Interviu su į Lietuvos milijonierių sąrašus pakliūvančiu Ilja Laursu apie ateities gyvenimą, kuris bus visiškai kitoks nei dabar, apie IT technologijas ir žmogaus baimę pasimesti tarp jų.
Ten, kur kiti mato grėsmes, Ilja Laursas (41) įžvelgia galimybes. Rizikos kapitalo fondo „Nextury Ventures“ įkūrėjas gyvena išmaniųjų prietaisų, naujausių technologijų ir drąsių svajonių pasaulyje. Jo biuras Vilniuje įsikūręs ne stiklo dangoraižyje, o jaukiame trijų aukštų pastate. Erdviame darbo kabinete – nei plastiko, nei aliuminio. Medinėmis plokštėmis iškaltos sienos, klasikiniai baldai. Tiesa, 40-mečio verslininko rankose – man dar neregėtas daiktas. Elektroninis popieriaus lakštas, kuriuo jis neseniai pakeitė užrašų knygutes, bloknotus ir visa kita, ant ko esame įpratę rašyti raides.
Olandiškų šaknų pavardę Ilja paveldėjo ne iš tėvų, o, spėjama, iš prosenelio, Lietuvon atvykusio kartu su Napoleono pulkais. Be technologijų ir investicijų, jaunasis milijonierius domisi krepšiniu, tenisu, šachmatais, laikrodžiais bei mėgsta keliauti. Kelionės po pasaulį tiesiog būtinos jo darbui: garsiausios technologijų parodos, seminarai, forumai, verslo susitikimai... Kone 200 naktų per metus Ilja praleidžia ne namuose, o viešbučiuose.
Valandos pokalbis pralekia tarsi penkios minutės, o kai atsisveikiname, apima dvejopas jausmas. Džiaugsmas, kad tokie žmonės kuria Lietuvoje. Apgailestavimas, kad jų kol kas tiek mažai.
– B.Gatesas yra pasakęs, kad mes linkę pervertinti tai, ką įmanoma nuveikti per dvejus metus, bet nuvertiname tai, ko žmonės gali pasiekti per dešimtmetį. Taigi – ko būtų galima tikėtis šioje greitų technologijų planetoje per šiuos laiko tarpus?
– Galiu tik pridurti, kad stabdantis veiksnys jau yra ne technologijos, o žmogus ir greitis, kuriuo jis gali suvokti, įsisavinti technologijas. Man asmeniškai nuo momento, kai telefone atsirado kamera, iki suvokimo, kad skaitliukus namie galima nufotografuoti, o ne užsirašinėti jų rodiklius ant popieriaus, prireikė laiko. Žmogus ką nors naujo priimti gali gana lėtai. Konkrečiau – per septynerius metus. Ar plokščias ekranas, ar SMS, ar DVD – nuo technologijos atsiradimo iki masinio paplitimo praeina maždaug septyneri metai. Taigi progresą stabdo ne pačių technologijų plėtra, o mūsų gebėjimas ir poreikis jas priimti.
Be to, technologijos atsiradimas dar ne viską reiškia: kol nebus masiškesnio vartojimo, nebus ir rimtų investicijų į produktą, jo gamybą. Tik tada, kai žmonės supranta, kad jiems to reikia, ir atsiranda poreikis, sukuriamas grįžtamasis ryšis. Jis reiškia: „Mes savo piniginėmis balsuojame už technologiją, kurią norime remti.“
Dirbtinis intelektas (AI) – didžiausias proveržis žmonijos istorijoje, pagal svarbą jis toli pralenks internetą. Pragmatiškesnės – dronų technologijos, savaime vairuojantys automobiliai, daiktų spausdinimas, sportinės technologijos, išplėsta virtualioji realybė. Esame prie didelių permainų slenksčio.
– Žiemą dalyvavote pasauliniame ekonomikos forume Davose, Šveicarijoje, kur daug kalbėta apie kitus, ne technologijų, iššūkius. Žmogaus elgesys ir sprendimai, panašu, nebūtinai žengia koja į koją su mokslo pažanga?
– Išties pernai forume dar kalbėta apie ketvirtąją pramoninę revoliuciją, technologijas, o štai šiemet pagrindinė tema buvo atsakinga lyderystė. Šįkart kalbėta apie „Brexit“, Donaldą Trumpą, emigrantų krizę... Pirmą kartą šis forumas pripažino, kad realybė atitrūko nuo oficialiai jo formuojamų bei diegiamų vertybių – jungtis, vienytis, kuri bendrą rinką. Dabar dominuoja atsiskyrimas, izoliacija. Šiuo nerimu dalijasi daug žinomų žmonių. Štai „Facebook“ savininkas Markas Zuckerbergas vasarį paskelbė savotišką manifestą, kuriame kalba apie globalizacijos procesų nuošalyje paliktus žmones ir apie jungimosi, vienijimosi būtinybę.
Kadaise žmonija susiskaidė į sluoksnius ir klases – pagal ekonominę gerovę, gebėjimą arba negebėjimą prieiti prie darbo instrumentų bei rinkų.
Dabar daug kalbama apie vadinamąją skaitmeninę nelygybę. Mat tavo skaitmeninis raštingumas, kiek sugebi išnaudoti kompiuterių tinklo potencialą, tą nelygybę tik didina ir veda prie dar didesnės visuomenės atskirties. Tie, kurie nepasiruošę ar savo laiku neinvestavę į pasiruošimą technologijoms, tampa labai atskirti, jų našumas – tiek darbo, tiek asmeninio gyvenimo – žymiai sumažėja. Dešimtį, šimtą kartų.
Pasinaudoję technologijomis gali netgi labai padidinti našumą, o to nesugebantieji jaus vis stipresnę socialinę, emocinę ir ekonominę atskirtį. Įdarbinęs dirbtinį intelektą, gamins po šimtą vienetų per valandą, o vis dar pasikliaujantis savo protu ir jėgomis – tik vieną.
– O kaip šiame procese atrodo socialiniai tinklai, kurie ne tik sujungia, bet ir padeda kurti iliuzijų burbulus, skleisti suklastotą informaciją ir taip toliau? Juk žmogus linkęs technologijas naudoti ne vien geriems tikslams.
– Nėra nė vienos srities, kuri nepraeina laukinio laikotarpio. Atsiradus automobiliams kelias dešimtis metų nebuvo kelių eismo taisyklių, nes niekas nežinojo, kad to reikia. Nebuvo šviesoforų, vairavo išgėrę ir panašiai. Tik po kurio laiko ir kažkiek aukų suprasta, kad privalu įvesti saugumo elementus.
Bet kokia technologija – ar tai būtų socialiniai tinklai, ar branduolinė energetika, kompiuteriai ar bitkoinai – išgyvena laukinį periodą, kurį sušvelninti galima greitai reaguojant, tačiau vis tiek pasitaikys nepatogumo, diskomforto ir aukų.
Juk inkvizicija kadaise net knygas buvo paskelbusi didžiausiu blogiu: žmogus užsidaro kambaryje, fantazijų pasaulyje, nebendrauja su kitais, atitrūksta nuo realybės. Panašiai skamba argumentai dėl tų, kurie per daug laiko praleidžia žaisdami kompiuteriais ar socialiniuose tinkluose. Dabar, po tiek amžių, knygos yra kiekvienos tautos, civilizacijos vertybė.
Taigi socialinių tinklų reiškinius galima vertinti įvairiai, tačiau iš tiesų technologijos įgyja vis didesnį pagreitį ir dažnai ima kirstis su bazinėmis žmogiškosiomis vertybėmis. Yra toks anekdotas: „Kas nutinka Las Vegase, tas lieka feisbuke.“ Čia nemažai liūdnos tiesos. Dabar viskas, ką sakai, darai arba netgi mąstai, gali tapti vieša. Tai pradeda kirstis su tradiciniu etikos bei moralės modeliu.
Šokiruojanti statistika – JAV šiuo metu net ketvirtadalis skyrybų įvyksta dėl feisbuko. Vienas du procentai – būtų galima nurašyti atsitiktinumui, bet čia kalbama apie dešimtis milijonų atvejų. Vadinasi, dėl technologijų nukenčia šeimos vertybės.
– Tai, kas nutiko per keletą metų, pakeitė planetą labiau nei ankstesni šimtmečiai. Ar žmogus išliks konkurencinga rūšimi šiame naujame technologijų valdomame pasaulyje?
Žmogaus vidinis skausmas, kad jis tapo mažiau protingas už kompiuterį, neturėtų skirtis nuo skausmo, patirto prieš daugelį metų, kai supratome fizine prasme negalintys konkuruoti su prietaisais – ekskavatoriais, traukiniais, kurie yra milijoną kartų stipresni. Bet pasaulis nepriklauso garvežiams.
Bet kokios galios sukūrimas ir suvaldymas veda prie aukštesnio lygio užduočių ir didesnės laisvės. Sukūrus bazinę gerovę žmogus gali rinktis nieko nebedaryti. Dabar tai dar nėra įmanoma, bet taip bus. O jau tada teks spręsti, ar tikrai norisi vegetuoti. Tačiau vegetavimas nekuria laimingo gyvenimo. Žmogui evoliucijos duotas siekis gyventi kovos aplinkybėmis. Kovos su savimi, aplinka.
Kaip parodė garsus šeštojo dešimtmečio eksperimentas su pelėmis, sukūrus idealias sąlygas ribotoje erdvėje su idealia temperatūra, neribotu maistu, bendruomenė iš pradžių suklesti, bet paskui išsigimsta ir susinaikina. Bet kuriai būtybei kova už gyvenimą yra gyvenimo dalis.
Dirbtinis intelektas bus milijoną kartų protingesnis už mane, tačiau jį vertinsiu tik kaip papildomą išteklių savo idėjoms. Kai G. Kasparovas pirmą kartą pralaimėjo šachmatų partiją kompiuteriui, jo paklausė, ar neapmaudu. Šis atsakė: „Tikrai ne, nes žinau, kad jis laimėjo, bet jokio malonumo dėl to nepatyrė.“
– Bet panašu, kad teks konkuruoti ir jausmų srityje, nes iliuzijų kūrimo industrija kasmet vis tobulesnė, o kai kas sako, kad po kurio laiko nebereikės brangių aktorių, nes roles atliks jų klonai, tobulos hologramos.
– Visa žmonijos istorija lydima tokių būgštavimų, kad atsiradus kinui išnyks teatras, o atsiradus vaizdo magnetofonui žlugs kino teatrai, ir panašiai.
Tačiau būna taip, kad ne senos sritys išstumiamos naujų, o tiesiog atsiranda daugiau galimybių žmogui rinktis, kaip ir kur pramogauti. Šitai leidžia ir visuomenei sluoksniuotis, galbūt atsiras virtualių aktorių gerbėjų. Ir tai gerai, nes leidžia pasirinkti, kas labiausiai tinka.
– O kaip jums atrodo tėvų nerimas dėl vaikų, kurie nebeskaito knygų, tačiau labai gerai orientuojasi internete, grupiniuose kompiuterių žaidimuose, intuityviai suvokia naujausių prietaisų veikimo principus?
– Vienos tiesos nėra. Mūsų kartos potyriu ir požiūriu tai galima vertinti kaip tam tikrų įgūdžių praradimą. O objektyviai – jie kai ką naujo supranta ir atranda, tikimybė, kad tas naujumas labiau derės prie būsimojo pasaulio, yra labai didelė. Juk prieš porą šimtų metų daug kas klausė: kam vaikui mokytis skaityti ir nerti į išgalvotą knygų pasaulį, jei reikia arti, akėti, šeimą maitinti. Tokios buvo vertybės.
– Ilja, ko turėtų būti mokomi vaikai, kad ateityje jų įgūdžių reikėtų visuomenei?
– Visos profesijos išliks, bet jos dramatiškai keisis. Taip, ir sunkvežimių vairuotojai išliks, nes reikės valdyti dirbtinį intelektą, kuris prižiūrės patį vairavimo procesą. Tačiau tikėtis, kad tai, ką dabar darome, ateityje išliks lygiai taip pat, neverta. Viskas keisis.
IT tampa nebe profesija, o baziniu raštingumu. Tai faktas. Programavimas turi būti paskelbtas privaloma pirmokų disciplina. Tai nebėra atskira profesija kaip kadaise raštininkas ar kaligrafas. Vėliau mokytis rašto tapo visuotina ir privaloma.
– Kokios jums atrodo Lietuvos perspektyvos šiame naujame galimybių ir pavojų pasaulyje?
– Labai daug galios duoda mūsų geopolitinė padėtis ir dydis. Kartais partizanas gali būti daug efektyvesnis nei didelė kariuomenė. Jis mažas, lankstus, nesuvaržytas. Greitis ir judrumas naujoms technologijoms yra viskas.
Tai svarbiau nei bet kokie kiti ištekliai. Yra daugybė sričių, kur galima išsiskirti. Šiandien, kai pasaulis yra globalus, geografinės teritorijos nebetenka prasmės, todėl visiškai suprantamas Estijos siekis tapti pirmąja e-valstybe. Mažėja reikšmės, kiek žmonių yra valstybėje. „Jeigu investuosime į labiau konkurencingą teisinę ir valstybinę aplinką, ji leis bet kurios šalies piliečiui mus rinktis kaip valstybę, ir pasaulyje bus šimtas milijonų estų“, – sako jie. Tokių eksperimentų didžiosios šalys sau negali leisti, nes yra mažiau paslankios.
Lietuva turi pretenzijų tapti finansinių inovacijų centru. Įžvelgti, kad mūsų šalis priimtų bitkoiną kaip nacionalinę valiutą labai lengva, nes ji ir taip neturi savos valiutos, šia prasme neturi ko prarasti. Klausimas – ar šiuolaikinė pasaulio bendruomenė pakankamai brandi, kad reaguodama nepradėtų taikyti politinio ar fizinio spaudimo priemonių. Tačiau Lietuva yra suvereni šalis, galinti spręsti tokius klausimus.
Kaip Japonija – ji kadaise įžvelgė perspektyvą elektronikos srityje ir tikslingai siekė to, ką dabar turi: įspūdingą gerovę, ilgiausią vidutinę amžiaus trukmę ir stabilumą.
Yra tokių proveržio sričių, kur turime daugiau šansų laimėti nei Amerika. Tačiau mes neišnaudojame labai daug galimybių. Būtina kryptingai investuoti.
– Technologijų plėtra taip pat reiškia nuolat didėjančią naujų vis išmanesnių prietaisų atsiradimą. Jūs dažnai juos perkate ir naudojate?
– Kiekvienas vyras mėgsta žaisliukus, o aš papildomai galiu pasiteisinti dar ir profesiniu smalsumu. Tikrai investuoju į susipažinimą su naujausiais dalykais. Prigyja gal dešimtadalis. Porą savaičių bandau save įtikinti, kad man reikia ir tinka, bet paskui pasiduodu.
Štai ant mano stalo – skaitmeninis popierius, jis man labai patinka – pakeitė visus užrašus. Elektroninės knygos irgi tinka, o „iPad“ – ne. Esu pakeitęs gal dešimt išmaniųjų laikrodžių, kol radau dabartinį. O kas netinka – dalinu. Turiu daug sūnėnų, kurie mėgsta technines naujoves. Dar domina virtualioji realybė, stebiu dronų technologijas. Tai vertikalės, kurios labai perspektyvios.
Sparčiai vystosi ir sporto technologijos, esame nemažai į jas investavę.
Tarkime, gali valandą sportuoti šiaip sau, bet gali sudeginti dešimt kartų daugiau riebalų dėdamas panašiai pastangų kaip įprastai, tačiau sekdamas savo rodiklius.
Norint palaikyti gerą kūno tonusą iš esmės pakanka 30 minučių treniruotės per savaitę. Tačiau tai reikia daryti efektyviai. Bazinis atskaitos taškas – pulso matavimas. Kūno metabolizmas ne vienodas. Skiriasi aerobiniai krūvio lygiai, nuo kurių priklauso ir procesai raumenyse. To nežinant galima sau ne padėti, o netgi pakenkti. Ne sudeginti riebalus, o išsekinti organizmą.
Kur tos intensyvumo ribos, kurių nederėtų peržengti? Juk taip gali būti ne mažinama, o didinama infarkto tikimybė. Yra buvę atvejų, kai pas medikus atėjęs žmogus miršta per sveikatos patikrinimą mindamas dviratį. O juk yra daugiau parametrų nei pulsas. Sukurti net prietaisai, kurie apskaičiuoja, ar artimiausias dvi savaites tau negresia infarktas.
Tai tinka daugeliui kitų sričių – laiko planavimui, tikslams užsibrėžti, rutinos darbus perkeliant dirbtiniam intelektui... Mūsų laukia įdomesnis gyvenimas, nei galėjote įsivaizduoti.
Išnašos:
Šokiruojanti statistika – JAV šiuo metu net ketvirtadalis skyrybų įvyksta dėl feisbuko.
Vienas sumanus žmogus, įdarbinęs dirbtinį intelektą, gamins po šimtą vienetų per valandą, kitas, vis dar pasikliovęs savo protu ir jėgomis, – tik vieną.
Žmogaus vidinis skausmas, kad jis tapo mažiau protingas už kompiuterį, neturėtų skirtis nuo skausmo, patirto prieš daugelį metų, kai supratome fizine prasme negalintys konkuruoti su prietaisais – ekskavatoriais, traukiniais, kurie milijoną kartų stipresni mus. Bet pasaulis juk nepriklauso garvežiams.
IT tampa nebe profesija, o baziniu raštingumu. Tai faktas. Programavimas turi būti paskelbtas privaloma pirmokų disciplina.
Kai G.Kasparovas pirmą kartą pralaimėjo šachmatų partiją kompiuteriui, jo paklausė, ar neapmaudu. Šis atsakė: „Tikrai ne, nes žinau, kad jis laimėjo, bet jokio malonumo dėl to nepatyrė.“
Šį ir kitus „Elektrolife“ straipsnius skaitykite www.elektrolife.lt.
