Atėję iš filmų
Vieni iš jų buvo išmintingi palydovai, kalbantys daugiau kaip šešiais milijonais kalbų. Kiti bandė sunaikinti arba pažeminti žmoniją ir laikė save geriausiais bei racionaliausiai mąstančiais Žemės šeimininkais. Pilotas ar valytojas, karys ar vergas, didvyris ar blogietis – daugelį šimtmečių robotai vaidino visus įmanomus ir išgalvotus vaidmenis literatūroje bei kino filmuose.
Ir XXI amžiuje tikri robotai, įkvėpti savo išgalvotų kolegų, ėmė tapti vis svarbesne mūsų kasdienybės dalimi. Iki XXI amžiaus pradžios 90 procentų robotų buvo naudojami tik automobilių pramonėje, šiandien jų ten likę tik pusė.
Neriboti gebėjimai
Robotai anksčiau už žmogų nuskrido į Mėnulį ir Marsą. Robotai nusileido į vandenynų gelmes ir įsiskverbė į mūsų kraujagysles. Robotai pradeda vairuoti mūsų automobilius ir lenda į visas įmanomas vietas – prie operacinio stalo ligoninėje, į biurą, netgi į mokytojos kėdę mokykloje. Robotas tapo ne tik vaikų, bet ir pensininkų draugu – savo robotų seriją gamina „Lego“, o „Fujitsu“ sukūrė senyviems žmonėms skirtą lazdelę „New Generation Cane“ su įmontuota GPS, „Wi-Fi“ ir „Bluetooth“ įranga, rodančia žmogui, kur link krypuoti. Ir nors kariškiai nemėgsta apie tai garsiai kalbėti, tačiau jie irgi dažnai naudoja robotus blogiems žmonėms naikinti – nuo dronų iki išminuotojų, nuo ekoskeletų iki išmaniųjų raketų.
Žinoma, robotų kūrėjai stipriai veikiami mokslinės fantastikos, ir daugelis robotų mūsų gyvenime atsirado būtent fantastų dėka. Tai, kad ir kaip žiūrėsi, yra senų mūsų svajonių dalis.
Pavyzdžiui, seniai svajojome sukurti dirbtinį intelektą – pirmasis humanoidas pagamintas dar XX amžiaus pradžioje, o patį dirbtinį intelektą bandyta kurti jau nuo 1960 metų – ir šiandien ta svajonė tampa realybe. Pirmoji kregždė buvo jums pažįstama „Siri“. O šiandien jau galite turėti Honkongo kompanijos „Hanons Robotics“ robotę „Sofiją“ – ne tik intelektualią, bet ir išvaizda labai panašią į tikrą žmogų, netgi turinčią šiltą ir tamprią odą. Baisu? Bet gal geriau, kad ji atrodo taip, o ne yra panaši į Terminatorių ar kokią kitą būtybę su rotoriniais pjūklais vietoje rankų? Robotą su „asmeniniu charakteriu“ patentavo ir „Google“. O štai japoniškosios „NEC Corporation“ robotas „PaPeRo“ ne tik atpažįsta veidus ir balsus, bet netgi surūstėja, jei negauna pakankamai dėmesio, – visai kaip žmogus... Lietuviams braškių rinkėjams Anglijoje tiesioginę grėsmę kelia kompanijos „Shibuya Seiki“ gaminamas robotas braškių rinkėjas (turintis tris įmontuotas vaizdo kameras) – tiesa, kol kas vieną braškę jis skina aštuonias sekundes, taigi iki lietuvių tempų toloka, bet vis tiek... Negana to, robotai, it kokie roko žvaigždės ar NBA veteranai, jau turi savo Šlovės muziejų (Karnegio universitete Pitsburge). Ten pilna tiek išgalvotų, tiek realių herojų – nuo „Žvaigždžių karų“ veikėjų iki pirmojo Marso tyrinėtojo „Sojourner“, nuo pirmojo roboto, pradėjusio dirbti prie „General Motors“ konvejerio 1961 metais, iki Terminatoriaus...
Roboto – savaime judančio mechanizmo – koncepcija atsirado dar antikinėje Graikijoje. Netgi Homero „Iliadoje“, kurios nesiteikėte skaityti mokykloje, penkiapėdžiu jambu aprašyti trikojai aparatai, gabenantys pusdievius pas dievus (šiokia tokia detalė akiračiui plėsti). Romėnų imperatorius smagino čiulbantys mechaniniai paukščiai, o pats Da Vinčis buvo sukūręs veikiantį mechaninį riterį bei paliko mums skraidančios mechaninės bitės brėžinius.
Terminas „robotas“ pirmą kartą paminėtas 1921 metais (jo autorius – čekų fantastas Karelas Čapekas), tačiau per beveik šimtmetį žmogiškoji fantazija apie robotų galimybes ir perspektyvas taip suvešėjo, o Holivudas šią temą taip išplėtojo, jog žmonijai iš tikrųjų liko tik laukti šių mechanizmų sukilimo prieš ją pačią (nors aš asmeniškai manau, kad pirmieji prieš mus sukils pianinai už tai, kad juos taip daužome).
O kol tai įvyks, belieka įvertinti, ką kol kas robotai mums daro gero.
Geriausias draugas – robotas
Iš tiesų robotai yra idealiausi darbuotojai ten, kur reikia ypatingo tikslumo ar kruopštumo, o žmogui atrodo pernelyg purvina, pavojinga arba nuobodu. Darbas po vandeniu, griaunant ar valant, keliant ir gabenant, darbas ligoninėje, pašte, greitojo maisto sektoriuje, parduotuvėse ir bankuose – visa tai tampa robotų sritimi. Tačiau taip pat akivaizdu, kad dėl savo gebėjimų, kantrybės ir atliekamo darbo tikslumo bei našumo robotai ne be reikalo stumia žmones šalin. Robotas, kurį gamina „Momentum Machines“, per 10 sekundžių gali pagaminti mėsainį, taip pakeisdamas visą „McDonald’s“ restorano personalą. „Universal Robots“ gaminys ne tik dažo, gremžia, klijuoja ir montuoja, bet ir pats pasigamina savo mechanizmo detalę, kai ji nusidėvi ar sulūžta, ir taip eliminuoja visą inžinierių ar mechanikų gvardiją. Štai kur slypi tikrasis pavojus žmonijos darbingumui, nors kol kas naudos iš to daugiau nei žalos.
Pasaulyje šiuo metu yra apie milijonas robotų, pusė jų veikia Japonijoje, antroje vietoje – JAV (15 procentų). Robotų veiklą bei stilistiką nulemia ir kultūrinis kontekstas. Azijoje labiau mėgstami „jautrūs“ ir „draugaujantys“ robotai, o štai Amerikoje ir Europoje vyrauja pramoniniai aparatai.
Pavyzdžiui, tik Japonijoje ir galėjo atsirasti mechaninis „Sony“ šuniukas „Aibo“ – prisimenant japonų vienišumą ir bendravimo kompleksus (ne Lietuva pasaulyje pirmauja savižudybių skaičiumi tūkstančiui gyventojų, kaip mėgsta teigti mūsų šalies nedraugai, o, deja, Japonija), toks daiktas jiems buvo labai prie širdies (pirmoji „Aibo“ šuniukų partija išparduota per 20 minučių nuo parduotuvių atidarymo). Tik japonams reikėjo pirmojo su žmonėmis „bendraujančio“ roboto – „Honda“ humanoido „Asimo“. Tik Japonijoje galėjo atsirasti „Toyota“ pagamintas robotas pašnekovas „Kirobo“, kuris 2013 metais ne tik pakilo į kosmosą kartu su japonų astronautu, bet ir pavirto mažesne savo versija „Mini Kirobo“ – kišeniniu pašnekovu, bendraujančiu su vairuotoju ilgose kelionėse arba su paprastu darbininku nuobodžiais ir vienišais vakarais. Tik japonams reikėjo kartu „bėgiojančio“ roboto „Sony Qrio“, galinčio judėti 23 centimetrų per sekundę greičiu ir lydėti sportuojantį šeimininką (beje, jis pateko ir į Gineso rekordų knygą kaip pirmasis bėgantis robotas). O už jį dar tobulesnis „Hitachi Emiew“ modelis, galintis netgi suprasti savo šeimininką, bet kuriam japonui atstos ir tikrą žmoną ar vaikus...
O štai amerikiečiams ir europiečiams tokių sentimentų nekildavo. Robotą padavėją mes laikėme užsakymus painiojančiu idiotu, o ne vienatvėje guodžiančiu draugu. Mus greitai nustojo stebinti kalbantys ar dainuojantys aparatai. Esame su jais atsižaidę iki valios, atėjo laikas dirbti. Mums visada reikėjo robotų, kurie neštų realią naudą, – tokių rinkoje, beje, dar nedaug.
Amerikiečiai ir europiečiai kūrė dronus, bepiločius kopterius ir automobilius be vairuotojų (tokius kaip „Chevrolet Bolt“, „Faraday Future“, „BMW i Vision“, „Volkswagen BUDD-e“). Amerikiečių kompanija „iRobot“, buvusi viena didžiausių robotų tiekėjų JAV armijai, pirmąjį robotą dulkių siurblį „Roomba“ išleido dar 2002 metais, tuo pat metu savo versiją „Trilobite“ pristatė ir „Electrolux“, šiandien jau turinti skraidantį robotą dulkių siurblį „bitę“, skirtą ne tik valyti namus, bet ir skleisti malonų aromatą. O tuo pat metu švedų „Husqvarna“ pristatė ir pirmąjį pasaulyje robotą žoliapjovę.
Šiandien robotas yra neatsiejama išmaniųjų namų dalis. Nuo nuotolinio valdymo skalbyklių iki savaiminių kavos gamintojų. Nuo „Panasonic“ aparatų, surūšiuojančių sumestus marškinius, juos išlyginančių ir sulankstančių, iki paties populiariausio ir lengviausiai prieinamo roboto dulkių siurblio.
Ilgai buvo manoma, kad tai tik brangus ir silpnas žaisliukas, tačiau jis nuolat stiprėja tiek fiziškai, tiek intelektualiai. Robotus dulkių siurblius gamina, kas tik netingi, – nuo „Samsung“ iki „Dyson“.
Nes tai galbūt tas daiktas, nuo kurio pradedame masiškai pratintis prie robotų buitiniame lygmenyje. Įsiskverbiantis į netikėčiausias sferas, pavyzdžiui, aukštąją madą. Neseniai vykusioje Paryžiaus mados savaitėje „Chanel“ dizaineris Karlas Lagerfeldas demonstravo kolekciją, skirtą skaitmeninei kartai. Nenuostabu, kad ją demonstravo... robotai.
Nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis
Žmonijos požiūrio į robotus kaita – nuo senovinės meilės iki dabartinės neapykantos – buvo nulemta suvokimo, kad robotai tiesiogiai grasina mūsų žmogiškajam identitetui. Kas bus, jei mašina atliks ir tai, kas laikoma išimtinai žmogiškais gebėjimais ar savybėmis, pvz., kurs muziką ar eilėraščius, meluos ir juoksis? Netgi teisininkai ar gydytojai nėra apsaugoti nuo išnykimo – filmuose ir kai kur tikrovėje jau galima matyti jų prototipus robotus. Prognozuojama, kad 2040 metais automobiliai be vairuotojų sudarys 75 procentus viso pasaulio judėjimo gatvėse ir autostradose (kaip tada galėsime pasipuikuoti savo BMW prieš merginas?), o štai tam reikalingą infrastruktūrą irgi aptarnaus robotai. Ir tik ne žmonės.
Tačiau ar tai tikrai blogai? XIX amžiaus pradžioje 80 procentų Europos žmonių dirbo žemės ūkyje, dabar – tik du. Ir viskas dėl mechanizacijos bei automatizacijos.
Bet kuo mes tapsime ateityje, kai robotai užvaldys visas buities ir emocijų sritis?
Greičiausiai mums nebereikės dirbti fizinio darbo. Ir galiausiai, kaip to siekia dauguma politikų, tapsime verslininkais. Entrepreneriais. Mąstytojais ir kūrėjais. Tuo metu, kai robotai plaus mūsų būstų grindis, virs kavą, lygins drabužius, šukuos mūsų mechaninius šuniukus, turėsime daugiau laiko savo egzistencijai apmąstyti.
Turėsime laiko pagalvoti, ką čia gero nuveikti visam pasauliui ir žmonijai.
Ir staiga sukursime dar vieną naują robotą.
Daugiau žurnalo „Elektrolife“ straipsnių skaitykite www.elektrolife.lt.
