Advokatūros įstatymas, įtvirtindamas advokato veiklos garantijas, draudžia trečiosioms šalims, tarp jų ir priežiūros institucijoms, susipažinti su advokato profesinę paslaptį sudarančia informacija ir ją naudoti kaip įrodymą. Į šios apsaugos apimtį patenka visas advokato ir kliento susirašinėjimas, žodžiu arba raštu teikiamos konsultacijos. Tokia apsauga tampa ypač aktuali konkurencijos teisės pažeidimo tyrimuose, kurių neatsiejamą dalį sudaro Konkurencijos tarybos atliekami patikrinimai. Patikrinimų metu Konkurencijos taryba paima didelius kiekius su įmone susijusios informacijos, tarp kurios neretai būna ir susirašinėjimas su įmonės advokatu.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (Teisingumo Teismas) yra išaiškinęs, kad advokato profesinės paslapties suteikiama apsauga konkurencijos bylose nėra absoliuti. Tais atvejais, kai konkurencijos priežiūros institucijos patikrinimų metu paima kliento ir advokato susirašinėjimą, profesinės paslapties apsauga taikoma tik tokiam susirašinėjimui, kurį parengė nepriklausomas ir ekonominiais ryšiais su klientu nesusaistytas advokatas. Kitaip tariant, asmens, kuris nors ir turi advokato statusą, tačiau faktiškai dirba įmonės teisininku, susirašinėjimas su įmonės atstovais nėra saugomas advokato profesinės paslapties, nes toks advokatas negali būti laikomas teikiančiu nepriklausomą konsultaciją.
Minėtoje byloje įdomi situacija yra ta, kad advokatas, kurio susirašinėjimą su pažeidimu įtariama įmone Konkurencijos taryba atsisakė pašalinti iš medžiagos, nėra vidinis įmonės teisininkas, tačiau yra jos akcininkas. Akivaizdu, kad šiuo atveju Konkurencijos taryba nelaikė, kad advokatas įmonės, kurios akcininku jis yra, atstovus konsultuoja nepriklausomai, nes, būdamas bendrovės akcininku, yra materialiai suinteresuotas jos veikla. Atitinkamai, Konkurencijos taryba susirašinėjimui nusprendė netaikyti advokato profesinės paslapties apsaugos ir VAAT tokią Konkurencijos tarybos poziciją palaikė.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) taip pat yra pripažinęs, kad Advokatūros įstatyme numatyta advokato profesinės paslapties apsaugos garantija nėra absoliuti ir gali būti ribojama, kai tai yra teisėta ir būtinai reikalinga demokratinėje visuomenėje. Tačiau kartu LVAT yra nurodęs, kad materialinis advokato suinteresuotumas bendrovės veikla nėra ta aplinkybė, kuri galėtų lemti advokato profesinės paslapties teisinės garantijos ribojimą, nepriklausomai nuo turimų akcijų skaičiaus.
Tai yra įdomi išvada, nes Teisingumo Teismas būtent ir yra pabrėžęs, jog tokie požymiai, kaip ekonominis priklausomumas nuo kliento, artimi ryšiai su juo bei negalėjimas ignoruoti komercinės kliento strategijos lemia, kad tokiais ryšiais susaistytas advokatas negali būti laikomas turinčiu tokią pačią profesinę nepriklausomybę, kaip išorinis advokatas, todėl jam negali būti taikomos tokios pačios profesinės garantijos. Net jei nacionalinis reguliavimas formaliai ir nedaro skirtumo tarp tokių advokatų, Europos Sąjungos teisė reikalauja, kad jų statusas būtų vertinamas skirtingai.
Taigi, LVAT, pateikdamas išvadą, kad materialinis advokato suinteresuotumas bendrovės veikla nėra ta aplinkybė, kuri galėtų lemti advokato profesinės paslapties teisinės garantijos ribojimą, ir pareikalaudamas daugiau įrodymų ribojimui pateisinti, nustatė šiek tiek griežtesnį šios garantijos ribojimo standartą, nei kad yra nustatęs Teisingumo Teismas. Nepaisant to, panašu, kad VAAT tokių papildomų įrodymų rado, nes konstatavo, kad ribojimas šiuo atveju yra galimas ir Konkurencijos taryba turi teisę naudoti paimtą susirašinėjimą. Belieka sulaukti galutinio LVAT sprendimo, kuris turėtų galutinai suformuoti advokato profesinės paslapties garantijos ribojimo praktiką konkurencijos bylose Lietuvoje, tačiau jau dabar galima konstatuoti, kad besąlygiškai apsaugotas yra tik išorinio advokato atliekamas susirašinėjimas.
