Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius T. Janeliūnas pasakoja, kad sprendimas dėl „Independence“ susiformavo kai Rusija, naudodamasi tuo, kad dujos mus pasiekdavo tik per vamzdyną iš šios šalies, pradėjo energetinį Lietuvos šantažą.
„Dešimtmetį, prasidėjusį maždaug nuo 2010 m., galima vadinti energetinio karo ar energetinio šantažo dešimtmečiu. Tuo metu problema su rusiška nafta jau buvo išspręsta, taip pat būta aiškumo ir dėl elektros jungčių su Lenkija ir Švedija. O štai dujos liko problema. Rusija čia galėjo mus spausti ir neturėjome kaip tam pasipriešinti.
Tuo dešimtmečiu mūsų saugumo institucijos savo ataskaitose nuolat minėjo energetinio saugumo grėsmes. Buvo ir parlamentinių tyrimų, kuriuose nagrinėta kaip bandyta daryti įtaką mūsų politikams siekaint išlaikyti kuo didesnę Lietuvos energetikos priklausomybę nuo Rusijos“, – sako politologas.
Tai nebuvo įprastas verslo projektas
Jo teigimu, vienas lūžinių momentų buvo 2010 m. įvykęs naujai išrinktos prezidentės Dalios Grybauskaitės susitikimas su V. Putinu Helsinkyje. Po jo tapo aišku, kad derybos su Rusija nėra įmanomos, kad bus išnaudojama kiekviena silpnybė, atsirandanti dėl mūsų priklausymo nuo rusiškų dujų.
„Ilgą laiką buvo gajus įsivaizdavimas, kad su Rusija galima sutarti dėl palankių energijos kainų. Ir net tokie įvykiai kaip naftotiekio „Družba“ uždarymas „remontui“, dėl to, kad Mažeikių nafta parduota „PKN Orlen“, o ne „Lukoil“, ar rugpjūčio karas Sakartvele ne iki galo tas naivias mintis panaikino.
Visa tai galutinai palaidojo iš pradžių D.Grybauskaitės, o vėliau ir tuomečio premjero Andriaus Kubiliaus susitikimai su Putinu. Tai buvo lūžis. Po jo tvirtai apsispręsta, kad būtina ištrūkti iš „Gazprom“ monopolijos.
Manau, kad visų pirma tai buvo politinis tuometės Prezidentūros, o kartu ir Vyriausybės apsisprendimas, kad reikia kuo greičiau, nežiūrint, kad kaštai gali būti dideli, įgyvendinti terminalo projektą. Net nelaukiant galimų susitarimų su Latvija ar Estija, nedelsiant ir su ilgai trunkančiu Europos Sąjungos (ES) paramos gavimu. Taip laimėta laiko ir anksčiau gauta galimybė ištrūkti nuo „Gazprom“, – pasakoja T. Janeliūnas.
Anot profesoriaus, buvo suprantama, kad dujų terminalas nėra įprastas verslo projektas – jis tiesiogiai susijęs su mūsų saugumu, todėl čia galima pasitelkti netipines priemones.
3 didžiulės rizikos
Tuo metu ekonomistas Ž.Mauricas teigia, kad priklausymas nuo vienos valstybės – kad ir kokia ji būtų – yra blogai. O priklausymas nuo nedraugiškos valstybės – dar blogiau. Tad Lietuvai būtinai reikėjo alternatyvų. Tuometė priklausomybė kūrė 3 dideles rizikas.
„Ekonominė, t. y. kainų svyravimo rizika – kadangi buvo vienintelis tiekėjas, jis primesdavo savo kainų skaičiavimo metodiką. Antroji rizika – politinė, nes per kainas galėjo būti veikiami procesai ir sprendimai šalies viduje. Trečioji rizika – energetinė, nes su Rusija kilus didesniam konfliktui, ji galėtų tiesiog užsukti dujotiekį – kaip tą jau buvo padariusi su naftotiekiu „Družba“. Turėti 3 tokias rizikas vienu metu – labai jau didelė prabanga“, – sako ekonomistas.
Anot jo, gyventojai tiesiogiai dujų kainų poveikį labiausiai pajusdavo šaltuoju metų laiku, mat pagrindinis šildymui naudojamas kuras buvo dujos. Tad kaip dar vieną sėkmės istoriją, anot pašnekovo, galima išskirti ir mūsų šilumos ūkio perėjimą prie biokuro.
„Didžiausia problema buvo pramonės įmonės. Jos labiausiai priklausė nuo dujų, kurios naudotos tiek kaip žaliava, tiek kaip kuras. Reikia nepamiršti, kad būtent pramonė buvo Lietuvos ekonomikos stuburas. Kitaip tariant, dujų kaina veikė visos valstybės konkurencingumą ir eksporto galimybes.
Būta nuolatinio nerimo dėl to, kas bus, jei Rusija sustabdys tiekimą ar dujas tieks nepalankiomis sąlygomis. Juolab, kad už dujas – iki įsigyjant „Independence“ – mokėjome kur kas daugiau nei kitos valstybės. Pavyzdžiui, mums nustatyta kaina buvo keliasdešimt procentų didesnė nei tų pačių dujų kaina Vokietijai. Tad vienas dujų vamzdis lėmė labai daug: tiek ekonominę situaciją šalyje, tiek gyventojų pasitenkinimą politine padėtimi“, – teigia Ž.Mauricas.
Kainų karas
Nuo sprendimo pasistatyti terminalą iki „Independence“ atplaukimo į Klaipėdos uostą 2014-ųjų rudenį praėjo keli metai. Tačiau dar tik statomas terminalas ėmė veikti dujų kainas.
„Tuometis energetikos ministras regis sakė, kad SGD terminalas tai ne tik Lietuvos, bet ir Baltijos šalių pergalė, nes joms atsirado galimybė rinktis ir bent iš dalies apsirūpinti dujomis iš kitų šaltinių. Dėl to kainos mažėjo ir joms.
„Gazprom“ tuo metu bandė kainomis nukonkuruoti terminalą, matyt, tikėdamasis, kad jis taps per brangus ir kažkaip kitaip nebegalės atlikti savo funkcijos. Tad terminalo poveikis dujų kainoms buvo juntamas iki jam atplaukiant į Klaipėdą“, – pasakoja T.Janeliūnas.
Jam pritaria ir Ž.Mauricas. Anot jo, kai tapo aišku, jog terminalas tikrai bus, Rusija kainas Lietuvai sumažino – kai kada dujos mums kainuodavo mažiau nei ES vidurkis, nors iki tol būdavo gerokai virš jo.
„Bet taip daryta tik todėl, kad norėta parodyti, jog terminalas nereikalingas, kad dujos iš vamzdžio pigesnės. Stebėtina, bet dalis žmonių tuo argumentu patikėjo. Tačiau reikia suprasti, kad jei terminalo nebūtų, Rusija kainų tikrai nemažintų. Tai buvo vienas būdų, kuriais siekta diskredituoti terminalą ir parodyti, kad ekonomiškai jis neapsimoka. Net jei terminalas ne visada buvo pilnas, tai nereiškia, kad jis nedarė poveikio kainoms. Vien savo buvimu jis leido normalizuoti kainas ir padaryti jas prognozuojamas“, – teigia ekonomistas.
Lietuva ir suveikęs „draudimo polisas“
Galima sakyti, kad SGD terminalas Lietuvą išgelbėjo du kartus: pirmą kartą, kai leido ištrūkti iš „Gazprom“ monopolijos, kuri reikalavo rinktis tarp nepriklausomybės ir žemų energijos kainų; antrą kartą, kai dėl atviros Rusijos invazijos Ukrainoje ES beveik atsisakė rusiškų dujų ir mūsų šalis tą išgyveno ne tik palyginti lengvai, bet dar ir padėjo su sunkumais susiduriančioms kaimynėms.
„Atviras karas Ukrainoje lėmė, kad mūsų šalyje neliko jokios rusiškos energijos. Iš pradžių atsisakyta rusiškų dujų, tada „Orlen“ paskelbė, kad nebepriims ir rusiškos naftos, dar po kelių mėnesių pranešta, kad iš Rusijos nebus perkama elektra, nes dėl sankcijų „Inter RAO“ negalės pateikti mokėjimų. Taip Lietuva galutinai atitrūko nuo Rusijos energetikos.
„Inependence“ buvo sėkmės istorija. Kai 2022-ųjų pradžioje visi ieškojo alternatyvų Rusijos dujų vamzdynams, susidarė didelė konkurencija, augo kainos, o Lietuva jau 8 metus turėjo savo „draudimo polisą“, buvo pasiruošusi iššūkiams ir kitoms šalims rodė pavyzdį, ką reikia daryti“, – apibendrina T.Janeliūnas.
Pasak jo, 2021 m. sukeldama energetikos krizę, Rusija bandė priversti paklusti didžiąsias Europos valstybes. Ir joms tai tapo šoku.
„Pavyzdžiui, vokiečiai ilgą laiką puoselėjo viltį, kad su Rusija galima vystyti ilgalaikį energetikos verslą, nepaisant to, ką ji daro su savo kaimyninėmis valstybėmis. Ir kai juos pačius ėmė šantažuoti energetinėmis priemonėmis, vokiečiai tam nebuvo pasiruošę. Juk pigios rusiškos dujos užtikrino Vokietijos ekonomikos konkurencingumą ir jų pramonė tikėjosi, kad visa tai truks amžinai“, – pasakoja politologas.
Anot jo, kartu su pigiais energijos šaltiniais Rusija į Europą „importuodavo“ ir korupciją. „Tokių istorijų buvo tiek pas mus, tiek kitose Europos valstybėse. Turėjome „Dujotekaną“ – bendrovę, kuri vykdė ne tiek verslo, kiek politinio korumpavimo funkciją ir siekė įtikinti politikus priimti įstatymus, kurie leistų „Gazprom“ ar kitoms Rusijos energetikos bendrovėms išlikti pagrindiniais energijos šaltinių tiekėjais. Panašių istorijų būta Slovakijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje ir kitose valstybėse. Energetinis ir korupcinis veikimas buvo gerai suderintas bei sinchronizuotas“, – teigia profesorius.
Atsipirko tiek ekonomiškai, tiek politiškai
Ž.Mauricas taip pat pastebi, kad terminalo svarba papildomai išaugo po 2022 m. „Energetinis karas pradėtas prieš invaziją Ukrainoje – tai prasidėjo dar 2021 m. kai reguliuojant srautus nebuvo leista užpildyti dujų saugyklų Europoje, vėliau ribotas dujų patekimas vamzdžiais, o galiausiai uždaryti „Nord Stream“ dujotiekiai. Tokiomis sąlygomis valstybės turinčios SGD terminalus įgavo didžiulį konkurencinį pranašumą.
Štai tada visi pradėjo statytis terminalus. Nereikia pamiršti ir to, kad visiems suskubus užsakinėti naujus terminalus, jie smarkiai pabrango, jų gamybos terminai tapo ilgesni, o mes jį jau turėjome. Įsivaizduokite, jeigu prasideda karas Ukrainoje, o mes dujas gauname tik per vamzdį iš Rusijos. Būtų didelis klausimas ne tik tai, kiek mokėtume už dujas, o ar iš viso mes jų turėtume. Tad terminalas atsipirko tiek ekonomiškai, tiek politiškai.
Mums labai pasisekė, kad turėjome terminalą, kai Rusija pradėjo karą. Dabar ne tik patys iš jo gauname dujas, bet jas perduodame į Lenkiją bei Latviją. Tad čia matyti ir mūsų lyderystė regione. Apskritai energetikos srityje Lietuva tapo sėkmės istorija – atsisakėme rusiškų dujų ir naftos, savo šildymo sistemą pertvarkėme pereidami prie biokuro, daug investuojame į atsinaujinančią energetiką ir pagal pagaminamos žaliosios energijos dalį esame vieni iš Europos lyderių“, – teigia Ž.Mauricas.