Lietuva pasmerkta būti eksporto šalimi
„Lietuva dėl savo mažumo ir atvirumo yra pasmerkta būti į eksportą orientuota valstybė“, – teigia ekonomistas G.Nausėda. Anot jo, Lietuvos atvirumą lengviausiai išreiškia ekonomikos atvirumo koeficientas. „Pagal šį koeficientą matome, jog 57 proc. Lietuvos bendrojo vidau produkto (BVP) sudaro prekių eksportas, o prekių ir paslaugų eksportas sudaro net 75 proc.“, – skaičius vardija G.Nausėda.
„Atlikus tarptautinius palyginimus matome, kad Lietuvoje šis koeficientas yra labai didelis. Yra valstybių, kuriose jis tėra 15 proc., pavyzdžiui – Kinija. Kinija yra labai didelė šalis, beveik viską, ko reikia, pasigamina pati ir parduoda vietinėje rinkoje. Tad tokie palyginimai aiškiai parodo, jog Lietuva yra priskiriama prie atvirų ir labiausiai į eksportą orientuotų valstybių“, – pasakoja ekonomistas.
Dėl savo atvirumo Lietuvoje labai greitai pajuntame kaimyninių rinkų pagerėjimus ir nuosmukius – jei sekasi partneriams, sekasi ir mums. Būtent dėl šios priežasties Lietuvai pavyko atsistoti ant kojų po globalinės finansų krizės. „Bendrąją ekonomikos padėtį Lietuvos ilguoju ir vidutiniu laikotarpiu lemia eksportas. Šia prasme jis yra kritiškai svarbus“, – pabrėžia G.Nausėda.
Kaip pastebi ekonomistas, po 2014 metų ekonominių sankcijų Rusijai, maisto produktų sektorius turėjo ieškoti naujų rinkų pertekliaus eksportui. Jų akys nukrypo į tolimus kraštus – Vietnamą, Indoneziją, Saudo Arabiją ir kitas trečiąsias šalis. O eksportui naujose rinkose reikia naujų sertifikatų.
Į naujas rinkas – su sertifikatais
Eksportuojančioms Lietuvos įmonėms, o tokių yra dauguma, parduoti gaminius ir paslaugas užsienio šalyse padeda jų sertifikavimas. Kiekviena šalis turi skirtingus kokybės standartus, o sertifikatas – priemonė įrodyti, jog produkcija juos atitinka.
„Sertifikatai yra tai, kas įrodo, jog gaminio kokybę abi pusės(šalys) traktuoja vienodai. Taip pat sertifikatai yra protekcionistinės politikos dalis. Šalys įsiveda sertifikatus ir juos naudoja savo vidaus rinkoje. Jei nori prekiauti toje šalyje, turi turėti tam tikrus sertifikatus ir taip yra apginama vietinė rinka, mat sertifikatus gauti yra dažnai sudėtingas procesas“, – pasakoja „Versli Lietuva“ Eksporto departamento vadovas Aivaras Knieža.
Kiekvienas sektorius turi savo sertifikatus, tačiau galima pastebėti, jog populiariausi sertifikatai priklauso jautriausioms sritims: produkcija, skirta vaikams, vaistai. Būtent šios sritys yra labiausiai apribotos įstatymų, joms taikomi aukščiausi reikalavimai, tad be sertifikato – nė iš vietos.
„Kiekvienoje šalyje kokybės standartai šiek tiek skiriasi, todėl yra tiek daug sertifikatų. Bendri susitarimai, priklausymas Europos Sąjungai palengvina sertifikatų gavimo procesą, nes vienos šalies sertifikatas yra sulyginamas su kitos šalies sertifikatu“, – pasakoja specialistas. Tokiu būdu sumažinamas biurokratinis procesas, sutaupomi laikas ir pinigai.
Naujausią tokį susitarimą Lietuva pasirašė su Jungtiniais Arabų Emyratais (JAE). Nuo šiol įmonės, gavusios „Halal“ sertifikatą, galės savo mėsos, mėsos gaminių, kiaušinių ir kiaušinių gaminių produkciją eksportuoti į JAE.
„Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos susitarimas su JAE atstovas yra labai didelis laimėjimas“, – teigia A.Knieža. Jis taip pat skatina verslininkus nebijoti būti pirmaisiais naujose rinkose, mat taip galima užsiimti didesnę dalį rinkos.
Sertifikavimas – Lietuvoje dar neišnaudota galimybė
Ar šalyje, kuriai gyvybiškai svarbus eksportas, verslininkai išnaudoja sertifikavimo suteikiamas galimybes? Anot A.Kniežos – nepakankamai. „Lietuvoje yra populiarūs tam tikri sertifikatai, tačiau sertifikavimo srityje Lietuvos įmonės nėra proaktyvios.“
Kaip teigia specialistas, aktyvesnis sertifikatų naudojimas įmonėms gali būti naudingas ne tik eksportuojant produktus. „Dažnai, norint dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, reikia sertifikatų. Ši taisyklė ypač galioja paslaugoms, pavyzdžiui – statybų sektoriui“, – pasakoja Eksporto departamento vadovas.
Taigi, kas stabdo Lietuvos verslininkus nuo sertifikavimo? Galima įžvelgti dvi priežastis: pirmoji, jog sertifikatai yra suteikiami tik po specialiose laboratorijose atliktų tyrimų, o jie kainuoja brangiai ir yra sunkiai prieinami mažoms ir vidutinėms įmonėms. Kita priežastis – įmonės neturi ilgalaikės eksporto strategijos. „Manau, kad verslas Lietuvoje yra viską labai gerai apskaičiavęs. Lietuvos verslininkai nesiekia įgyti sertifikatų, kurių jiems šią akimirką nereikia. Tai iš dalies yra susiję su kita problema – mažai įmonių planuoja ilgalaikę eksporto veiklą“, – teigia A.Knieža.
Anot jo, Lietuvoje labiau vyrauja reaktyvus planavimas, t. y. reaguojama į tai, ko prašo užsienio užsakovai ir tada prisitaikoma prie reikalavimų. „Iš dalies tai yra gerai, nes sutaupoma lėšų. Tačiau tai yra verslo plėtrą ribojantis veiksnys, nes nekuriami ilgalaikiai planai. Tokiu atveju yra daug sunkiau įvykdyti greitą plėtrą užsienio rinkoje“, – pastebi specialistas.
„Norintys sertifikuoti savo produktus ir paslaugas verslininkai investicijas ir riziką gali sumažinti, jei pasidomės Europos Sąjungos investicijomis. Lietuvos verslo paramos agentūroje vertėtų pasikonsultuoti dėl priemonės „Expo sertifikatas LT“, kuria finansuojamas planuojamų eksportuoti produktų ir paslaugų sertifikavimas, įsikatant ir tam reikalingus laboratorinius tyrimus.“, – pataria A.Knieža.
