Gražią tradiciją – dovanoti kraujo – jau puoselėjate trečius metus. Kaip gimė ši idėja ir kokiu tikslu tai darote?
– Ši iniciatyva priklauso ambasados kolektyvui. Ir mūsų komanda, ir visi azerbaidžaniečiai, gyvenantys Lietuvoje, noriai priėmė ir palaikė mūsų idėją, prie iniciatyvos prisijungė ir mūsų bičiuliai lietuviai. Naudodamasis proga, kviečiu savo tautiečius ir mūsų draugus lietuvius prisijungti prie šios labdaringos akcijos, kuri vyks vasario 21 d. nuo 11 val. NKC kraujo surinkimo punkte VCUP (Upės g. 9).
Kodėl 21 dieną? Šią datą kiekvienais metais renkamės neatsitiktinai – ši diena sietina su 1992 metų vasario 26 d. Azerbaidžano įvykiais, kai buvo okupuotos mūsų žemės, o taikieji Kalnų Karabacho miesto Chodžaly gyventojai buvo nužudyti. Šį įvykį mūsų tauta vasario 26-ąją kasmet prisimena, taip pagerbdama žuvusiųjų atminimą.
Mes, aukodami kraujo, taip pat šią dieną prisimename. Ir jei kraujas teka – tegul jis teka pačiais kilniausiais tikslais. Mano tauta nori, kad pasaulyje viešpatautų taika, šviesa ir gėris, kad visi gyventų draugiškai, be pykčio. Mūsų šiandienos ir, be abejo, akcijos šūkis – „Kraujas reikalingas GYVYBEI IR GYVENIMUI“. Tikime, kad mūsų iniciatyva padės išspręsti konfliktus ir sustabdyti žemių okupaciją.
Ar ir anksčiau buvote donoru, ar tik pradėjęs savo diplomatinę veiklą Lietuvoje juo tapote?
– Iki tol nebuvau kraujo donoru. O šiandien su nekantrumu laukiu vasario 21-osios. Lietuvoje azerbaidžaniečių gyvena ne taip jau ir mažai – 200 studentų mokosi įvairiose aukštosiose mokyklose ir kolegijose, apie 1 tūkst. tėvynainių čia dirba, turi savo verslą, sukūrę šeimas, augina vaikus.
Kviečiu į akciją ne tik savo tautiečius iš Vilniaus, bet ir iš įvairių Lietuvos miestų. Tradiciškai tikimės sulaukti donorų iš Klaipėdos, Šiaulių, Kauno.
Kokią žinutę paliksite atvykstantiems po Jūsų į Lietuvą Azerbaidžano diplomatams?
– Neabejoju, kad tokios geranoriškos ir kilnios akcijos jungia, vienija tautas, visus žmones – nesvarbu, iš kokios tu šalies, ar kokios tautybės būtum. Visi žmonės lygūs. Todėl tiesiog reikia būti Žmogumi, kuris gali ir nori padėti šalia esančiam, kuriam gyvybiškai svarbi tavo pagalba. Ir nesvarbu, kokia jo kultūra, kokią jis religiją išpažįsta, kur jo gimimo vieta, kokios jis rasės ir t. t.
Mes, azerbaidžaniečiai, manome, kad svarbiausia yra solidarumas. Jei žmonės solidarūs – tai ir santykiai taikūs, ir ginčai sprendžiami taikiu keliu. Linkiu, kad ir Lietuvoje būtų ramybė, taika.
Manau, kad šie penkeri metai, kuriuos praleidau jūsų šalyje, taip pat pasitarnavo mūsų tautų taikos ir draugystės plėtojimui.
Kokios emocijos jus aplankė, kai pirmą kartą tapote donoru?
– Iš pradžių buvo šiek tiek neramu, nes nežinojau, kaip sureaguos mano organizmas. Juk vis dėlto, 450 gr. kraujo atiduoti – ne taip jau ir mažai. Prisimenu, bandžiau derėtis iki 200–250 gr. (juokiasi). Tačiau buvau jau tvirtai apsisprendęs tapti donoru. Žinoma, kažkiek jutau fiziškai, bet žinojau, kad organizmas turi savybę atsistatyti, ir „nuleisti“ šiek tiek kraujo yra net ir naudinga. O dvasiškai, žinoma, jaučiau didelį malonumą, didžiulį pakylėjimą, nes padariau kažkam gera. Tą dieną vaikštant vis mintis nepaleidžia – dovanojau savo kraujo, kažkam padėjau, galbūt kažkam padovanojau gyvenimą. Tokį jausmą reikia pačiam išgyventi pajusti – nepapasakosi...
Ar jūsų šalis turi kraujo donorystės tam tikras tradicijas?
– Kai gedime savo anūko pranašo Muhamedo, turime religines apeigas – visoje šalyje yra aukojamas kraujas. Ši diena metuose keičiasi. Šiemet ji vyks rudenį. Ši šventė – mūsų šalies kraujo dovanojimo diena, kurios metu ateiname pasidalinti gyvybės šaltiniu, nors kitų tautų žmonės, gyvenantys Azerbaidžane, nepaiso šios tradicijos. Tai buvo Azerbaidžano tautos idėja, tai kaip ir kūniškas, ir dvasiškas atsidavimas.
Ar propaguojate neatlygintiną kraujo donorystę, ar vis dėlto ji yra mokama?
– Mano supratimu, kraujo donorystė turi būti neatlygintina. Be abejo, čia yra kiekvieno pasirinkimas.mŽinoma, negalima smerkti tų, kurie duoda kraujo ir gauna už tai pinigus. Jie turi tam teisę. Bet kai pasakojau apie tas emocijas, tą nuostabų jausmą, kad gali išgelbėti gyvybes – taip būna tik padovanojus. Manau, ši šventa procedūra turi būti daroma tik labdaros tikslais.
Girdėjau, kad turite labai gerą ir naudingą mobiliąją programėlę. Tai labai geras dalykas – registruotis, žinoti, kada tu turi ruoštis donacijai, kam ir kur tas kraujas patenka. Tai labai išmanu ir pažangu. Nors man nedidelis skirtumas, kam jis nukeliauja. Ir taip žinau, kad tikrai tam, kam labiausiai tuo metu reikia. Ir nesvarbu, kokios tautybės žmogų mano kraujas išgelbės.
Šiandien Vasario 16-oji. Ar pakviesite prisijungti ir savo draugus švęsti mūsų valstybės gimtadienį?
– Naudodamasis proga, noriu pasveikinti lietuvius su tokia gražia švente. Lietuva, kaip ir mūsų šalis, į Laisvę ėjo sunkiu keliu, kovojo už savo Nepriklausomybę. Ir tik tuomet suprato, kokia brangi yra laisvė, kokia didelė yra jos kaina. Manau, kad Lietuvą ir Azerbaidžaną tai vienija, solidarizuoja. Noriu Azerbaidžano tautos vardu palinkėti amžinos nepriklausomybės, kad niekada nebūtų karo ir jūsų šalis klestėtų.
Ir kad šis, vasario 21-ąją, mūsų dovanotas kraujas dar labiau sujungtų mūsų tautas, kad nei jums, nei mums nebereiktų kovoti už savo nepriklausomybę ir savo žemių išlaisvinimą.
Jūsų kadencija eina į pabaigą. Lietuvoje rezidavote 5-erius metus. Ką galėtumėte pasakyti apie mūsų šalį, su kokiomis mintimis ją paliksite?
– Su didele meile. Mes mylime jus ir labai vertiname. Aš pats labai myliu Lietuvą, jos žmones. Žinau, kad paliksiu čia savo dalelę širdies. Per šiuos 5 prabėgusius metus labai sutvirtėjo mūsų tautų draugystė, nusistovėjo šilti ir draugiški santykiai. Tikiu, kad taip bus visada.