Kas gi ne taip? Pirmiausia. Mokyti jaunimą – tai kurti Lietuvos ateitį. Vadinasi, juos turime atiduoti į geriausiųjų rankas, todėl mokytojų ruošimas turėtų būti valstybės strateginis uždavinys, o ne mokyklos direktoriaus rūpestis. Jis tik privalėtų rinktis iš paruoštų pedagogų, o ne verstis per galvą, ieškodamas žmogaus, kas turi teisę mokyti...
Mokytojas. Man idealas – smetoniškas: intelektualus, visapusiškas, turintis ypatingą statusą visuomenėje ir galintis oriai gyventi ir dirbti pedagogas. Aišku, šiems laikams reikalinga šiuolaikinė dinamika, bet kai „švietimo paslaugų teikėjas“ po pamokos lekia pardavinėti kosmetiką ar giedoti laidojimo namuose... Atsiprašau...
Darbo apmokėjimas pedagogams turėtų būti solidus ir garantuotas, nes kuriame valstybės ateitį, bet kartu ir derintis su jo atsakomybe, todėl ir kvalifikacijos kėlimo sistema ne pažymėjimų rinkimas švietimo centruose, o realios paties pedagogo veiklos, įrodančios jo kvalifikacijos gebėjimų augimą.
Iš kitos pusės – kuo kaltas vaikas, jei gimė ir gyvena kaime? Kodėl jis neturi tos pačios teisės būti kokybiškai mokomas kaip ir miestietis.
Iš kitos pusės – kuo kaltas vaikas, jei gimė ir gyvena kaime? Kodėl jis neturi tos pačios teisės būti kokybiškai mokomas kaip ir miestietis. Jei jau žinome tą problemą, kad rajonų mokyklų rezultatai prastesni, tai ir taisykime padėtį – skirkime dėmesį ir lėšas, kas šiose mokyklose galėtume dirbti ir su mažesne grupe, individualiai ugdyti gabiuosius. Negi provincijose jau nėra perliukų?
Beje, sąvoka „provincija“ patapo tarsi žemos kokybės standartas. Tik paskaičius biografijas pamatai, kad beveik visa Lietuvos inteligentija iš tos provincijos kilusi... Taigi, reikalingas naujas finansavimo mechanizmas, sudarantis sąlygas vienodai mokyti įvairiose mokyklose, skirtingų dydžių klasėse.
Yra daug taisytinų dalykų, bet taip norėtųsi, kad švietimo sistema būtų stabilesnė, o pedagogas galėtų ramiai ir kokybiškai ugdyti jaunąją kartą.
Politinė reklama. Bus apmokėta iš LVŽS rinkimų kampanijos sąskaitos.
