Ką paliko carizmas ir Pirmasis pasaulinis karas?
Nors beveik per šešis šimtmečius savarankiškos LDK ir Abiejų tautų respublikos sudėtyje funkcionavusios Lietuvos valstybės laikais mūsų krašto miškingumas sumažėjo maždaug trečdaliu – nuo 60 iki 40 proc. ir išnyko ar apnyko stambieji medžiojami gyvūnai (stumbrai, tarpanai, taurai ir kt.), carizmo laikų (1795 – 1918 m) praradimai mūsų laukinei gyvūnijai buvo lemtingi. Per 120 metų ne tik buvo nušauti ar sugauti dabartinėje Lietuvos teritorijoje gyvenę paskutinės meškos, bebrai ir gulbės, bet ir maždaug dvigubai sumažėję visų laukinių gyvūnų buveinės – miškai, nes miškingumas, atkūrus Nepriklausomybę 1918 m. dabartinėse Lietuvos ribose tesudarė apie 20 proc., o atgautoje tuometėje teritorijoje be Vilniaus krašto tebuvo 16,7 proc.
Kartu su miškų nykimu beveik nebeliko nei briedžių nei elnių. Antano Baranausko XIX a. viduryje sukurtas „Anykščių šilelis“ iš tiesų atskleidė liūdną tų metų Lietuvos realybę. Tik tuomet miškų naikinimu niekas nelaikė jų kirtimo ir naujos kartos auginimo. Carizmo laikų reali nelaimė buvo miškų pavertimas žemės ūkio naudmenomis arba vadinamasis miškų nulydimas. Dominuojant dvarininkų privačiai nuosavybei, ši veikla buvo įgavus niekuo nepateisinamus mastus.
Beveik iki paskutiniųjų XIX a. dešimtmečių nebuvo rimtesnės medžiojamų gyvūnų apsaugos sistemos. Buvę teisės aktai daugiau reguliavo turtinius su medžiokle susijusių subjektų klausimus, bet ne laukinės gyvūnijos naudojimo tvarką ir jos apsaugą. Tik 1886 m priimtas Medžioklės įstatymas ir 1892 m. patvirtintos Medžioklės taisyklės įteisino gana griežtus reikalavimus. Bet nebuvo pakankamai institucinių pajėgų jų įgyvendinimui, o ginkluotais žmonėmis vakarinėse gubernijose ir Kaukaze imperijos valdžia nepasitikėjo.
Po 1863 m sukilimo šaunamųjų ginklų turėjimas civiliams iš viso keletą metų buvo draudžiamas, o vėliau leidus juos turėti, galiojo griežti apribojimai medžiotojų organizacijų kūrimui. Mat išliko reikalavimas minėtose gubernijose ir Kaukaze kuriant medžiotojų organizacijas gauti paties caro leidimą. Tad organizuotų medžiotojų buvo labai nedaug ir juose būrėsi carinės armijos kariškiai bei aukštesni valdininkai.
Dvarininkija turėjo galimybes bent iki paskutinio XIX a. dešimtmečio tvarkytis savo laukuose ir miškuose be didesnių apribojimų, o likusi tautos dalis tyliai brakonieriavo, naudodama įvairias senovines ir savadirbes šaudykles, kilpas ir kitokias priemones. Geresnė padėtis buvo tik atskirų dvarininkų valdose, kur jie rengdavo reprezentacines medžiokles ir keliuose valstybiniuose miškuose, kurie buvo išnuomoti minėtoms draugijoms. Tačiau ir šių oazių neliko prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui.
Visiška anarchija suklestėjo 1917-1919 m., kai ne tik daugelis pasitraukusių dvarininkų bei didikų miškų, bet ir valstybiniai miškai dėl karo ir revoliucinių suiručių liko beveik be jokios priežiūros. Štai kaip buvusią padėtį aprašė „Medžiotojo“ žurnalas: „Medžiojo kasdien didžiausios gaujos, seni ir jauni, ginkluoti vokiškais, rusiškais karabinais, naujausių, senų ir seniausių sistemų medžiokliniais šautuvais... ant sniego įvairiomis kryptimis ėjo kruvini pėdsakai... tuomet daugiausia nukentėjo dideli žvėrys....“. Bene tiksliausiai laikotarpį tarp baudžiavos panaikinimo ir Pirmojo pasaulinio karo pabaigos apibūdino Lietuvos gamtininkų ir medžiotojų patriarchas prof. Tadas Ivanauskas: „Miškų nykimo ir medžioklės degradavimo periodas, ypač pražūtingas stambiesiems kanopiniams žvėrims“.
Pagal apytikrius T. Ivanausko duomenis Lietuvos teritorijoje prieš Pirmąjį pasaulinį karą su Vilniaus ir Klaipėdos kraštu galėjo būti daugiau kaip 1000, o be tų kraštų – apie 500 briedžių. Tuo tarpu po karo 1920 m. kelios dešimtys briedžių buvo išlikę Klaipėdos krašte, o Didžiojoje Lietuvoje buvo priskaitoma vos dvi dešimtys. Šie likučiai laikėsi prie Panevėžio esančioje Žaliojoje girioje. Ne ką geresnė padėtis buvo ir okupuotame Vilniaus krašte. Keliolika tauriųjų elnių laikėsi šiaurės Lietuvoje Žagarės aplinkos miškuose. Tai buvo grafo Naryškino aptvaruose laikytos bandos likučiai, pakliuvę į laisvę išplėšus aptvarus, o gal bent dalis – imigrantai iš Kuršo gubernijos. Toliau nedetalizuojant laukinės gyvūnijos būklės, pažiūrėkime ką darė valstybė, kad suvaldytų padėtį.
Ką darė valstybė ir medžiotojų organizacijos gyvūnijos apsaugos ir naudojimo srityse
1918 m pabaigoje Laikinoji atkurtos Lietuvos Vyriausybė pradėjo savo veiklą neturėdama periferinių valdymo struktūrų, kariuomenės, finansinių išteklių ir labai ribotą kvalifikuotų specialistų kiekį. O šalia to iš rytų ir pietų pusių agresyvūs kaimynai ne tik žvangino ginklais, bet juos nukreipė prieš besikuriančią valstybę. Reikėjo spręsti daugybę už medžiokles svarbesnių dalykų. Nežiūrint to, medžioklės valstybinis reguliavimas ir priežiūra buvo patikėti LR Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos Miškų departamentui, kuris labai greitai bent valstybiniuose miškuose sukūrė miškų apsaugos tarnybą, kuriai buvo pavesta ir tų miškų gyvūnijos apsauga.
1920 m imtasi ir lig tol galiojusių carinių teisės aktų keitimo ar bent jų adaptavimo. Departamento direktoriaus prof. Povilo Matulionio ir tuomet ministerijoje patarėju dirbusio gamtininko Tado Ivanausko pastangomis paruoštos ir balandžio 15 d. įsigaliojo Laikinosios medžioklės taisyklės. Taisyklės visiškai uždraudė medžioti briedžius, elnius ir kurtinius, nustatė trumpesnius nei buvo cariniuose aktuose medžioklės terminus ir didesnius ieškinius už neteisėtą medžioklę. Tais pat metais pradėjusiame dirbti Seime greitai atsirado ir Pirmojo lietuviško medžioklės įstatymo projektas, bet jo svarstymas buvo atidėtas, nes dėl pradedamos Žemės reformos ir perteklinių dvarininkų miškų nacionalizavimo turėjo vykti esminiai miškų nuosavybės pokyčiai ir racionalu buvo palaukti jų pabaigos. Todėl medžioklės įstatymas priimtas 1926 m.
Miškų departamentui dar buvo perduoti valdymui visi valstybiniai ežerai ir didžiosios pelkės – durpynai. Tad ir šiuose plotuose gyvenančius gyvūnus saugojo miškų tarnyba. Kova su brakonieriavimu buvo sunki ir pareikalavo netgi nemažų aukų: 1919 – 1937 m. einant tarnybines pareigas buvo nužudyti 26 ir sužaloti 100 miškų apsaugos darbuotojų. Beveik pusė šių nelaimių buvo brakonierių darbas. Dar daugiau buvo pasikėsinimų. Per tarpukarį iš gyventojų buvo konfiskuota arti 10 tūkst. neteisėtai laikytų medžioklinių ginklų. Pavyzdžiui, 1929 m. – 619 šautuvų, 1936 ir 1937 m. – 912 šautuvų. 1921 m. buvo nustatyta valstybinių miškų nuomos medžioklei tvarka bei įkainiai.
1920 m. liepos 9 d. Kaune T. Ivanausko iniciatyva įvyko steigiamasis Taisyklingos medžioklės draugijos susirinkimas. Po atitinkamų formalumų įregistruota draugija 1921 m. išsinuomojo 647 265 ha valstybinių miškų, (tame tarpe 1 730 ha vandenų). Pirmuoju draugijos vadovu buvo išrinktas T. Ivanauskas. 1921 m. buvo nustatyta valstybinių miškų nuomos medžioklei tvarka bei įkainiai. Siekdama skatinti taisyklingą medžioklę ir kartu medžiojamos gyvūnijos atkūrimą, valstybė šiai draugijai suteikė monopolinę valstybinių miškų nuomos teisę ir palyginus neaukštus nuomos įkainius. Taisyklingos medžioklės draugijai nepriklausantys asmenys iki 1930 m. galėjo medžioti privačiose žemėse ir neišnuomotuose medžioklei valstybiniuose miškuose už atskirą mokestį.
Įvykdžius žemės reformą, dvarininkų savivalės galimybės labai sumažėjo. Visuose medžioklės plotuose buvo galima įvesti vienodus ar labai panašius medžioklės principus. Todėl nuo 1930 m., valstybinius miškus, vandenis ir pelkes leista nuomoti visiems medžiokle užsiimantiems fiziniams bei juridiniams asmenims varžytinių tvarka. 1936-10-24 Seimas priėmė naują – antrąjį tarpukario Medžioklės įstatymą, kuriame buvo įtvirtinti vakarų ir vidurio Europai būdingi medžioklės principai, sugriežtinta laukinės gyvūnijos apsauga, kartu atsižvelgiant į tuometinę Lietuvos specifiką. Pagal šį įstatymą Žemės ūkio ministerijoje įsteigtas Medžioklės fondas, kurį tvarkė Miškų departamentas. Tokiu būdu valstybė ėmė remti tiesioginėmis investicijomis laukinės gyvūnijos apsaugos bei globos priemones, atlyginti ūkininkams jų daromą žalą bei skatinti medžiotojų švietimą, medžioklės kultūros kėlimą.