Seimo Konferencijų salėje sėdi Švedijos, Suomijos ir Norvegijos atstovai. Du ekonomistai ir sociologas, savo srities žvaigždės. Kiekvienas jau pristatė, kaip veikia Šiaurės šalių gerovės valstybės modelis jų gimtojoje šalyje. Dabar laikas klausimams iš auditorijos. Atviro pažangos forumo „Gerovės valstybės modelis – šiaurietiška patirtis ir perspektyvos Lietuvoje“ baigiamosios konferencijos dalyviams labai rūpi lietuvių galimybės „gyventi kaip Skandinavijoje“. Tačiau klausimai užsieniečiams – konkretūs ir atsargūs. Išskyrus vieną.
Iš auditorijos pasigirsta replika – pagal struktūrinius parametrus, institucijų kokybę, pasitikėjimą tarp žmonių esame panašesni į graikus, o ne į skandinavus. Toks yra Lietuvos starto taškas. Ar galima iš jo pajudėti Šiaurės gerovės modelio link, pagrįsto protestantiška kultūra? Mūsų istorija ir kultūra, rodos, visai kitokios.
Salė nuščiūva, kai kurie klausytojai pritariamai linksi, kiti kelia ranką, norėdami paprieštarauti, pranešėjai susižvalgo. Tyla prieš audrą.
Nepaliekantys abejingų šiauriečiai
„Dabar dažnai galima išgirsti teiginį, kad mes, lietuviai, esame individualistų visuomenė, todėl sekti šiauriečių kaimynų pavyzdžiais yra sunku arba netgi neįmanoma. Bet leiskite tam paprieštarauti ir atkreipti dėmesį, koks svarbus ir reikšmingas yra kiekvieno individo indėlis ir pastangos bendrai šalies gerovei sukurti. Kaip mūsų svečiai iš Šiaurės šalių praėjusiuose renginiuose minėjo, individualumas visuomenėje netrukdo vystyti pasitikėjimo ir bendradarbiavimo kultūros“, – tartum užbėgdamas už akių tokiems klausimams per konferencijos atidarymą kalbėjo Ministras Pirmininkas ir Valstybės pažangos tarybos pirmininkas Algirdas Butkevičius. Vėliau – dar daugiau įrodymų, kad stengtis judėti Šiaurės kryptimi – verta.
Prieš konferencijos dalyvių akis – įtakingo JAV žurnalo „The Economist“ pernykštis vasario numeris. Ant viršelio – vikingas raguotu šalmu, simbolizuojantis Skandinaviją. Raudonai išraityta „The next supermodel“ (verčiant ne pažodžiui – „kitas sektinas pavyzdys“). Žurnalo viduje kur kas rimtesnės mintys ir jau 14-oji Šiaurės šalių ekonomikos ir politikos apžvalga.
Viršelį savo pranešimuose parodo net du pranešėjai – švedas ir norvegas. Komentuoja, kad „The Economist“ seniai domisi šiaurietišku gerovės valstybės modeliu. Tiesa, tonas, pasakojant apie šį skandinavų „išradimą“, keitėsi. Nuo skeptiško („brangi gerovės valstybė Skandinavijos šalyse tuoj žlugs“) iki entuziastingo kaip pernai („iš skandinavų gali pasimokyti visas pasaulis“).
Kaip galime sau padėti?
Lietuvą žvelgti Šiaurės šalių link skatina ne tik geografinė kaimynystė, bet ir faktas, kad ten puikiai dera efektyvi ekonomika, dosni socialinė sistema, o pastaraisiais dešimtmečiais ir inovatyvūs ekologiniai sprendimai, padedantys taupyti pinigus ir gerinantys gyvenimo kokybę.
Lietuvą žvelgti Šiaurės šalių link skatina ne tik geografinė kaimynystė, bet ir faktas, kad ten puikiai dera efektyvi ekonomika, dosni socialinė sistema, o pastaraisiais dešimtmečiais ir inovatyvūs ekologiniai sprendimai, padedantys taupyti pinigus ir gerinantys gyvenimo kokybę. „Gerovės valstybę į savo programą viena ar kita forma įtraukia visos politinės partijos Lietuvoje“, – rimtą lietuvių susidomėjimą kaimynais Šiaurėje atskleidžia pirmosios pažangos forumo dalies moderatorius Rolandas Barysas, Valstybės pažangos tarybos narys ir dienraščio „Verslo žinios“ vyriausiasis redaktorius.
Apie Šiaurės šalių gerovės valstybę kaip pavyzdį Lietuvai kalba ne tik politikai, bet ir mokslininkai, verslininkai, visuomenininkai bei tiesiog pilietiški žmonės. Apie tai diskutuota 2012 m., kai Seime vyko visuomenės atstovų ir ekspertų sukurtos Valstybės pažangos strategijos „Lietuva 2030“ tvirtinimo procesas. Šiame dokumente – ypatingas dėmesys socialinei dimensijai ir prielaidoms, galinčioms padėti sukurti gerovės valstybę Lietuvoje. Panašią į tą, kuri egzistuoja Šiaurės šalyse.
Daugiau nei pusę metų trukusias visuomenės, valdžios atstovų ir mokslininkų iš Skandinavijos diskusijas apie gerovės valstybę šių metų kovo 21 d. vainikavo baigiamasis renginys. Jį, kaip ir patį pažangos forumą šia tema, inicijavo Valstybės pažangos taryba. Svarbiausias baigiamosios konferencijos klausimas labai konkretus – kokie galėtų būti Lietuvos žingsniai kuriant gerovės valstybę?
„Didysis sprogimas“ Skandinavijoje
Kaip ir iš kur Europos šiaurėje atsirado gerovės valstybė – sudėtingas klausimas teorine ir praktine prasme. Jis net primena amžiną vištos ir kiaušinio dilemą. Bet nuo to jo svarba norintiems pakartoti skandinavų sėkmę nesumažėja.
Kas atsirado anksčiau – patikimos politinės institucijos ar pasitikėjimas jomis? Politinis sprendimas pakelti mokesčius į pasaulyje iki tol nematytas aukštumas ar įsitikinimas, kad visuomenė negali „bausti skurdu“ savo narių už jų lytį, amžių, neįgalumą ar kilmę? Atsakymai į šiuos klausimus leidžia suprasti, nuo ko pradėti šiaurietiškos gerovės valstybės kūrimą.
Svečias iš salės abejoja, ar Lietuvoje įmanomas toks modelis, nes Skandinavijoje jis tartum iš anksto buvo nulemtas „aukštesnių jėgų“ – istorijos, religijos ir kultūros. Kitaip tariant, atrodytų, kad gerovės valstybė Šiaurės šalyse – laimingas atsitiktinumas, kuris niekada nepasikartos Lietuvoje. Laimei, netrukus paaiškėja, kad pranešėjai iš Skandinavijos galvoja šiek tiek kitaip.
Universalios idėjos už „švediškų“ mokesčių
Klausimą apie „aukštesnių jėgų“ įtaką ryžtingai priima Klasas Eklundas, SEB banko vyresnysis ekonomistas iš Švedijos. Jis sutinka, kad modelio nukopijuoti neįmanoma, kad yra kultūrinių skirtumų, bet svarbiausia – ne tai.
„Šiandien didžiausias skirtumas tarp Lietuvos ir Šiaurės šalių yra mokesčiai.
„Šiandien didžiausias skirtumas tarp Lietuvos ir Šiaurės šalių yra mokesčiai. Skandinavija – tai didelių mokesčių šalys. Lietuvoje mokesčiai – vieni žemiausių Europos Sąjungoje (ES). Labai maži mokesčiai jūsų šalyje leidžia paklausti – ar tikrai norite tapti panašūs į skandinavus? Jei taip, turite perdaryti savo mokesčių sistemą. Mokesčių turi būti daugiau, jie turi būti sąžiningi ir svarbiausia – daug didesni. Neįmanoma gyventi kaip Švedijoje, jei sumoki bene mažiausiai mokesčių visoje ES.“
„Bet šį tą galima nuveikti ir dabar. Galite nekelti mokesčių, tačiau kitaip juos paskirstyti. Naudokite juos švietimo kokybei gerinti. Sumažinkite moterų ir vaikų priklausomybę nuo vyrų ir šeimos. Investuokite į pažangios visuomenės vystymą. Tuomet nebeliks konflikto tarp mažų mokesčių ir gerovės valstybės kūrimo“, – vardija praktinius žingsnius šiaurietiškos gerovės link Lietuvoje Klasas Eklundas.
Detalių svarba
Iškart po pietų atsakydamas klausimus, K. Eklundas apie Lietuvos galimybes įgyvendinti šiaurietišką modelį kalba santūriau. Šįkart jis nemini mokesčių didinimo. Tačiau atkreipia dėmesį į pačią mokesčių sistemą, kuri, žvelgiant iš šalies, jam atrodo paini (ir net labai – „susidaro įspūdis, kad net nenorėdamas gali apgauti valstybę“).
„Jei nenorite kelti mokesčių, bet norite padidinti jų surinkimą, reikia supaprastinti mokesčių sistemą. Mažiau formų, kurias reikia užpildyti. Manau, kad tokia reforma būtų pirmas žingsnis į priekį“, – įsitikinęs K. Eklundas.
Ne paslaptis, kad visose Skandinavijos šalyse mokesčiai – progresiniai. Per diskusiją šis klausimas nebuvo paliestas. Nejaugi tai nesvarbu? K. Eklundo nuomone – nebelabai. Pavyzdžiui, Švedijoje mokesčiai progresiniai, bet ne tokie progresyvūs, kokie buvo anksčiau, 1970-aisiais. Po to jis pamini, kad Lietuvai kur kas svarbiau už progresinių mokesčių įvedimą yra būtinybė išspręsti korupcijos problemą.
Gerovė, kurios nenusipirksi už pinigus
Per svečių iš Šiaurės šalių pristatymus ne kartą nuskambėjo argumentas, kad dideli mokesčiai patys savaime negarantuoja gerovės. Labai svarbus jų perskirstymo skaidrumas ir valstybinių institucijų atskaitingumas. Piliečiai turi pasitikėti valstybe, o valstybė negali suteikti jiems nei menkiausio pagrindo abejoti, ar surinkti pinigai bus išleisti tinkamai.
„Niekas nenori didelių mokesčių per se (savaime). Didelių mokesčių nauda priklauso nuo to, kaip jie išleidžiami. Pavyzdžiui, jei jie investuojami į švietimą ir į ikimokyklinio ugdymo programas, tai padeda šalies ekonomikai vystytis, nes skatinama ir socialinė lygybė, ir ekonominis efektyvumas“, – įsitikinęs kitas forumo svečias – profesorius Sixtenas Korkmanas iš Aalto universiteto Suomijoje.
Vėliau prof. S. Korkmanas atkreipia dėmesį į savotišką paradoksą – Lietuvoje mokesčiai vieni mažiausių ES, tačiau žmonės galvoja, kad jau dabar moka per daug. „Greičiausia tai reiškia, kad sistema nefunkcionuoja taip, kaip turėtų. Pagrindinis prioritetas tokiu atveju galėtų būti mokesčių sistemos tobulinimas, nes kitaip piliečiai galvos, kad mokesčiai nepagrįsti ir turės pasiteisinimą jų nemokėti. O tai – tikri nuodai pasitikėjimui, kurį aš ir kiti pranešėjai akcentavome.“
Mokytis verta ir iš estų
Apie pasitikėjimą, kaip vieną svarbiausių Šiaurės šalių gerovės elementų, kalbėjo visi pranešėjai. Dagfinnas Høybråtenas, Šiaurės ministrų tarybos generalinis sekretorius, atidarydamas forumą net pavadino juos gerovės valstybės „klijais“, ašimi, ant kurios laikosi visi kiti dalykai.
Ko gero, glaudžiausiai su „pasitikėjimo“ sąvoka susijęs rodiklis – korupcijos lygis šalyje. Jau ilgus dešimtmečius jis mažiausias Šiaurės Europoje. Prof. S. Korkmanas savo pranešime pasakoja, kad vis dėlto sunku nustatyti ryšį tarp pasitikėjimo ir skandinaviškos sistemos sėkmės bei skaidrumo. Aišku tik tiek, kad „labai sunku sukurti pasitikėjimą, jei jo nėra nuo pat pradžių“. Greičiausia tai reiškia, kad pamažu kurti institucinę sistemą, įkvepiančią pasitikėjimą – lengviau.
Tokią išvadą sufleruoja to paties svečio iš Suomijos diskusijoje išsakyta nuomonė: „Esu tikras, kad kai kuriuos dalykus iš skandinaviško modelio galima sėkmingai perkelti jau dabar. Pavyzdžiui, kokybišką švietimą ir lyčių lygybę. Sunku įsivaizduoti modernią visuomenę, kurioje neužtikrintos lygios moterų ir vyrų teisės. Na, o švietimas – tereikia pasižiūrėti į estus. Jie jau senokai pradėjo reformuoti savo mokyklas pagal skandinavišką pavyzdį ir šiandien reikia konstatuoti, kad estų mokyklos – vienos geriausių pasaulyje. Šiandien jos geresnės net už suomių.“
Nepasitikėjimo everestai Lietuvoje
Antroji konferencijos „Lietuvos ir Šiaurės šalių suartėjimo perspektyva: gerovės valstybės link“ dalis skirta Lietuvos kontekstui.
„Akivaizdu, kad mums sunkiausia keisti savo nuomonę ir tarpusavio santykius. Pasitikėti savo valstybe. Tai yra kalnas, kurį reikia perlipti žengiant Šiaurės šalių keliu“, – tikina antrosios renginio dalies moderatorė Dalia Kutraitė-Giedraitienė, Valstybės pažangos tarybos narė ir viešosios įstaigos „Nacionalinė pažangos premija“ direktorė.
Žmonės, nepasitikėdami valstybe, nemoka mokesčių, jaučia, kad negali nieko pakeisti savo šalyje, todėl emigruoja, nemato prasmės dalyvauti rinkimuose, be to, dėl nepasitikėjimo valstybės veikla, politikos reformos stokoja efektyvumo. Tokia pagrindinė Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) mokslininkų dr. Liutauro Gudžinsko ir prof. Ainės Ramonaitės, Valstybės pažangos tarybos narės, pranešimo mintis.
Pasitikėjimą reikia kurti nuo viršaus
Lietuviai linkę pasitikėti kitais žmonėmis (pagal šį rodiklį Lietuva yra ES šalių viduryje), tačiau nepasitiki politinėmis institucijomis. Naujausios apklausos rodo, kad dauguma lietuvių visiškai arba labai nepasitiki viena iš pagrindinių institucijų šalyje – parlamentu, – taip ydingą nepasitikėjimo ratą iliustruoja dr. L. Gudžinskas, VU TSPMI Šiaurės Europos studijų centro vadovas. Pasitikėjimas valdžios institucijomis Skandinavijoje koreliuoja su BVP. Tai reiškia, kad pasitikėjimas visuomenėje svarbus ekonomikos augimui.
Pasakodamas apie vaistus nuo nepasitikėjimo valdžia, dr. L. Gudžinskas akcentuoja, kad svarbios „kietosios priemonės“. Pavyzdžiui, valstybės valdymo pertvarka, kuri gali būti gana brangi. Bet kuriuo atveju, „pasitikėjimą reikia kurti nuo viršaus. Tai yra nuo politikų, jų santykio su valstybės tarnyba“, – tikina pranešėjas.
Antras svarbus dalykas – socialinės investicijos, kurios reiškia, kad valstybė skiria lėšas įvairiems piliečių gebėjimams vystyti. Skandinavijoje ypatingas dėmesys skiriamas vaikų ugdymui, socialinių ir kitokių jų įgūdžių lavinimui. „Tuo metu formuojasi asmenybė, tad rezultatai – geriausi“, – komentuoja dr. L. Gudžinskas.
Jaučiasi kaip Afrikoje
Kitas praktinis žingsnis, kaip nugalėti nepasitikėjimą politinėmis institucijomis, yra „minkštosios priemonės“, orientuotos į pasitikėjimo valdžios institucijomis stiprinimą pačioje visuomenėje. Kalbant moksliškai – diskurso keitimas ir kokybiška valdžios komunikacija su piliečiais.
„Lietuviai pernelyg kritiški savo valdžios atžvilgiu. Vertinant Lietuvos reitingus pasauliniu mastu, situacija šalyje nėra bloga. Tačiau vien žvelgiant į visuomenės apklausų rezultatus, atrodo, kad gyvename Afrikos valstybėje, kurią valdo gentys. Akivaizdu, kad reali situacija kitokia“, – teigia dr. L. Gudžinskas.
Pateikiamas vienas tokio iškreipto vaizdo pavyzdys korupcijos srityje. Jos lygis šalyje – labai svarbus rodiklis pasitikėjimui valdžia. Bet jį nustatant pastebėtas lietuviškas fenomenas: „Lietuviai tvirtina, kad korupcija šalyje labai didelė. Bet kai paklausiama, ar asmeniškai susidūrėte su korupcija, atsakymai ne tokie gąsdinantys.“
Baigdamas pranešimą, Šiaurės Europos studijų centro vadovas apibendrina, kad svarbūs ne tik valdymo pokyčiai ir visuomenės nuomonė, bet ir didesnės pastangos pasakojant žiniasklaidos atstovams apie politikos virtuvę.
Žengtas dar vienas žingsnis
Kažkas yra protingai pasakęs, kad net jeigu esi teisingame kelyje, atsisėdęs gali būti suvažinėtas. Todėl ir mes negalime sustoti„
Kažkas yra protingai pasakęs, kad net jeigu esi teisingame kelyje, atsisėdęs gali būti suvažinėtas. Todėl ir mes negalime sustoti – Valstybės pažangos taryba siūlo baigti konferenciją deklaracijos projektu dėl Lietuvos siekio kurti gerovės valstybę“, – artimiausią Lietuvos žingsnį Šiaurės gerovės link pristato Dalia Kutraitė-Giedraitienė, Valstybės pažangos tarybos narė.
Konferencijos dalyviams išdalinamas deklaracijos teksto projektas. Dokumente – susitarimas tarp valstybės institucijų, mokslo, verslo ir aktyvių visuomenės atstovų kurti gerovės valstybę Lietuvoje. Taip pat Pažangos tarybos iniciatyva parengti Suartėjimo vardan gerovės nacionalinį susitarimą.
„Net tik geopolitinė kelio namo būtinybė skatina mus kalbėti apie suartėjimą su skandinavais. Tai ir mūsų labai paprastos svajonės. Kai dirbau Vyriausybėje, manęs vis klausdavo – „Kokia jūsų programa?“. Atsakydavau, kad ji – aiški ir paprasta: pasivyti ir aplenkti Estiją. Tai visada padėdavo suvokti, koks mūsų tikslas. Pernai, kaip skelbia Eurostato duomenys, pagal BVP dalį, tenkančią vienam gyventojui, mes pasivijome ir aplenkėme estus. Pagal verslo sąlygas – taip pat. Dabar sakau paprastai ir aiškiai. Galime siekti skandinaviškos sėkmės. Nes žiūrėdami į Skandinaviją, matome tai, ką mato visas pasaulis. Ne tik socialinės gerovės modelį, bet ir labai konkurencingų ekonomikų modelį. Taigi turime paprastai įvardijamą svajonę – būti kaip Švedija, Danija ir kitos Šiaurės šalys“, – apie aiškiai apibrėžto tikslo svarbą valstybei konferencijos pabaigoje pasisako buvęs Pažangos tarybos pirmininkas ir ankstesnės Vyriausybės vadovas Andrius Kubilius.
Diskusijoje apie socialinę ir ekonominę Lietuvos ateitį, kurios dalimi tapo konferencija, ryškėja visuotinis sutarimas dėl siekio kurti gerovės valstybę, tačiau ar bus susitarta dėl šio tikslo įgyvendinimo būdų? Kaip ne kartą minėta renginyje – gerovės valstybės kūrimas ir Šiaurės šalyse, ir Lietuvoje – nuolat vykstantis procesas, tai dinamiška erdvė, kurios centre – pasitikėjimu grindžiamas visus visuomenės sluoksnius apimantis dialogas.
