Buvo pagamintas antspaudas, atspausdinta lietuvių ir rusų kalbomis 600 bilietų. Į bilietus įregistruojami medžiokliniai šautuvai ir perkami šaudmenys. Juose įrašyta 12 svarbiausių reikalavimų. Nuo 1945 m. gegužės 1 d. šie bilietai pradėti išdavinėti ne tik Kauno, bet kitų apskričių medžiotojams. Jie buvo išduodami už stojamąjį ir metinį nario mokestį respublikinio Kūno kultūros ir sporto komiteto vardu, kurio pavaldumui ir buvo priskirta Kaune atsiradusi Medžiotojų draugija. 1946 m. kovo viduryje draugijoje buvo 300 įteisintų medžiotojų, o iki šios draugijos panaikinimo 1947 m. jų skaičius Kaune padidėjęs iki 385 narių. Be šios draugijos medžiotojų bilietus 1945 m pradėjo išdavinėti ir Paruošų ministerija, kuri supirkinėjo žvėrelių kailius ir turėjo teisę prekiauti medžiokline amunicija. Oficialūs draugijos bei paruošų medžiotojai tuomet daugiausia mažomis grupelėmis ir pavieniui laukuose ieškodavo kiškių, retsykiais užsukdavo į miškų pakraščius tose vietose, kur eiguliai pasakydavo, kad galima... Kitur lįsti giliau į mišką buvo pernelyg rizikinga.
Tačiau visuomeniniais pagrindais stumiami organizaciniai reikalai Kaune vyko lėtokai ir buvo nutolę nuo griežtos partinės priežiūros. Tuo tarpu sostinėje medžioklės klausimais ėmė domėtis aukščiausia respublikos valdžia ir asmeniškai pats pirmasis kompartijos CK sekretorius Antanas Sniečkus. (Tarp kitko, jo visai kitokių pažiūrų brolis Juozas buvo urėdu dirbęs miškininkas. Pasakojama, kad susitikę broliai ne tik bandydavo vienas kitą perauklėti, bet ir kartu pamedžioti. Tačiau tas nepadėjo: artėjant frontui Juozas iš Jūrės urėdijos pasitraukė į Vakarus, o Antanas ant svetimų durtuvų sugrįžo tėvynėn kurt „šviesią ateitį“...). Palikti medžioklės reikalų tvarkymą sąjunginio pavaldumo Kūno kultūros ir sporto komitetui A. Sniečkus matyt nenorėjo. Tad trečiųjų pokarinės okupacijos metų pabaigoje Lietuvoje buvo paruoštos organizacinės struktūros bei teisinė bazė naujo sovietinės Lietuvos medžioklės ūkio kūrimui, jo valdymą paliekant respublikos lygmenyje. Lietuvos SSR Ministrų tarybos 1947 m liepos 16 d. nutarimu Nr. 123 buvo patvirtintos naujos Medžioklės taisyklės ir įsteigta Medžioklės ūkio valdyba prie LTSR Ministrų tarybos. Apskrityse įkurti valstybinių medžioklės inspektorių etatai. (Priminsime, kad tarpukaryje valstybinio valdymo struktūrose medžioklės reikalus tvarkė vienas referentas Miškų departamente, vokiečių okupacijos metu – ten pat skyrius iš 4 žmonių). Valdybos viršininku paskirtas buvęs Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininkas Viktoras Bergas. Jis operatyviai ėmėsi spręsti visus kitus organizacinius klausimus: paruošė tipinius medžiotojų draugijos nuostatus, Vilniuje sudarė naują medžiotojų draugijos centrinio valdymo organą – Respublikinę tarybą, kuriai pavedė organizuoti medžiotojų draugijas visoje respublikoje. Žemių ir miškų savininkai, o taip pat ir valstybinių miškų valdytojai nuo medžioklės reikalų įtakojimo buvo nustumti, medžioklės plotai ir medžiojamieji žvėrys, pavadinti vieningu medžioklės fondu ir perduoti tvarkyti minėtai valdybai.
1947 11 22 Respublikinės tarybos pirmininkas Andrius Bulota paleido Kauno organizacinės tarybos narius, pats sudarė naują Kauno valdybą ir ją įpareigojo „perregistruoti“ visus anksčiau priimtus narius arba tiksliau sakant – atsikratyti politiškai nepageidautinų asmenų. Taip beveik tris metus Kaune veikusi pirmoji pokarinė medžiotojų organizacija baigė savo funkcionavimą. 1948 m pradžioje atlikus peratestavimą iš 385 buvusių narių paliko 313. Tad valymo nuostoliai, kaip tiems laikams, nebuvo itin dideli. Gal todėl, kad mieste į medžiotojus tada stojo nemaža atvykusių teikti „brolišką pagalbą“ rusakalbių asmenų, ar kad Kauno valdyba buvo pernelyg „minkšta“. (Mat joje 1947 m iš penkių narių du buvo operos solistai – Kipras Petrauskas ir Antanas Kučingis, dramos aktorius Borisas Nikolskis ir dar du mokslo vyrai – Kūno kultūros instituto prorektorius Antanas Jurevičius ir veterinarijos prof. Juozas Žemaitis). Pagal tuometinius „papročius“ tokioje inteligentiško atspalvio valdyboje turėjo būti koks slaptas informatorius ar bent patikimas asmuo. Apie tai konkrečių žinių neturime, bet faktas tas, kad valdžia greitai nustatė, kad valdybos narys Antanas Kučingis yra „antitarybinis elementas“ ir 1948 m. „išsiustas“ persiauklėjimui į Sibirą. Vilniuje sukurta Respublikinė draugijos valdyba buvo „kietesnė“. Be jai vadovavusio sovietų valdžios tarno A. Buloto net du valdybos nariai buvo etatiniai jėgų struktūros darbuotojai – KGB pulkininkas Petras Sargelis ir NKVD kadras, vėliau teisininkas Solomonas Zimanas. Šių žmonių reikėjo klausyti... Panašiai į visas kitas apskrityse pradėtas kurti medžiotojų organizacijų valdymo struktūras buvo įbrukama po kokį jėgos kadrų atstovą ar bent slaptą informatorių. Taip partija bandė užsitikrinti patikimą besikuriančių medžiotojų organizacijų kontrolę ir išblusinėti į ją galinčius įlįsti „liaudies priešus“. Kiek tų „priešų“ medžiotojų tarpe buvo išaiškinta 1945-1953 m laikotarpyje neturėjome galimybių nustatyti, nes „priešai“ iš medžiotojų sąrašų buvo išbraukiami pagal nekaltą formuluotę: „... išbrauktas, kaip nesumokėjęs nario mokesčio“. Taip 1947 m pabaigoje buvo įtvirtinta Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija (toliau LMŽD). Nebūnant jos nariu negalėjai tapti medžiotoju. Vienintelė išimtis buvo sovietiniai kariškiai, kurie turėjo savo atskirą karinę medžiotojų draugiją, Lietuvos teritorijoje medžiojusią visose karinėse girininkijose bei poligonuose.
Brandaus sovietmečio dovanėlės ir grimasos
Audringai besikeičiantys socialiniai santykiai bei ūkinis gyvenimas: pasipriešinimo kovos užgniaužimas naudojant žiaurias represijas, daugumos žmonių prisitaikymas prie naujos santvarkos ir kartu paslėpta, bet iki Atgimimo rusenusi tylios rezistencijos dvasia, priverstinis kaimo kolektyvizavimas ir privataus ūkio likvidavimas, vienkiemių ir sodybų nukėlimas, gyvenviečių ir miestų plėtimas, didelio masto žemių melioracijos darbai, žemėnaudos ir žemdirbystės technologijų pokyčiai, pramonės, energetinės, ryšių, susisiekimo infrastruktūros vystymas, gamtosaugos atsiradimas, respublikos vadovų asmeninis požiūris į medžioklę ir dar daugelis kitų faktorių neišvengiamai turėjo įtakoti bei keisti laukinės gyvūnijos būklę, medžioklės pobūdį ir tvarką. Mes čia neturime galimybių bent kiek detaliau pasakoti apie visus buvusius teisės aktų, organizacinių bei institucinių struktūrų keitimus bei pertvarkymus. Suminėsime tik svarbesnius akcentus ir teigiamus bei neigiamus rezultatus.
Vyriausioji medžioklės valdyba su valstybiniais medžioklės inspektoriais apskrityse išsilaikė iki 1960 m. Jos pavaldume 1951 m buvo įsteigti Širvintų, Metelių ir Ventės rago specialios paskirties medžioklės ūkiai, sudarantys bendrą 76 tūkst. ha plotą. Nors jų steigimas buvo pridengtas kilniais faunos tyrimų bei jos gausinimo tikslais, faktiškai tai buvo pirmosios patikimos sovietinės respublikos vadovybės medžioklės bazės. Nors galingo medžioklės valdymo aparato ir specialių ūkių kūrimas visų pirma siekė savanaudiškų tikslų, be abejo jis turėjo ir teigiamą reikšmę laukinės faunos pagausinimui. Valstybiniai medžioklės inspektoriai į kovą su brakonieriavimu įtraukė aktyvius medžiotojai, jiems suteikiant visuomeninių inspektorių statusą. Bet bene svarbiausias dalykas, užtikrinęs ramesnį gyvenimą laukinei faunai, buvo tankaus medžioklės rezervatų ir medžioklės draustinių tinklo sukūrimas visoje respublikos teritorijoje, juose uždraudžiant medžioklę dešimties metų laikotarpiui. Iki 1950 m. buvo įsteigti iš viso 13 rezervatų 94,5 tūkst. ha ir 149 draustiniai arti 300,0 tūkst. ha plote. Rezervatuose medžioklė visai uždrausta, o draustiniuose išimties tvarka „pagausėjus žvėrims“ Vyriausioji valdyba atskiras medžiokles galėjo leisti. Tuo pasinaudodavo 1-2 kartus per metus centrinių ir vietinių valdžios struktūrų atstovai. Taip apie pusė milijono hektarų po visą respubliką išmėtytų miškų ir laukų, kuriuose buvo nemedžiojama ar medžiojama tik epizodiškai, tapo ramybės oazėmis laukinei gyvūnijai, iš kurių ji pradėjo plisti ir į aplinkinius regionus. Be to, nuo 1948 m Lietuvoje prasidėjo masiškas miškų sodinimas vadinamose eroduojamose žemėse, nors daugiausia tai buvo miško įveisimas, o taip pat savaiminis užžėlimas dėl represijų bei kolektyvizacijos apleistuose laukuose. Ypač daug naujų miškų atsirado 1948 – 1960 m. Karo metais Lietuvos miškingumas buvo apie 20 proc., o baigiantis sovietmečiui jis jau persirito per 30 proc., t. y. padidėjo trečdaliu. Be to, išnyko dauguma miškuose įsiterpusių bei pamiškių sodybų. Padidėję miško jaunuolynų plotai kanopiniams žvėrims reiškė esminį mitybos sąlygų gerėjimą ir jų buveinių padidėjimą.
Kartu su brakonieriavimo užkardymu, vyko reaklimatizavimo darbai, kai kurių sėslesnių rūšių gaudymas ir perkėlimas į naujas vietas, pirmųjų aptvarų įrengimas, diegiamos biotechninės priemonės. Šie darbai davė teigiamus rezultatus stambiųjų kanopinių žvėrių populiacijų pagausinimui ir netgi seniai išnykusių įspūdingų rūšių, kaip pavyzdžiui bebrų arba stumbrų sugrąžinimui į Lietuvos gamtą. Per karą ir pirmaisiais pokario metais briedžių buvo beveik nelikę (1948 m priskaičiuota vos 90), nes, vienur, pavyzdžiui Kuršių nerijoje, visus iššaudė sovietiniai kariškiai, kitur – savi brakonieriai ir jų medžioklė buvo visai draudžiama. Tačiau 1960 m jų jau priskaičiuota 1100 vnt. o dar po dešimtmečio briedžių populiacija respublikoje artėjo prie 10 tūkst. ir jie jau darė pernelyg didelę žalą miškams. Briedžiai pradėti medžioti 1962 m. ir gan greitai leistinas sumedžiojimo kiekis perkopė 2 tūkst. vnt. Kiek sunkiau ėjosi su elnių gausinimu, bet ir jų skaičius apie 1980 m susilygino su briedžių skaičiumi, o sovietmečio pabaigoje gerokai viršijo briedžius ir jų leistinas sumedžiojimas artėjo prie 4 tūkst. per metus. Itin greitai didėjo šernų kaimenės ir jie tapo pagrindiniu sovietmečio laikų medžioklės objektu. Tačiau medžiotojams tiesiogiai sunaudot šias gėrybes nebuvo leista. Septintame dešimtmetyje buvo įvestas privalomas stambiųjų kanopinių žvėrienos pristatymas valstybei (90 proc. sumedžiotų briedžių, 50 proc. sumedžiotų šernų). Apdirbta žvėriena daugiausia eidavo eksportui. Dalis gautų pajamų buvo grąžinama draugijai. Dar anksčiau buvo įvestas privalomas švelniaplaukių žvėrelių kailiukų supirkimas. Visa tai buvo lyg atlygis valstybei už nemokamą plotų nuomą ir nemokamas licenzijas, bet, siekiant didesnės asmeninės naudos ir mažesnių žvėrienos pridavimo planų paskatino medžiotojus klastoti gyvūnijos apskaitų bei sumedžiojimo duomenis. Nagrinėjant sovietmečio laikotarpį, reikia atkreipti dėmesį į tą aplinkybę, kad „tautų tėvas“ Stalinas šiek tiek epizodiškai medžiojo tik jaunystėje, o vėliau ją laikė beprasmiu laiko leidimu ir pasitenkino žmonių galabinimu, o po jo atėję SSSR vadovai visi buvo aistringi medžiotojai. Tad galima kelti hipotezę, kad kaip tik prie šių vėlesniųjų vadovų A. Sniečkus ir jo reikalo tęsėjai galėjo dar labiau nesivaržydami steigti prestižinius medžioklės ūkius ir nesibaimindami investuoti į faunos pagausinimą bei kitų medžioklės reikalų tvarkymą.
Vyriausioji medžioklės ūkio valdyba 1960 m. performuota į Gamtos apsaugos komitetą (toliau GAK) prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos. Medžioklės rezervatai ir draustiniai buvo panaikinti, o vietoje jų įsteigti pirmieji gamtiniai rezervatai ir įvairaus profilio draustiniai, kurių kiekis ir plotas vėliau buvo didinami. 1974 m. įkurtas pirmasis nacionalinis parkas (dabar – Aukštaitijos), 1976 m Kuršių nerijos valstybinis miško parkas. Taip pat panaikinti buvę gan kuklūs specialūs medžioklės ūkiai, o vietoje jų kuriami galingi nauji valstybiniai medžioklės ūkiai (Širvintų, Šunskų, Naujamiesčio ir Gulbinų). Jie „išsiplėtė“ iki 323 tūkst. ha, t. y. tapo 3,5 karto didesni nei buvę specialios paskirties ūkiai ir išliko GAK pavaldume. Tad ir po šių pertvarkymų Lietuvoje atsiradusiems profesionaliems gamtos saugotojams teko ir toliau atlikti valdžios ginklanešių funkcijas. Be to, jų šventa pareiga buvo slėpti viską apie nomenklatūros medžiokles nuo visuomenės.
Sovietmečio pabaigoje Vilniuje buvo 14 nomenklatūrinių medžioklės būrelių, kurių nariai nors ir priklausė LMŽD, bet patys būreliai buvo tiesiogiai GAK žinioje. Dalis jų buvo numeruoti dalis turėjo pavadinimus: I, II, IIA, III, IIIA, IV, IVA, V, VI, Miškų ūkio ministerijos, Finansų ministerijos, LKP CK aparato, Valstybinio plano komiteto, Valstybinio Gamtos apsaugos komiteto. Iš viso šiuose būreliuose medžiojo keletas šimtų žmonių (greičiausia apie 400-500). Išskirtiniais reikalavimais išsiskyrė I ir II būreliai, kuriems priklausė aukščiausi sovietinės Lietuvos elito atstovai. I būreliui faktiškai vadovavo LKP CK pirmasis sekretorius, o II-am – antrasis. Jie ir sudarydavo šių būrelių narių sąrašus. Likusiųjų būrelių narių sąrašus sudarydavo atitinkamų žinybų vadovai derindami su GAK. Narystė buvo grindžiama pareigybių partinėje ir vyriausybinėje hierarchijoje principu, bet atskirais atvejais durys atsiverdavo ir ryškiausioms mokslo bei meno pasaulio žvaigždėms arba artimiems giminėms. Techniškai pirmąjį būrelį iki sovietmečio pabaigos aptarnavo ir kartu su vietiniais medžioklės ūkių darbuotojais jiems medžiokles organizavo GAK-o Medžioklės skyriaus viršininkas Gediminas Tursa. (G. Tursa – garsios tarpukario Lietuvos veikėjų Vileišių šeimos atžala, 1941 m tremtinys, po karo motinos slapčia pargabentas į Lietuvą. Buvo globotas prof. Tado Ivanausko ir labai gerai baigęs studijas iš karto pakliuvęs į kuriamą GAK. Pastebėjęs jo išskirtinius medžioklės organizavimo gabumus, pats A. Sniečkus pareikalavo V. Bergo jauną specialistą paskirti šiam atsakingam darbui. V. Bergas aišku sutiko, o ir Lietuvos SSSR KGB vadovai sutiko su pirmojo sekretoriaus užgaida, kad jo aplinkoje darbuotųsi „buržujų palikuonis“ ir buvęs tremtinys, bet kategoriškai nesutiko, kad jis įstotų į partiją ir pakiltų į kokį nors aukštesnį postą nei GAK-o skyriaus viršininko pareigos. Tačiau ir šiame poste dirbdamas G. Tursa padarė nemaža visam medžioklės ūkiui naudingų darbų. Sulaukus nepriklausomybės jam teko patirti nemažai kritikos dėl bendravimo su nomenklatūra ir kiek mažiau pagyrų už atliktus darbus).
Nusižiūrėjusi į valdžią, o gal jos paraginta ir LMŽD pradėjo intensyvinti savo veiklą. 1975 m vietoje buvusių labai ribotų galimybių priskirtinių medžioklės ūkelių, pradėti steigti LMŽD medžioklės ir žūklės ūkiai. Iš viso jų buvo įsteigta 11 vnt. Ūkiai užsiėmė su medžiokle susijusia veikla, daugiausia žvėrienos tiekimu eksportui, biotechninėmis priemonėmis, statė fazanynus, aptvarus, teikė įvairias paslaugas atitinkamiems draugijos skyriams ir medžiotojų būreliams. Be to, šie ūkiai turėjo skyriaus rezervinius ar kitaip vadintus medžioklės plotus, nepriskirtus konkretiems medžiotojų būreliams, kurie buvo naudojami vietinės nomenklatūros pamaloninimo ir LMŽD skyrių bei ūkių vadovybių reikmėms. Taip ilgainiui netgi kai kurie draugijos rajoniniai skyriai, o ypač centrinė struktūra, tapo pakankamai įtakingomis bei turtingomis institucijomis. Baigiantis sovietmečiui LMŽD be suminėtų medžioklės – žūklės ūkių dar valdė žvėrininkystės ūkį Trakuose, Laukystos žuvų veislyną, Lietuvos zoocentrą, Vilniaus medžioklės žūklės reikmenų ir poligrafijos darbų įmonę, parduotuvę „Gamta, medžioklė, žūklė“, fazanynus ir kt. Kai kurie objektai už valstybės investicijas ir savas lėšas turėjo pasistatę administracinės, ūkinės – gamybinės ir gyvenamos paskirties statinių, valdė nemažai žemių. Nors atlyginimai buvo maži, sistemoje dirbo keli šimtai darbuotojų. Metinės LMŽD pajamos 1989 m sudarė 3, 8 mil. rub. Draugija rėmė sportinį šaudymą, turėjo šaudyklą, organizavo įvairaus lygio vietines ir tarptautines medžioklės trofėjų bei medžioklinių šunų parodas, medžiotojų ir žvejų šventes.
Grįžtant prie laikmečio blogybių, reikėtų pridurti, kad nomenklatūrinių medžiotojų nerašytos privilegijos kėlė paprastų medžiotojų nepasitenkinimą, bet dar gilesnis konfliktas tvyrojo tarp medžiotojų ir medžioklės plotų tiesioginių valdytojų – miškininkų bei žemdirbių, kurie buvo nustumti nuo medžioklės reikalų reguliavimo. Į jų pretenzijas dėl medžiojamų gyvūnų daromos žalos miškams ir pasėliams buvo visiškai nereaguojama, prie apsaugos priemonių, kurios buvo brangios, niekaip neprisidedama. Esamų žvėrių kiekio bei sumedžiojimo apskaitų sistema bei privalomas žvėrienos eksportas tiesiog skatino medžiotojus sukčiauti, rodyti jų mažesnį nei faktinis kiekį ir gauti mažesnes sumedžiojimo užduotis. Faktiškai žvėrių buvo daugiau ir todėl didėjo jų daroma žala. Ypač netikslūs pagrindinio medžioklės objekto – šernų rodikliai, nes neretai ant vienos licenzijos buvo „guldomas“ ne vienas, o ant visų jos keturių kampų po vieną šerną. (Didžiausias senuose protokoluose mūsų surastas ant vienos licenzijos „paguldytų“ šernų skaičius buvo 7 šernai). Dėl reikalavimo pristatinėti privalomam supirkimui švelniaplaukių žvėrelių kailius jų sumedžiojimo apskaita irgi buvo beveik niekinė. Tačiau skaudžiausia sovietmečio laikų ne tik su medžiokle, bet ir su visa natūralia gamta susijus blogybė – smulkiųjų medžioklės objektų: kiškių, kurapkų, tetervinų ir kitos smulkiosios faunos praradimai. Jeigu tarpukario Lietuvoje, skaičiuojant pagal kasmet eksportuotų kailiukų kiekius, galėjo bėgioti apie pusė milijono kiškių, tai 1960 m dabartinėje gerokai didesnėje Lietuvos teritorijoje jų buvo apie 150 tūkst., o paskutiniame sovietmečio dešimtmetyje jau svyravo tik 100 – 50 tūkst. ribose. Smulkiosios faunos sparčiam nykimui startą davė po kolektyvizacijos sekę žemėnaudos struktūros, žemės ūkio technikos, žemdirbystės pokyčiai bei radikaliai keitusi kraštovaizdį žemių melioracija bei kaimo „nusodybinimas“. Lygiagrečiai ar kiek vėliau atsirado invaziniai plėšrūnai mangutai ir kanadinės audinės, o vištinių paukščių dėtis bei jauniklius noriai valgė ir šernų kaimenės. Galutinai smulkiąją medžiojamą fauną nokautavo prasidėjusi beveik visų plėšrūnų globa ir atskirų jų rūšių nereguliuojamas gausėjimas.
Tad atėjus laisvės laikams teoriškai lyg ir turėjo būti aišku, ko reikia griežtai atsisakyti, ką keisti ir ką išsaugoti bei tobulinti, tačiau praktiškai kai kas pavyko, o kai kas padaryta atvirkščiai.
Straipsnis parengtas „Visuomenės švietimas apie Medžioklę“ projekto lėšomis.
