Bendrą institucijų ir visuomeninių organizacijų darbą lydėjo sėkmė
Taisyklingos medžiotojų draugijos veikla
Taisyklingos medžioklės draugija pateisino jai sudarytas lengvatines sąlygas savo konkrečiais darbais, kurių tuomet dėl lėšų bei reikiamos kvalifikacijos žmonių stygiaus negalėjo atlikti valstybė. Draugija skirdavo paskatinamąsias premijas eiguliams už gyvūnų globą, plėšrūnų naikinimą bei brakonierių gaudymą, dalyje išsinuomotų medžioklės plotų įkurdavo medžioklės rezervatus, t. y. nemedžiojamus plotus, samdė jėgerius apsaugoti tiems miškams, kur buvo briedžių, bandė, tiesa gan primityviais metodais, veisti fazanus bei kurtinius.
1926 m. draugija pradėjo leisti žurnalą „Medžiotojas“, kuris ėjo iki sovietinės okupacijos pradžios. 1931 – 1932 m. Kaune 3,25 ha plote už Adomo Mickevičiaus slėnio (dabar KTU studentų miestelis) pasistatė gan modernią šaudyklą, kurioje ne tik treniravosi medžiotojai, bet buvo rengiamos vietinės, respublikinės ir tarptautinės šaudymo sporto varžybos. Medžiotojai prisidėjo kuriant Gamtos tyrimo stotį Kaune ir vėliau komplektuojant Zoologijos muziejaus eksponatus.
T. Ivanausko ir taip pat aktyvaus medžiotojo Žemės ūkio ministro Stasio Putvinskio iniciatyva Žuvinto ežere ir apyežerėje įvestas rezervatinis režimas ir išskirtas eigulys jo apsaugai. Taip gimė Lietuvoje pirmoji didelių parametrų saugoma teritorija. Medžiotojų laisvalaikiui ir bendram medžioklės kultūros propagavimui ketvirto dešimtmečio gale Kaune netoli Įgulos bažnyčios buvo atidarytas viešas medžiotojų klubas. Jame buvo galima paragauti šaltų ir karštų medžiotojiškų patiekalų, gėrimų, veikė bilijardinė, lošimų (šachmatų, šaškių, kortų) stalai. Buvo rengiamos koncertinės programos ir šokiai. Klubas pritraukė daug lankytojų ir davė neblogą pelną, bet dėl sovietinės okupacijos, nepratempęs nei dvejų metų, kartu su visa Taisyklingosios medžioklės draugija 1940 m vidurvasaryje buvo uždarytas. Taip nutrūko visa čia suminėta ir nesuminėta pozityvi šios draugijos, o taip pat ir kitų medžiotojų organizacijų, veikla.
Kalbant apie garbingą šios draugijos praeitį dar reiktų pridurti, kad daugumą jos narių sudarė atkurtos valstybės kariškiai, valdininkijos ir inteligentijos (mokslo, meno, švietimo, medicinos ir kitų inžinerinių sričių) atstovai, t. y. elitiniai ir pasiturintys visuomenės sluoksniai. Mat ne tik tiesioginės išlaidos ginklams, šaudmenims ir medžioklių organizavimui buvo gan didelės, o lėšos buvo reikalingos ir visai kitai draugijos gamtosauginio bei kultūrino pobūdžio veiklai. Todėl, pavyzdžiui, ketvirtame XX a. dešimtmetyje stojamasis į draugiją mokestis buvo 50 litų, metinis nario mokestis – 30 litų, metinis medžioklės liudijimas – 20 litų. Nestojantieji į draugiją galėjo nusipirkti liudijimą pas apskrities viršininką už 40 litų. Vargingesni gyventojų sluoksniai negalėjo sau leisti tokių išlaidų.
Gyvūnijos būklės pokyčiai
Kokie buvo tarpukario valstybinės politikos medžioklės srityje ir praktinės draugijos veiklos įgyvendinimo rezultatai? Svarbiausi klausimai buvo stambiosios laukinės gyvūnijos nykimo sustabdymas, brakonieriavimo užkardymas, tvarkingo, reguliuojamo laukinės gyvūnijos naudojimo įdiegimas, nykstančių rūšių pagausinimas ir neseniai išnykusių rūšių atkūrimas. Per neilgą 20 metų laikotarpį pavyko pasiekti nors atskirose srityse skirtingų, bet daugumoje aiškiai teigiamų rezultatų.
Stambių žvėrių nykimas vienareikšmiškai buvo sustabdytas. Nuo 1932 m. miškininkų jėgomis pradėjus vykdyti briedžių apskaitą, jų skaičius buvo toks: 1932 m. – 124 vnt., 1934 m. – 156 vnt. 1937 m. – 228 vnt., 1939 m. – 287 vnt. Nuo 1937 m išduotos pirmos licenzijos persenusių briedžių sumedžiojimui. (Primename – 1920 m. Didžiojoje Lietuvoje tebuvo apie 20 briedžių).
Buvusi keliolikos tauriųjų elnių grupė šiaurės Lietuvoje išaugo 1939 m. į 173 elnių bandą, iš kurios jie pradėjo plisti į gretimus miškus. Jeigu 1920 m. šernai buvo sutinkami tik atskiruose Lietuvos miškuose nedidelėmis grupelėmis ar pavieniui, tai 1939 m. jie gyveno 36-se iš 45 urėdijų ir bendras jų kiekis siekė apie 1500 vnt. Tokie rezultatai buvo pasiekti labai smarkiai sumažinus brakonieriavimą ir sugriežtinus medžiojimo tvarką.
Ne viskas ėjosi lengvai ir vienodai sėkmingai. Nedavė rezultatų draugijos mėginimai gamtoje apgyvendinti fazanus, naminėmis sąlygomis veisti ir į laisvę išleisti kurtinius. Nelengva buvo atpratinti vietos gyventojus nuo „žalingų įpročių“, kaip, pavyzdžiui, gulbių šaudymas ir jų kiaušinių rinkimas. Daug prakaito išliejo apsaugos tarnyba, kol Sūduvos didžiuosiuose ežeruose ketvirtame XX a. dešimtmetyje vėl galėjo savo mažylius išsiperėti gulbės ir jų populiacija pamažu atsikurti visoje Lietuvoje.
Finansinių išteklių ribotumas, dominuojantis žemės ūkis, didelis gyventojų tankumas ir eilė kitų priežasčių vertė atidėti vėlesniems laikams saugomų teritorijų steigimą ar sudėtingesnius darbus atkuriant išnykusias rūšis ar aklimatizuojant naujas, o taip pat dar sparčiau paskleisti stambiuosius kanopinius, panaudojant jų įsigijimą iš svetimų kraštų ar savųjų perkėlimus į naujus plotus. Iš kitos pusės, tuomet buvo neįtikėtina smulkiosios medžiojamos faunos, ypač kiškių, lapių, kurapkų ir kai kurių kitų paukščių gausa, kompensavusi stambiosios faunos stoką, o pačią medžioklę dariusi labiau sportišką ir, sakytume, patrauklesnę už dabartinę.
Kiškių gausą palyginus tankiai apgyventame ir ne itin miškingame krašte (Didžiosios Lietuvos miškingumas be Vilniaus ir Klaipėdos krašto buvo 16,7 proc.), nulėmė du pagrindiniai faktoriai: dideli žemės ūkio naudmenų plotai bei tuometinis žemės ūkio pobūdis ir itin aktyvi ne tik medžiotojų, bet ir kaimo gyventojų kova su keturkojais ir sparnuotais plėšrūnais. Gal būt toje kovoje kažkiek buvo „perlenkta lazda“, mat negailėta ne tik „kasdienių“, bet ir labai retų rūšių.
Sumedžiotus gyvius apskaitydavo tik urėdijos, o bendros apskaitos niekas nevedė ir nebuvo tokių galimybių. Bet bent pagal apskaitomą žvėrelių kailių eksportą galime susidaryti apytikrį vaizdą apie per metus sumedžiojamų kiškių kiekį. 1936 m. eksportuota 17,6 tonos neišdirbtų kailiukų, o 1937 m. – net 25,4 tonos. (Tai buvo rekordiniai šio eksporto metai. Mažiausiai per metus buvo eksportuota 12,1 tonų).
Kitos draugijos ir neasocijuoti medžiotojai
Be pagrindinės ir gausiausios Taisyklingosios medžioklės draugijos tarpukaryje dar medžiojo keletas kitų, nepriklausiusių šiai draugijai medžiotojų organizacijų ir pavieniai medžiotojai, nepriklausę jokioms draugijoms, bet įsigiję (nusipirkę) iš apskričių viršininkų medžioklės liudijimus. Pastarųjų medžiotojų tarpe daugiausia buvo stambesnių žemvaldžių, o tarp jų ir buvusių feodalų: Karpių, Komarų, Oginskių, Pšezdeckių, Pliaterių, Radvilų, Ropų, Tiškevičių, Vasilčikovų, Zubovų ir kt. šeimų palikuonių. Jie kažkiek tęsė pirmtakų tradicijas, medžiodami savos aplinkos žmonių rate išnuomotuose valstybiniuose miškuose, nes jų buvę miškai buvo nacionalizuoti. Šios medžioklės turėjo šventinį pobūdį, trukdavo 2-3 dienas, jų linksmosiose dalyse dalyvaudavo ir nemedžiojantys šeimų nariai. Čia dar jautėsi baroko laikų kvapų likučiai.
Medžiojimo teisę Lietuvoje turėjo ir akredituoti diplomatinių atstovybių darbuotojai. Neasocijuoti medžiotojai, taip pat ir visų draugijų nariai iki 1930 m. galėjo medžioti privačiose ūkininkų žemėse, o vėliau ir išsinuomotuose valstybiniuose miškuose. Tačiau daugiausia kaimo gyventojų nelegaliai savo valdose gaudydavo kilpomis zuikelius ir spąstais smulkius plėšrūnus. Taisyklingos medžioklės draugija tarpukaryje nuomavo medžioklei nuo 10 iki 15 proc. respublikos teritorijos, kurią sudarė valstybiniai miškai. Dalis valstybinių miškų likdavo neišnuomoti. Juose urėdijos turėjo teisę organizuoti atskiras medžiokles norintiems už nustatytą kainą.
Vertinant visas medžioklės formas ne tik valstybinėse, bet ir privačiose žemėse, o taip pat visas teisėtas ir neteisėtas medžiotojų kategorijas, galime tvirtinti, kad medžiojama buvo gana intensyviai ir rezultatyviai. Tik pagrindinis medžioklės objektas tada buvo kitoks nei dabar – smulkioji fauna. O prieš apibendrinant tuometinę medžioklę kultūrine prasme dar reiktų panagrinėti, kokios tada buvo reprezentacinės medžioklės ir kaip medžiojo respublikos prezidentas.
