Jam niekada nieko netrūko – nei meilės, nei pinigų, nei šlovės. Tačiau jis neleido sau aklai mėgautis prabanga – visą gyvenimą ką nors pardavinėjo ir kūrė naujus verslus. Nebuvo nei išradėjas, nei inžinierius, bet būtent jam žmonija turi būti dėkinga už tokių įprastų prietaisų kaip dulkių siurblys ir šaldytuvas atsiradimą, taip pat ir už daugelį medicininių išradimų, kuriuos dosniai finansuodavo.
Axelis Wenner-Grenas gimė vakarinėje Švedijos pakrantėje esančiame Udevalos miestelyje, pasiturinčioje ūkininkų ir pirklių šeimoje. Vėliau susikūrė įvaizdžio legendą apie vargšą, tapusį milijonieriumi, taip propaguodamas sunkų darbą, mokslo naudą ir ambicijas, tačiau iš tiesų vaikystėje jokio nepritekliaus nepatyrė. Jo protėviai, kurių šaknys siekia XVII amžių, buvo stambūs ūkininkai, laikomi viena svarbiausių Udevalos šeimų, draugavusių su Karalystės aristokratija. Vienas iš Napoleono Bonaparto protežė Prancūzijos maršalas grafas Jeanas Baptiste’as Bernadotte, tapęs Švedijos karaliumi Karoliu XIV Jonu, 1818 metais, vykdamas į Norvegiją, netgi stabtelėjo Udevaloje aplankyti Wenner-Grenų šeimos namų, po šio vizito giminės reikšmė dar labiau išaugo.
Axelio vaikystė prabėgo trijų vyresnių seserų apsuptyje. Būta ir jaunesnių, tačiau jos anksti mirė, ir tai tapo priežastimi, kodėl jis niekada nenorėjo turėti savo vaikų ir jau būdamas milijonieriumi priešinosi žmonos Margueritte (su kuria kartu išgyveno daugiau nei 60 metų) norui bent jau įsivaikinti mažylį. Sielvartas dėl jo akivaizdoje mirusių seserų paliko neišdildomą pėdsaką sieloje ir Axelis niekada nebenorėjo rizikuoti tai patirti dar kartą.
Mokykloje būsimasis magnatas ypatingais gabumais nepasižymėjo. Paradoksalu, bet sunkiausiai jam sekėsi kalbos, nors vėliau puikiausiai išmoko kalbėti angliškai, vokiškai ir prancūziškai, o sulaukęs 60-ties – ir ispaniškai. Viską įveikė ne dėl talento, kurio, kaip pats prisipažįsta, neturėjo, o tik dėl užsispyrimo. Penkiolikos baigęs mokyklą, penkerius metus dirbo tėvo įsteigtoje prieskonių prekybos firmoje Geteborge (kur po darbo vakarais ir mokėsi kalbų). Vėliau pradėjo studijuoti mediciną, tačiau mediku netapo. Protėvių genai aiškiai leido suprasti, kad tikroji jo aistra – prekyba.
1904 metais Axelis nusprendė, kad yra pajėgus pradėti savo verslą, ir su finansine tėvo parama Berlyne įsteigė žemės ūkio technikos bendrovę. Deja, ji greitai bankrutavo. Paskui kelerius metus studijavo rinkodarą ir keliavo po pasaulį. Šių kelionių metu rado tai, kas jį išgarsino amžiams.
Austrijos sostinės Vienos parduotuvėje Axelis Wenner-Grenas pirmą kartą išvydo keistą gremėzdišką aparatą, vadinamą dulkių siurbliu. Varomas vidaus degimo varikliu, triukšmingas, nepatogus naudoti ir prieinamas nedaugeliui. Svėrė 20 kilogramų ir kainavo nemenką sumą – 2250 eurų šių laikų pinigais. Tačiau iš vitrinos padvelkė technologine naujove bei ateities perspektyvomis... Dar gatvėje jis sumojo, kad, būdamas lengvesnis ir pigesnis, šis daiktas rastų vietą visuose pasaulio namuose. Nuojauta neapvylė.
Būsimasis magnatas užėjo į parduotuvę ir susipažino su savininku Gustafu Paalenu, turinčiu amerikietiškųjų dulkių siurblių „Santo Stabsauger“ distribucijos teises. Sandoris įvyko greitai. Axelis įsigijo 20 procentų G.Paaleno kompanijos akcijų kartu su dulkių siurblių distribucijos teisėmis Vokietijos imperijoje. Per kelerius metus verslas įsisiūbavo (pagrindiniai pirkėjai buvo rūmai, bažnyčios, kareivinės ir pamažu atsirandančios didelės universalinės parduotuvės), tačiau, partneriui nesutikus investuoti į patogesnio modelio sukūrimą, Axelis pardavė jam savo akcijas ir 1912 metais grįžo į Švediją, nusiteikęs pradėti masinę efektyvesnių dulkių siurblių gamybą. Kaip dažniausiai būna, viską lėmė pažintys.
Pasakojamu atveju tai buvo Axelio, inžinieriaus Sveno Carlstedto ir kompanijos „Lux“ vadovo C. G. Lindblomo pažintis, pasaulyje užkūrusi naują verslą. Tuo metu „Lux“ gamino žibalines lempas, kurių paklausa dėl plintančios elektros smuko, ir jos vadovas, turintis erdvią gamyklą, ieškojo naujų verslo nišų. Ir štai atsirado Axelis, pasiūlęs gaminti S.Carlstedto sukonstruotą dulkių siurblį „Model I“. Kad viskas skambėtų rimčiau, įsipareigojo pats per metus parduoti 500 vienetų. Vyrai sukirto rankomis, ir A.Wenner-Grenas tapo naujųjų dulkių siurblių „Lux“ agentu Vokietijoje, Anglijoje ir Prancūzijoje.
„Lux Model I“ svėrė 14 kilogramų, tačiau S.Carsltedtas iškart ėmėsi kurti lengvesnį aparatą. Taip atsirado „Lux Model II“, svėręs tik devynis kilogramus ir dvigubai pigesnis. C.G.Lindblomas sutiko investuoti į verslo plėtrą su sąlyga, jei Axelis įsipareigotų per metus parduoti 5000 „Model II“ aparatų. Ir jam pavyko! Užsakymai „Lux Model II“ dulkių siurbliams iš Prancūzijos ir Anglijos plūdo tokiu srautu, jog po metų „Lux“ gamykla jau nebespėjo gaminti.
A.Wenner-Grenas demonstravo pardavimo stebuklus (didžiausių C.G.Lindblomo simpatijų nusipelnė suorganizavęs kontraktą „Lux“ žibaliniais žibintais apšviesti Panamos kanalą per 1915 metais vykusią jo atidarymo ceremoniją). 1919 metais, apsikeičiant akcijomis ir patentais, „Svenska Elektron“, „Elektromekaniska“ ir „Lux“ buvo sujungtos į vieną kompaniją, pavadintą „Elektrolux“ (C raidė pakeis raidę K kompanijos pavadinime tik 1957 metais). Axelis tapo didžiausiu naujosios kompanijos akcininku ir prezidentu – ir tai nutiko praėjus vos dešimčiai metų nuo pažinties su dulkių siurbliu!
1921 metais Amerikoje jis įsteigė „Elektrolux Corporation“, nepriklausomą nuo motininės kompanijos firmą, tapęs vieninteliu jos akcininku. „Elektrolux“ dulkių siurbliai greitai išplito visoje Europoje dėl Axelio sukurto pardavimo modelio „nuo durų iki durų“. Pardavėjai demonstravo siurblius namuose moterims, kurios po visko nekantriai laukdavo iš darbo grįžtančių vyrų su čekių knygelėmis. 1921 metais „Elektrolux“ sudrebino visą Europos rinką su „Lux Model V“ – pirmuoju tikru „naminiu“ dulkių siurbliu, dantų pastos tūtelę primenančiu aparatu, paguldytu ant rogutes primenančio rėmo. Toks tampomas siurblys buvo ne tik galingas ir patogus, jo dizainas buvo toks įspūdingas, jog Švedijoje net gaminti panašaus korpuso automobiliai!
„Visi namai yra „Electrolux“ namai“, – mėgo sakyti A.Wenner-Grenas, tapęs kompanijos legenda po to, kai pardavė pirmąjį dulkių siurblį Vatikanui. Per oficialią prezentaciją popiežiaus rezidencijoje, kai pirmieji keturi savo dulkių siurblius pristatantys konkurentai išsiurbė paskirtas kilimo dalis, Axelis su savo „Lux Model V“ išsiurbė jas dar kartą ir pademonstravo popiežiui, kiek dulkių ten buvo likę. Po to jau ir Vatikanas tapo „Electrolux namais“.
1922 metais tuometinis „Elektrolux“ pristatė ir savo šaldytuvą – dar vieną naujovę, sparčiai besiveržiančią į virtuves. Pirmąjį modelį sukūrė švedų išradėjai Baltazaras von Platenas ir Carlas Muntersas, kurių darbą dosniai finansavo Axelis, siekęs sukurti tylesnį šaldytuvą už tuo metu veikusius griozdiškus aparatus su benzininiu varikliu. Sėkmė buvo milžiniška. 1926 metais „Elektrolux“ atidarė savo pirmąją gamyklą Berlyne, o 1928-aisiais jau penkios gamyklos Anglijoje ir Prancūzijoje gamino produkciją visam pasauliui.
1929 metais per Didžiąją Depresiją Axelis išplėtė verslo interesus, įsigydamas didelius švediškų kompanijų „Bofors“ (ginkluotės gamyba), „Svenska Cellulosa“ (popieriaus ir celiuliozės gaminiai) bei „Svenska Aeroplan“, būsimosios SAAB, akcijų paketus. Nuo 1924 metų gyveno dideliuose rūmuose prestižiniame Stokholmo Diplomatų rajone, o 1930 metais jo turtas siekė jau milijardą dolerių. Ir po to, kai Axelis Wenner-Grenas pasistatė didžiausią tuomet pasaulyje jachtą „Pietų Kryžius“, jis buvo galutinai priimtas į pasaulio aristokratijos tarpą. Įsigijo Rojaus salą Bahamuose, rančą Meksikoje ir Heringo pilį Švedijoje – nuo tada keliavo po visą pasaulį, prižiūrėdamas kompanijos „Elektrolux“ augimą, didindamas savo turtą ir socialinį statusą.
Tačiau tai buvo tik sėkmės pradžia. Didysis kompanijos augimas prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo, kai viso pasaulio žmonėms prisireikė gerai įrengtos virtuvės. 1955 metais 40 kompanijos fabrikų gamino ne tik dulkių siurblius ir šaldytuvus, bet ir maisto kombainus, skalbykles, šaldiklius, indaploves, virykles...
1956 metais Axelis Wenner-Grenas pardavė savo akcijas ir likusį gyvenimą paskyrė labdaringai veiklai. Po jo mirties kompanija ėjo iš rankų į rankas (nepamirškime, kad Axelis nenorėjo ir neturėjo vaikų...) – per 20 metų ji buvo parduota ir pirkta apie 200 kartų. 1990 metais „Electrolux“ plėtra pasiekė piką – kompanijai priklausė „Zanussi“ ir AEG virtuvinės įrangos padalinys, didžiausia Švedijoje dirbtinių gėlių gamykla, automobilinės įrangos kompanija „Autoliv“, kalnakasybos kompanija „Grenges“. XXI amžiaus pradžioje prasidėjo verslo konsolidacijos era, daugelis padalinių ir verslų buvo parduoti, o pervadinta „AEG-Electrolux“ kompanija pradėjo gaminti elektrotechnikos įrangą.
Na, o viena iš „Electrolux“ verslo pradininkių „Lux“ 1998 metais vėl tapo nepriklausoma kompanija; šiuo metu yra kontroliuojama Šveicarijos holdingo „Lux Group“. Kaip ir prieš šimtą metų, šiandien ji tebegamina puikios kokybės dulkių siurblius (ir oro valymo sistemas).
Šį ir kitus žurnalo „Elektrolife“ straipsnius skaitykite www.elektrolife.lt.
