Tais laikais technika šiapus geležinės uždangos buvo dviejų rūšių – buka ir dar bukesnė, o nespalvoti televizoriai geriau rodyti pradėdavo stuktelėjus kumščiu per lakuotą sienelę. Vienas sėkmingesnių modelių rado vietą ir Rumšų namuose – legendinis „Šilelis“ su rankena. Aktorius ir režisierius dabar su šypsena prisimena laikus, kai „dolerinėje“ parduotuvėje pirmą sykį gyvenime pamatė japonišką stereosistemą.
Vytautas – kaip tas vikrus Sevilijos kirpėjas, kuriam vienu metu reikia būti keliose vietose. Tad ir susitikimą deriname keisdami dienas bei valandas, kol galų gale lietingą popietę su kavos puodeliais įsitaisome giliuose krėsluose viešbutyje sostinės centre.
Pašnekovas atskubėjo iš TV studijos, kur ką tik pristatė naujausią vaizdo klipą. Rudose akyse – nuolat kibirkščiuojantis nekantrumas ką nors nuveikti, pasidalyti įspūdžiais, išmėginti naujus dalykus. Laidų ir renginių vedėjas, naujos technikos mėgėjas ir šiaip vietoje nenustygstantis vyras jau spėjo paragauti ir dėstytojo amato. Tiesa, patirtis universitete – jau istorija, tačiau galva pramušta naujomis idėjomis ir planais. Tokiais, kurie pačiumpa iš pasalų pavasarį ir taip įsikimba, kad jų atsikratyti gali tik iki galo įgyvendinęs ar susiradęs dar pramuštgalviškesnių.
Kalbamės, kad gyvename įdomiais laikais. Abu spėjome pagyventi toje absurdo epochoje, kai kažkokie dėdės ir tetos draudė klausytis AC/DC bei „Pink Floyd“, o garso įrašų darymas su dviem magnetofonais pas draugą buvo tiesiog šventas ritualas. Paskui viskas pasikeitė, ir tos permainos vis spartėja.
– Ar teko patirti tą sovietinio vaiko jausmą, kai visiems aplink tėvai jau nupirko magnetofoną, o tu vis dar neturi?
– O taip. Užaugau bendrabutyje, vieno kambario bute. Deficitas, galima sakyti, buvo mano brolio vardas. Tie daiktai egzistavo kažkur nuošaly, parduotuvėse, į kurias įleisdavo, tik jei atsinešei dolerių. Tačiau namie buvo patefonas ir dvi kolonėlės! Dar – nespalvotas „Šilelis“, todėl mano buitis atrodė aprūpinta. Didžiausia nuostaba ištiko pamačius kasetinį „Sony Walkman“. Apie tokį aparatą ilgai svajojau.
Tiesa, Amerikoj gyveno mano dėdė. Jis kartą atvažiavo ir tokį padovanojo. Pamatęs svečio „Canon“ fotoaparatą ir kitokius daikčiukus, kokių čia nebuvo, supratau: kažkur Vakaruose yra šalis, kur viskas pažengę į priekį žymiai toliau.
– Kaip kaupei savo muzikos kolekciją?
Vėliau įsigijome tokį rusišką radijo grotuvą skambiu pavadinimu „Oreanda“. Tikra magnetola, kurią galėjai nešiotis. Tad visos mano kasetės buvo įrašytos iš radijo. Lauki lauki dainos, išjungi pauzę ir įsirašai. Dar supyksti, kad pabaigoje užšneka.
– Ir štai dabar viskas kitaip – daiktų tiek daug, jie tokie išmanūs. Kaip susigaudai, ko tau reikia, kas tinka, o kas – abejotinos vertės?
– Dabar man svarbiausia laiko optimizavimas ir darbų planavimas. Galbūt labiausiai trūksta geresnio įgudimo naudotis prietaisais. Štai ir šiandien paskubomis nepavyko išsiųsti žinutės apie susitikimą, nes tuo metu vairavau ir naudojau „text to speech“ konverterį. Tačiau tai pavyko padaryti tik anglų kalba. Nežinau, ar žmogus suprato, kodėl iš manęs gavo anglišką žinutę.
Šiaip tokie dalykai labai palengvina bendravimą. Taip pat ir informacijos įsisavinimą. Mano „iPad“ planšetėje irgi yra tokia programėlė, tai puikus produktas, pritaikytas netgi turintiems regos sutrikimų. Paspaudus bet kokio formato žurnalus tau tiesiog ima juos skaityti.
Tiesa, kitais „Apple“ produktais nesinaudoju. Mėginau, bet sinchronizacija užkimšdavo visą atmintį ir aš tiesiog niršdavau nesuprasdamas, kas čia vyksta. Žinoma, jie gamina kiek kitokiems vartotojams... O aš mėgstu žinoti, kur yra mano informacija.
Naudojuosi debesija. Tiesa, iš mano adreso kai kas juokiasi – „Yahoo“. Aš jį susikūriau seniai, o kompanija išgyvena ne pačius geriausius laikus, tačiau, mano galva, jų programėlė „Clicker“ su terabaitu nemokamos atminties yra puiki – tik turėk sąskaitą. Nuotraukoms, vaizdo medžiagai. Atvaizdus sukelia ne suspausdami, o tokius, kokie yra. Ką įdedi, tą ir išsiimi. Visi kiti dažnai suspaudžia failus.
– Kaip klausaisi muzikos – turbūt irgi nesuspaustu formatu?
– Man svarbi garso kokybė, bet tam aš nusipirkęs vinilo plokštelių grotuvą „Rega“. Kaip tik šiuo metu ieškau, kuo atnaujinti garso kolonėles ir stiprintuvą.
Kai jį įsigijau, klausa staiga ėmė fiksuoti visai kitokią muziką, nes didžioji dalis to, ką mums groja, yra stipriai suslėgti garsai. Tam tikri dažniai nupjaunami, kad viskas užimtų kuo mažiau vietos. Tad kai užsidedi plokštelę, išgirsti tokio spektro įrašą, kokiu buvo grojama ir dainuojama.
– O prieš pirkdamas ilgai aiškiniesi ar pakanka pasikalbėti su parduotuvės konsultantu?
– Pagal horoskopą esu Mergelė, tad mėgstu viską išsiaiškinti. Informaciją renku ir analizuoju. Pirkdamas emocijoms nepasiduodu. Renkuosi aukso vidurį. Žinau, kad pilna fantastiškų produktų audiofilams, bet jie ir kainuoja fantastiškus pinigus.
Net ir iki tos kategorijos – brangoka. Penki tūkstančiai už muzikos grotuvą, kolonėles ir garso stiprintuvą man jau daug. Aš kokybišką muziką mėgstu, bet tai tikrai nėra mano gyvenimo aistra.
– Ką manai apie palyginti naują populiarėjantį segmentą – belaides kolonėles?
– Esu įsigijęs nešiojamas kolonėles ir labai jomis džiaugiuosi. Užaugau laikais, kai vakarėliuose grodavome su didelėmis S-90 kolonėlėmis, bet jos neišgaudavo tokio garso, kokį dabar sugeba skleisti nešiojamos – „Bose“, JBL ir kitos. Jos seno „Nokia“ telefono dydžio, bet garsas nuostabus. Ir tu gali su savimi visur „nešiotis“ kokybišką garsą.
– Ar aktoriaus ir klipų režisieriaus darbe jau tenka pajusti naujų technologijų įtaką, galbūt jos kaip nors irgi padeda?
– Kol kas jos nesiveržia į pačią aktorystę, santykį su režisieriumi. Tai galbūt labiau tinka pasakyti apie garso, apšvietimo sferą. Nauji šviesų efektai, ryškūs projektoriai. Bet Lietuvoje scena vis dar yra vieta, kur stengiamasi išgauti gyvą santykį. Ten technikos nedaug ir galbūt ji netgi trukdytų.
O gal ir ne. Anksčiau visi per repeticijas laukdami savo eilės pasirodyti skaitydavo ar net užmigdavo. Dabar yra užsiėmę, nes glosto išmaniuosius telefonus.
– Kaip atrodo tau tas jau įprastas vaizdas, kai restorane aplink stalą susėdę žmonės bendrauja su skystųjų kristalų ekranais, o ne vienas su kitu?
– Manau, čia kaip greitasis maistas. Kai atsirado „McDonald’s“, daugelis stovėjo eilėse, o paskui viskas grįžo į savo vietas. Tai etapas, ir jis praeis. Aš į viską žiūriu kaip į etapą, visas gyvenimas toks. Tikrai daug laiko „paima“ feisbukas, bet ten tiek gerų filmukų prikrauta. Suprantu, kad man iš to nulis naudos, bet kartais būna taip smagu tuos šuniukus, kačiukus ir vaikučius pažiūrėti.
Dabar nemažai kalbama apie ateities profesijas. Į tą programuotojų ir kitų gerų darbų sąrašą įtraukčiau manualinės terapijos specialistus, nes jų labai reikės. Jei niekas nesikeis, stuburo ir sprando problemų turės daugelis.
Pats neskiriu daug laiko tiems dalykams, bet aplink matau, kad žmonės tai daro nuolat. Čia kaip televizorius anais laikais – įjungi ir jis kažkur fone šviečia. Sakydavo „nesėdėk prie televizoriaus“, dabar sako „lįsk iš feisbuko“. Žinoma, yra ir tokių, kurie sėdi priešais TV ekraną su mobiliuoju telefonu.
Tačiau įvertinkime, kad telefonai ir planšetės labai naudingi perteikiant informaciją, kur kas mažiau reikia popieriaus, dažų, mažiau kertama medžių.
– Tai išties daug ką keičia. Vis dėlto kokia nauja technologija yra labiausiai nustebinusi?
– Kas dabar vyksta pilno kadro sisteminių fotoaparatų rinkoje! Žandikaulis atvimpa pasižiūrėjus. Penkių ašių stabilizavimas, kai gali be trikojo fotografuoti sudėtingesnėmis sąlygomis, puikiai filmuoja tiesiog laikant rankose. Kalbu apie „Sony“, „Olympus“ fototechniką. Štai ką tik pasirodė „Lumix GH5“, kuris yra dar geresnis nei visi iki šiol. Neįtikėtina, kaip stipriai pasikeitė galimybės filmuoti, kurti, montuoti.
Tai, kas anksčiau buvo didelio biudžeto studijų reikalas ir galimybė, dabar jau prieinama daugeliui. Aišku, studijos laimi savo kompiuterių grafika, scenarijaus kokybe ir kai kuriais kitais dalykais, kurie atsiskleidžia kino teatre.
Žmonės labai intensyviai kuria įdomius dalykus. Pavasarį mano namuose turi atsirasti daiktas, panašus į teniso kamuoliuką. Palaikytas rankose, jis apskaičiuoja deguonies kiekį kraujyje. Šis rodiklis gana tiksliai apibrėžia visą tavo būklę. Apskritai išmanieji sveikatinimo įrenginiai yra įdomūs, nes jie užims reikšmingą vietą mūsų gyvenime, juk ateityje norėsime būti dar sveikesni, o ir laiko turėsime daugiau.
Dabar sportuodamas seku širdies ritmą. Norėčiau turėti ausines, kurias būtų galima naudoti plaukiojant baseine. Yra tokios belaidės ausinės, bet kur tada dėti mobilųjį telefoną?
– Dažnai žmonės, atsiradus naujai meno formai ar perteikimo būdui, sako, kad kažkas dabar bus pasmerktas išnykti. O ką tu manai?
– Kadangi viską suvokiu kaip vienas kitą keičiančius etapus, manau, kad yra kiek kitaip. Štai ir vinilo sugrįžimas tai įrodo. Technologijų tikslas iš esmės yra padėti, palengvinti, supaprastinti. Tie, kurie jas kuria, tikiu, siekia padidinti žmogaus efektyvumą ir komfortą, kiek tik įmanoma. Kitu atveju išradimai neprigytų ir niekas jų nepirktų.
Yra ir kita, tamsioji, medalio pusė – piratavimas, skaitmeninis sukčiavimas ir terorizmas. Tai neišvengiamai egzistuoja, tačiau ir saugumui skiriamas vis didesnis dėmesys. Pirštų atspaudų nuskaitymas, akies rainelės skenavimas išmaniuoju telefonu verčia jaustis saugesniam. Ypač kai kone visas gyvenimas telpa šiuose mažuose aparatuose.
– Tačiau aplink mus ir didesnių aparatų nestinga. Kas jūsų šeimoje juos išrenka ir perka?
Aš. Tik pasiteirauju, kokie reikalavimai. Visokių dulkių siurblių – robotų dar neturime, bet pas bičiulius pamačiau ir pagalvojau, kad tai visai neblogas dalykas. Paleidai – ir sukinėjasi, ypač gerai ten, kur medinės grindys ir nėra kilimų. O tų langus valančiųjų kol kas nesuprantu, gal tai aktualiau įsistiklinusiems dideles vitrinas.
Tačiau neįsivaizduoju buities be indaplovės ar džiovyklės. Vienas draugas kraustėsi į naujus namus ir nutarė, kad jiems tokio aparato nereikia. Paskui, kiek tik lankiausi, visada mačiau koridoriuje džiūstančius skalbinius, jie niekada nesulanksto tos kabyklos. Tad jam draugiškai pasakiau, kad gyvena džiovykloje tarp skalbinių.
Taip pat naudojame klimato kontrolės prietaisus, oro jonizatorius. Tiesa, dėl oro kokybės Lietuvoje neturėtume skųstis – teko lankytis Pekine, ten žmonės su kaukėmis vaikšto, visur daug kietųjų dalelių, be oro valymo įrenginių nebeįmanoma gyventi. Mums oras ir vanduo atrodo savaime suprantami dalykai, tačiau tai didžiulis turtas, kurį reikia saugoti.
– Gal jau esi numatęs, kokiomis naujovėmis apsirūpinsi šį pavasarį?
Norėčiau elektrinės transporto priemonės, konkrečiau – dviračio. Gyvenu toliau nuo centro, būtų ir malonu, ir naudinga.
Dar svarstau apie elektrinę riedlentę. Tiesa, nesu tokios išbandęs. Šiaip man vis labiau rūpi elektriniai susisiekimo būdai.
– Ar yra nutikę kas negero tiems šauniems išmaniesiems prietaisams, kurie tave supa?
– Žinoma. Sykį mano neužšąlantis (bent jau toks turėjo būti) šaldytuvas taip apledėjo, kad pamėginau nugramdyti peiliu ir pradūriau vamzdelius. Po šito šaldytuvas nukeliavo į remontą, o vėliau įsigijome kitą.
– Kai kas sako, kad dabar daiktai gaminami prastesni nei anksčiau, todėl dažnai genda. Sutinki?
Neperku pigiausios kategorijos daiktų, nes nesu tiek turtingas įsigyti tokius, kurie netrukus suges. Juk jie pigesni ne todėl, kad kažkas sugalvojo pigiai parduoti, o todėl, kad jų medžiagos pigios ir konstrukcija paprastesnė. Esu matęs „Miele“ skalbyklės skerspjūvį. Tie mazgai, amortizatoriai, ketus dalys... Rimtai ir ilgam sukonstruota.
Bet, aišku, daug kas daroma greitai, nebėra laiko testuoti keletą metų, gaminiai turi greitai pasirodyti rinkoje, nes konkurencija milžiniška. Masiškumo keliu pasukusi industrija privalo sukurti tokių daiktų, kuriuos galėtų sau leisti įsigyti ir mažesnes pajamas gaunantys žmonės. Tie daiktai nėra labai kokybiški, tad ir genda greitai.
Neabejoju, kad didžiosios korporacijos yra išradusios ir paslėpusios daug įdomių žaislų, kuriuos neskubėdamos paleidžia į gyvenimą mūsų džiuginti.
