„Pelno mokesčio administravimas Lietuvoje tiek įmonėms, tiek mokesčių surinkėjams yra nesuvokiamai sudėtingas. Dviračio išradinėti nereikia – užtektų pasitelkti Estijos patirtį, kurioje pelno mokestis mokamas tik tada, kai pinigai yra išimami iš įmonės. Lietuvoje, net jei pelnas ir lieka įmonėje, mokestį tenka susimokėti. Tai labai apsunkina pelno mokesčio administravimą ir didina valstybės kontrolės kaštus, kurie yra milžiniški“, – teigia Vokietijos kapitalo logistikos bendrovės „Rhenus Svoris“ vadovas.
Tam, kad būtų tikslinga imti pavyzdį iš Estijos, pritaria ir Lietuvos verslo konfederacijos Mokesčių komisijos pirmininkas Marius Dubnikovas: „Šiuo metu pelno mokesčio surinkimui yra skiriama daug resursų. Jų reikėtų mažiau jau vien tik dėl to, kad verslas būtų linkęs mažiau slėpti pelną. Įmones vis tiek reikėtų tikrinti, bet užtektų patikrinti tik vieną kanalą – kada pinigai yra išsiimami“.
Kai pelno mokestis yra skaičiuojamas vos gavus pajamas, verslas iš esmės yra linkęs mažinti savo pelną ir didinti sąnaudas.
Specialistai įžvelgia ir kitą tokios praktikos nauda – neapmokestinant reinvestuojamo pelno, pagerėtų šalies konkurencingumas ir būtų skatinamos užsienio investicijos.
„Kai pelno mokestis yra skaičiuojamas vos gavus pajamas, verslas iš esmės yra linkęs mažinti savo pelną ir didinti sąnaudas.
Dabartinė tvarka skatina verslą patirti sąnaudas, kurių šis normaliai nepatirtų, pavyzdžiui, akcininkai įvairias savo veiklas yra linkę apmokėti įmonės lėšomis. Pasirinkus estišką modelį, poreikio didinti sąnaudų nebūtų. Tada mūsų verslai taptų šiek tiek efektyvesni ir pagerėtų jų rodikliai.
Tokia tvarka skatintų užsienio verslininkus palikti pelnus Lietuvoje ir su pinigais nuveikti mūsų šalyje daugiau. Verslininkas pasvertų, ar jam geriau susimokėti valstybei, ar palikti pinigus investicijoms. Užsieniečiai galiausiai tuos pinigus vis tiek kažkada išsiimtų ir tada susimokėtų mokesčius, kaip ir priklauso.
Dalis Lietuvos verslų, siekdami pasinaudoti šia lengvata, jau migravo į Estiją. Jų tikriausiai jau nesusigrąžintume, tačiau nebeskatintume naujai besikuriančių įmonių ieškoti palankesnės verslo aplinkos“, – teigia M.Dubnikovas.
Dar vienas estiško modelio privalumas: tokia praktika padėtų surinkti daugiau pinigų į valstybės biudžetą, nes didėjant investicijoms, kurtųsi naujos darbo vietos ir dėl to būtų surenkama daugiau kitų mokesčių.
Finansų ministerijos duomenimis, 2016 m. valstybės pajamos bus 11 905 mln. eurų. Iš jų didžiausią dalį sudarys pajamos iš socialinio draudimo mokesčio – 27,58 proc., pridėtinės vertės mokesčio (PVM) – 25,62 proc., gyventojų pajamų mokesčio (GPM) – 12,41 proc., privalomojo sveikatos draudimo mokesčio – 11,79 proc., akcizų – 9,84. Pelno mokesčio tikimasi surinkti tik 4,62 procento.
Tikėtina, jog pakeitus pelno apmokestinimą, realiai padidėtų biudžeto pajamos dėl mokesčių persiskirstymo – reinvestuojami pinigai kurtų darbo vietas, o žmonės sumokėtų dar daugiau, nei būtų surinkta pelno mokesčio.
Pasak M.Dubnikovo, GPM ir PVM iš esmės yra dirbančiųjų žmonių sumokami mokesčiai. Žmogus, gavęs atlyginimą, moka GPM ir „Sodros“ mokesčius, kurie yra netgi didesni nei pelno mokestis. O gavęs algą, ją išleidžia ir taip sumoka dar ir PVM.
Todėl tikėtina, jog pakeitus pelno apmokestinimą, realiai padidėtų biudžeto pajamos dėl mokesčių persiskirstymo – reinvestuojami pinigai kurtų darbo vietas, o žmonės sumokėtų dar daugiau, nei būtų surinkta pelno mokesčio.
Bendrovės „Rhenus Svoris“ vadovas A.Bertašius atkreipia dėmesį, kad pelno mokesčio į valstybės biudžetą surenkama santykinai nedaug, nes daugumos įmonių pelno maržos yra labai mažos dėl konkurencijos.
„Įmonė gali dirbti su 5 proc. pelningumu, tačiau žmonių joje gali būti ir tūkstantis. Todėl, kai šnekame apie įmonių indėlį į valstybės biudžetą, neturėtume kalbėti tik apie pelno mokestį. Norint įvertinti realų įnašą, reikia vertinti, kiek buvo sumokėta pridėtinės vertės mokesčio, gyventojų pajamų mokesčio, akcizų ir kt. mokesčių“, – teigia A.Bertašius.
