Savo darbe Ole tenka sutikti iš įvairių šalių atvykstančių slaugytojų. Paklaustas, kokiomis savybėmis išsiskiria slaugytojai lietuviai, jis pirmiausia mini pašaukimą ir darbštumą. Pasak jo, pagrindiniai dalykai, kurių reikalauja Norvegijos sveikatos apsaugos sistemoje veikiančios gydymo, reabilitacijos ir slaugos įstaigos, yra profesionalumas ir patikimumas.
„Lietuvių slaugytojai turi puikius darbo įgūdžius ir nuoširdžiai nori augti. Mums, kaip darbdaviui, tai ypač svarbu: privalome pasikliauti darbuotojais, kuriems patikime savo klientų užduotis, o lietuviai slaugytojai, kaip jau ne kartą įsitikinome, yra itin patikimi darbuotojai“.
Naujos patirtys ir atsakomybės
Vienas iš dažniausių motyvų, kuriuos mini lietuviai slaugytojai, nusprendę pakeisti savo karjerą ir išvykti dirbti į Norvegiją, yra ne tik gerokai patrauklesnis atlygis, bet ir nauja profesinė patirtis. Paklaustas, kokie yra didžiausi skirtumai tarp slaugytojo darbo Lietuvoje ir Norvegijoje, Ole sako, kad tai itin platus klausimas.
„Iš esmės slaugytojo darbas Lietuvoje ir Norvegijoje yra panašus, tačiau esama skirtumų. Pavyzdžiui, Norvegijoje slaugytojai turi daugiau atsakomybių, jiems suteikiama daugiau laisvės ir aukštai vertinamas iniciatyvumas. Lankstesnis gydytojo ir slaugytojo bendradarbiavimas, daugiau įsiklausymo į paciento poreikius. Žinoma, dalis skirtumų priklauso ir nuo gydymo įstaigos, nes tvarka jose gali būti nevienoda,“ – pasakoja Ole, pridurdamas, kad įprastai su naujosios darbovietės tvarka susipažinti padeda adaptacinis laikotarpis, kurio visiškai pakanka, kad lietuviai galėtų pradėti savarankiškai dirbti norvegiškoje gydymo įstaigoje.
Specializuotos norvegu kalbos mokymo lyderiai
Paklaustas, kas, jo nuomone, tampa didžiausiu iššūkiu į Norvegiją sparnus pakėlusiems slaugytojams, Ole nedvejodamas atsako: kalba.
„Norvegų kalba yra absoliučiai būtina šiame darbe: tik galėdamas suprasti savo kolegas ir pacientus, gebėsi tinkamai atlikti savo darbą. Ne atsitiktinai „Centric Care“ yra slaugytojams pritaikytų norvegų kalbos kursų lyderiai, o Vilniuje organizuojamų kursų metu su slaugytojais dirba ne tik profesionalūs kalbos mokytojai, bet ir mes, koordinatoriai, užmezgantys ryšį ir visokeriopai padedantys kiekvienam į Norvegiją atvykstančiam slaugytojui,“ – pasakoja Ole, pabrėždamas, kad dar tebestudijuodami slaugytojai suderina su koordinatoriumi būsimo darbo gaires, išsiaiškina ir susidėlioja lūkesčius bei svarbias detales.
Koordinatorius pastebi, kad atvykus į Norvegiją, įprastai žmonės pradeda užtikrintai jaustis ir drąsiau kalbėti norvegiškai apie trečią mėnesį.
„Vis dėlto, svarbu pažymėti ir tai, kad mokymasis niekada nesibaigia. Vos tik liausitės kalbėję naujai išmokta kalba ir sustosite tobulėję, didėja rizika pamiršti kalbos įgūdžius ir netekti galimybės dirbti slaugytoju Norvegijoje. Todėl mes nuolat kartojame, kad norvegų kalbos tobulinimas turi tapti nuolatiniu procesu,“ – sako jis.
Koordinatorius – visada šalia
Tad kada slaugytojas paliekamas savarankiškai gyventi naujoje šalyje, o koordinatorių darbas jau laikomas baigtu?
„Niekada, – juokiasi pašnekovas. – Mes dirbame visą laiką. Nuo tada, kai slaugytojas pirmą kartą atsisėda į norvegų kalbos kursų suolą – iki tol, kol jis atskrenda į Norvegiją. Nuo pirmųjų darbo dienų Norvegijos ligoninėse ar slaugos namuose, iki išvykimo atgal, į Lietuvą. Kodėl? Nes patys pasitikėdami savo darbuotojais, norime, kad ir jie būtų užtikrinti ir pasikliautų mumis – kas benutiktų“.
