Šį kartą kviečiu peržiūrėti kai kurias aplinkosaugines nuostatas. Aplinkosauga – gananauja sritis, bet ir joje pakanka mitų, kuriuos pats laikas griauti.
5 atliekų (ne)rūšiavimo mitai
1. Visos išrūšiuotos atliekos pilamos į bendrą atliekų surinkimo mašiną. Noriu paklausti, kodėl taip manote, iš kur sužinojote ir kodėl tai blogai? Ar pats matėte? Ar tik gandą girdėjote? Jei taip, reikėjo prieiti arčiau prie mašinos ir žvilgtelėti ar pasiteirauti vairuotojo. Dauguma antrines žaliavas surenkančių sunkvežimių turi atskiras sekcijas skirtingoms atliekų rūšims, tad jos nesusimaišo. Kai kurios atliekų tvarkymo įmonės tuo pačiu automobiliu vieną dieną surenka mišrias buitines atliekas, o kitą – jūsų išrūšiuotąsias, pvz., plastmasės ar stiklo. Mišrios buitinės atliekos keliauja į sąvartyną, o rūšiuotosios – į rūšiavimo stotį. Atokiose vietovėse, kur rūšiavimo pajėgumai nedideli, pasitaiko, kad taupumo sumetimais į vieną transporto priemonę supilamos atliekos iš kelių skirtingų rūšiavimo konteinerių. Bet net ir tuomet šios atliekos pasiekia rūšiavimo stotis. Todėl rūšiuoti verta.
2. Atliekos iš rūšiavimo konteinerių vežamos į sąvartyną. Šiam mitui sugriauti pasitelkime ekonominę logiką. Galimi du variantai: nuvežti atliekas į sąvartyną arba į antrinio rūšiavimo stotį. Į sąvartyną teks važiuoti nevieną dešimtį kilometrų – tai ir laikas, ir kuro sąnaudos, o taip pat sumokėti vadinamąjį ,,sąvartyno vartų mokestį“, kuris siekia ne vieną dešimtį litų (pvz., vidutinis Vilniaus apskrities regioninio sąvartyno ,,vartų mokestis“ yra 107,40 Lt už toną). Nuvežtas į rūšiavimo stotį antrines žaliavas galima parduoti jų perdirbėjams ir dar gauti papildomą finansavimą iš gamintojų ir importuotojų, kurių gaminių pakuotes sutvarkėte. Pasirinkimas aiškus? O mitas – subliuško.
3. Norint rūšiuoti, reikia turėti didžiulę virtuvę ir daug rūšiavimo talpų. Šį mitą būtų galima priskirti daugiabučių folklorui. Patikėkite – nuo pastangų rūšiuoti namuose susidarančių atliekų kiekis nesikeičia, tiesiog pasiskirsto į kelias talpas. Net ir mažiausioje virtuvėje yra vietos šiukšlių kibirui ar dėžei. Pabandykite šalia ,,apgyvendinti“ plastikinį maišelį, kartono dėžę ar vietoje senosios įsigyti naują dviejų skyrių šiukšliadėžę. Rūšiuokite dviem etapais: namuose atskirkite perdirbamas ir netinkamas perdirbti atliekas. Pastarosios nukeliaus į mišrių buitinių atliekų konteinerį, o vėliau į sąvartyną. O perdirbamas atliekas išrūšiuosite atėję prie rūšiavimo konteinerių: stiklą – į žaliąjį konteinerį, suspaustus plastikus ir ,,tetrapakus“ – į geltonąjį, išlankstytas popierines dėžutes ir laikraščius – įmėlynąjį. Pabandykite ir pamatysite – baimė dėl vietos smarkiai perdėta.
4. Nerūšiuodami prarandame tik antrines žaliavas, kitokios žalos nėra. Ar tikrai?
Siūlyčiau pažvelgti plačiau. Lietuvoje per metus vieno žmogaus namų ūkyje suvartotų gaminių pakuotės – buteliai, dėžutės, stiklainiai ir kita – sveria apie 50 kg. O kur dar laikraščiai ir kitos tinkamos perdirbti ne pakuočių atliekos. Padauginkite šį skaičių iš savo šeimos narių ir gausite 100, 150, o gal ir 250 kg. Tai daug ar ne? Padauginkime iš Lietuvos gyventojų – beveik 150 000 tonų. Sutikite – daug. Kiek iš jų šiandien sutvarkoma? Vos ketvirtadalis. Prarandami ne tik didžiuliai tinkamų naudoti žaliavų kiekiai. Naujų žaliavų gavybai ir gamybai sunaudojami milžiniški energijos kiekiai, kertami miškai, naudojama nafta ir kitos žaliavos iki mūsų keliauja per pusę pasaulio – didėja tarša, brangsta ir patys gaminiai. Kita vertus, į sąvartynus nukeliavusios atliekos užima vietą, prisideda prie šiltnamio efekto, teršia aplinką. Beje, daugelis net nežino,kad pirkdamas bet kokį gaminį sumoka ir už jo pakuotės sutvarkymą: spalvotus rūšiavimo konteinerius, juos aptarnaujančius sunkvežimius, antrinį rūšiavimą. Jei perdirbamos atliekos atsiduria mišrių buitinių atliekų konteineryje, už jų sutvarkymą sumokame antrą kartą. Taigi,kas nukenčia nerūšiuodamas?
5. Atliekas rūšiuoja tik ,,žalieji“ir keistuoliai. RŪŠIUOJA VISI, KURIE GALVOJA! Atliekas nuolat arba dažnai rūšiuoja trečdalis Lietuvos gyventojų, dar trečdalis tai daro kartais. Ir tik trečdalis nerūšiuoja visai arba labai retai. Daug ,,žaliųjų keistuolių“? Kodėl jie tai daro? Nes jiems rūpi, jie atsakingi, tai ekonomiškai protinga, paprasta ir nesudėtinga. Taigi,rūšiuoti – normalu, kaip valytis dantis ar praustis. Gal tikrieji keistuoliai tie, kurie dar nerūšiuoja? Kuriems priklausote jūs?
Atsakymus į mitus pateikė VšĮ„Pakuočių tvarkymo organizacija“atstovė Audronė Viliūtė.
