Kokią nusikaltimo aukos sampratą atspindi tokie komentarai? Kokias emocijas išgyvena nusikaltimą patyręs žmogus? Kaip ištiesti pagalbos ranką, kad ji būtų priimta? Į šiuos ir daugelį kitų – ne tik nusikaltimų aukoms, jų artimiesiems, bet ir plačiajai visuomenei aktualių klausimų – atsakymų ieškoti ir mitus apie nusikaltimų aukas dekonstruoti kvies pirmasis Baltijos šalyse kriminologų festivalis DEMISTIFY.
Kaltė perkeliama aukai
„Sukčiavimas – rimtas nusikaltimas, tačiau skaitant panašius pasisakymus atrodo, kad komentatoriai sukčiavimo netgi nepripažįsta nusikaltimu, o kaltė perkeliama nukentėjusiajam. Kartais ir nukentėjusysis yra linkęs kaltinti pats save, neidentifikuoja, kad tapo nusikaltimo auka, arba nežino, kokios pagalbos gali gauti. Tai ir paskatino apie nusikaltimų aukas kalbėti garsiau ir kiek netradiciniu formatu – kad drąsos sudalyvauti rastųsi kiekvienam,“ – teigia Paramos aukoms iniciatyvos atstovas, festivalio DEMISTIFY iniciatorius kriminologas Algimantas Čepas.
Vienas iš šimto Lietuvos gyventojų kasmet tampa nusikaltimo auka – tą rodo oficiali statistika. Vis dėlto specialistai spėja, kad nuo nusikaltimų nukentėjusių žmonių gali būti kelis kartus daugiau. Kodėl nusikaltimų aukos vengia kreiptis į teisėsaugą? „Visų pirma žmogus ima pats save smerkti dėl to, kad neva apsigavo, o ne buvo apgautas, nenori pripažinti, kad iš tiesų yra nukentėjęs. Tai natūrali, tačiau neteisinga reakcija. Kitas nenori vėl patirti nemalonių išgyvenimų policijai perpasakodamas, kada ir kaip yra nukentėjęs. Ne mažiau svarbi priežastis – netikėjimas, kad policija gali kuo nors padėti: nors kaip institucija policija pasitikima, kartu sakoma „o tai ką policija gali padaryt? – nieko“,“ – kompleksines priežastis vardija kriminologas.
Nuvertinami išgyvenimai
Auka yra pati kalta – ne vienintelis dažnai sutinkamas stereotipas. Su kokiomis klišėmis susiduria nusikaltimą patyręs žmogus? „Turbūt baisiausias stereotipas – aukos išgyvenimų nuvertinimas. Pastūmė? Na ir kas. Vieną kartą sudavė? Nieko čia tokio, kam tragediją lygioje vietoje daryti? Kiekvieno žmogaus išgyvenimai yra individualūs, todėl sprausti juos į kažkokius nežinia iš kur atsiradusius rėmus – ydinga, bet pas mus vis dar nėra sistemos kaip tokius individualius pagalbos poreikius nustatyti ir įvertinti“ – empatijos trūkumą pabrėžia A.Čepas.
Lietuvoje vis dar tikima, kad nukentėjusio interesai patenkinami tuo, kad nusikaltėlis surastas ir nubaustas. Kriminologas akcentuoja, kad teisingumo įvykdymas teismo sale nepasiriboja. Nukentėjusio interesas yra ne tik teisingumo atstatymas, jų esti gerokai daugiau: pirmiausia, žalos atlyginimas, emocinių, psichologinių ir fizinių praradimų kompensavimas, galiausiai – turtinės žalos atlyginimas. „Valstybė turėtų domėtis ne tik, ką daryti su nusikaltusiu asmeniu, bet ir kaip padėti nukentėjusiam žmogui. Pagalba gali būti ne tik emocinė ar teisinė, bet ir buitinė – pavyzdžiui, padėti sutvarkyti išplėšto buto duris, kai žmogus dar neatsigavęs po patirto šoko, surasti kur pernakvoti, parūpinti maisto ar nupirkti vaistų,“ – sako A.Čepas.
Valstybės pagalba – būtina
Lietuva – vos per kelis žingsnius nuo tokios kompleksinės pagalbos sistemos sukūrimo: esame įsipareigoję pritaikyti ES aukų teisių direktyvą, kuria siekiama užtikrinti, kad visi nukentėję nuo nusikaltimo asmenys turėtų veiksmingas teises į informaciją, pagalbą ir apsaugą proceso metu.
„Šalyse, kur yra susiformavusios pagalbos nukentėjusiems sistemos, pirmiausia identifikuojami individualūs saugumo poreikiai (tas daroma ir pas mus), kokių priemonių turi būti imtasi, kad nukentėjęs asmuo nenukentėtų dar sykį. Šalia to kitur aiškinamasi – ko pas mus vis dar nėra, bet jau netrukus bus įgyvendinta – kokių veiksmų turi imtis valstybė, padėdama nukentėjusiajam spręsti individualios pagalbos poreikius. Gal nukentėjusiam asmeniui reikia padėti surasti advokatą, kuris jam atstovautų teisme? Ar reikia žmogui padėti gauti priklausančias socialines paslaugas, kreiptis kompensacijos ir pan.,“ – vardija kriminologas. Pasak A.Čepo, aukai labai svarbus ir psichologinis palaikymas, galimybė gauti kvalifikuotą psichologinę pagalbą: „Būtina ieškoti, kaip padėti žmogui vėl atsistoti ant kojų. Ir vien pasakymas „tas blogietis tau nieko nepadarys, nes dvejus metus praleis laisvės atėmimo vietoje“, daugeliui nukentėjusiųjų nepadeda pasijausti geriau.“
Kur kreiptis?
Šiandien nusikaltimų aukos gali kreiptis į anoniminę Pagalbos nusikaltimų aukoms liniją. Linijos savanoriai – kriminologų, psichologų ir teisininkų komanda – neatlygintinai suteiks reikiamą informaciją ir atsakys į sudėtingoje situacijoje kilusius klausimus, patars, kur ir kaip kreiptis pagalbos bei užtikrinti savo teises.
DEMISTIFY: palik mitus praeityje!
Kokie stereotipai apie nusikaltimų aukas vis dar paplitę visuomenėje? Su kokiais sunkumais susiduria tiek pagalbą teikiantis, tiek ją gaunantis? Kaip įveikti baimę? Ir kaip padėti galėtume kiekvienas, jeigu tik išdrįstume?
Festivalyje drauge atskleisime didžiąsias pagalbos nukentėjusiems nuo nusikaltimų paslaptis, ieškosim kelių, kuriais verta žengti, kai norisi padėti. Mokysimės įveikti baimes patys ir padėti įveikti nerimą kitiems. Susitikime pirmajame Baltijos šalyse kriminologų festivalyje DEMISTIFY! Festivalis vyks rugpjūčio 13-15 d. Kalvarijos savivaldybėje, Šilėnų kaime. Išsamiau: www.demistify.lt
Nemokamas festivalis organizuojamas vykdant Europos Komisijos JUSTICE programos finansuojamą projektą „PREVICT: pagalbos nusikaltimų aukoms plėtra“.
