukelia ar sustiprina tas pačias problemas, kurias jos iš esmės turėtų išspręsti, netvarkingiems migrantams imantis pavojingesnių ir chaotiškų kelionės maršrutų. Dažnai tokių kelionių organizavimas yra vis labiau priklausomas nuo žmonių kontrabandininkų, o tai savo ruožtu skatina valstybes imtis dar griežtesnių priemonių dėl jų imigracijos stabdymo. 2017 m. lapkričio mėn. Žmogaus teisių grupių koalicija paskelbė 33.293 žmonių, kurie mirė nuo 1993 m. dėl „militarizavimo, prieglobsčio įstatymų, sulaikymo politikos ir deportacijų“, sąrašą. Tačiau Europa ir toliau bandė stumti tūkstančius neprašytų migrantų, kurie bando pasiekti Europos pakrantes, kuo toliau nuo žemyno. 2016 m. kovo mėn. pradėtos derybos su Turkija iš esmės sumažino sirų judėjimą į Europą, nors ten vykstantis karas palietė daugiau kaip 12 milijonų sirų, iš kurių 5 milijonai jau yra už savo šalies ribų ir prašosi skubios humanitarinės pagalbos.
Net jei, pavyzdžiui, Afganistanas taptų pavojingesnis, Europos vyriausybės išlaikytų savo pastangas deportuoti kuo daugiau afganų atgal į Kabulą. Siekdama užkirsti kelią nepageidaujamai migracijai iš Afrikos Sub-Sacharės, Europa stengiasi sudaryti įvairius sandorius, kuriais būtų stabdomi prekybos žmonėmis maršrutai per dykumą ir per Šiaurės Afriką. Pavyzdžiui, Italija sugriežtino nevyriausybinių organizacijų gelbėjimo operacijas jūra ir net susimokėjo Libijos milicijai, nepaisant to, jog yra akivaizdūs liudijimai apie žmonių kankinimą ir įvairų piktnaudžiavimą Libijos sulaikymo centruose. ES išsiaiškino nešvarius susitarimus ir su Sudano represinės diktatūros atstovais, o Nigerijoje – vienoje skurdžiausių pasaulio šalių – Europos pinigai, kariuomenė ir diplomatinis korpusas užplūdo dykumos miestą Agadezą, siekiant sustabdyti žmonių kontrabandos prekybą. Šios naujos ES pabėgėlių krizę sprendžiančios politikos sritys tiesiogiai paveiks šimtus tūkstančių pažeidžiamų asmenų tiek Afrikos, tiek ir Artimųjų Rytų šalyse.
Europos šalių lyderiai dažnai ragina galvoti apie pabėgėlių krizės „sprendimus“, tačiau nėra jokio tinkamo šios krizės sprendimo būdo. Kol tęsiami karai, kuriuos kartais pradeda arba į kuriuos įstoja Europos valstybės, arba kuriuose nelegaliai prekiaujama ginklais, žmonės ir toliau bėgs iš tokių karo nualintų valstybių. Be kita ko, verta pabrėžti, jog žmonės ir toliau bandys migruoti net ir tada, kai valstybės, į kurias migrantai atvyksta, to ir nenori. Tad vadinamoji pabėgėlių krizė yra ne tik pabėgėlių judėjimas, bet ir vidaus ar išorės sienų sistemos stiprinimas, siekiant išvengti nelegalios imigracijos, tačiau kaip į tai bežiūrėsime – ji vis dar vyksta ir vyks.
Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Lietuvos identitetas – tautų mozaika“, kuris yra bendrai finansuojamas iš Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondo 2014-2020 metų nacionalinės programos lėšų.
