Kartu su Salako vaikais, penkias dienas trukusių kūrybinių dirbtuvių metu buvo pastatytas ne tik šis objektas. Tarp šimtamečių pušų ėmė suptis mediniai hamakai, o viename medyje iškilo mušamųjų vamzdžių vargonai.
Svarbiausia – ryšys su vaikais
Vis dėlto, į Salaką vykę devyni „Keliaujančių architektūros dirbtuvių“ savanoriai vieningai sutaria, kad jiems svarbiausias buvo ne pastatytas objektas, bet užsimezgęs santykis su vietos vaikais. Komandai buvo įdomu pažinti beveik trisdešimt jaunų salakonų, jų akimis pamatyti Salako miestelio erdves, sužinoti daugiau apie vaikų kasdienybę, ir pažinti vaikų kūrybiškumą.
„Vaikai Salake labiausiai dievina ežerą ir maudynes. Šituo tikrai įsitikinome. Tačiau mane asmeniškai labiausiai sužavėjo jų betarpiškas bendravimas su mumis – kiekvieną naujai prisijungusį komandos narį jie priimdavo žaibiškai greitai ir noriai dirbdavo drauge, domėdavosi mumis bei pasakodavo apie save. Gavau neįtikėtiną dozę meilės iš jų“ – užsimezgusiu šiltu ryšiu su vaikais džiaugėsi projekto organizatorė ir komandos savanorė Viltautė Žvirzdinaitė.
Vaikų istorijoje – į krantą išlipusios rokerės žuvys
Nors ir gali pasirodyti, kad iš sostinės atvykę savanoriai – architektai, menininkai ir kiti kūrėjai – su savimi jau atsiveža aibes architektūrinių idėjų, tai nėra tiesa. „Keliaujančios architektūros dirbtuvės“ sieka sužadinti pačių vaikų kūrybiškumą, todėl apie tai, ką dirbtuvių metu statys, vaikai su savanoriais diskutuoja pirmąsias dvi dienas. Ir tik tada į rankas čiumpa plaktukus, grąžtus ir kastuvus.
Šių kūrybinių ieškojimų metu mažieji salakonai sukūrė pasaką, kurioje ežero pakrantę okupuoja iš vandens išlipusios rokerės žuvys. Atsispiriant nuo šio motyvo, bei viename vaiko makete nutūpusios milžiniško kankorėžio – laipynės idėjos, ir buvo sukurta naujoji poilsio zona. Ji – tarsi žemėn nukritęs ir šonu įsmigęs didžiulis kankorėžis, ant kurio žuvimis aplipusių „žvynų“ telpa ir gultai, ir pora hamakų, ir slaptas tunelis.
Pušyje – vargonai Salako bliuzui
„Jautėme, kad naujai sukurtoje erdvėje tarsi trūksta kažkokio cinkelio. Prisiminę vaikų idėją apie žuvis-rokeres, pagalvojome kad būtų puiku šią vietą papildyti kažkokiu muzikos instrumentu“ – teigė projekto savanoris Paulius Petkevičius. Taip paskutinę dirbtuvių dieną į storakamienę pušį buvo įkeltas mušamųjų vamzdžių instrumentas, iškart pramintas „vargonais“.
Ir nors atrodytų, kad savadarbis, iš paprastų plastikinių vamzdžių pagamintas (ir blizgančiais dažais Salako vaikų nupurkštas) instrumentas neturėtų gerai skambėti, pirmasis improvizuotas bliuzo „koncertas“ įrodė priešingai. Luodžio ežero pakrantėje ritmą mušę projekto savanoriai pradžiugino save ir kitus paplūdimio lankytojus išgavę darnius, ežero paviršiumi toli skriejančius garsus.
Nutilus jiems, „Keliaujančių architektūros dirbtuvių“ autobusiukas paliko Salaką ir išriedėjo susitikti kito Lietuvos miestelio vaikų. Tai – Upytės (Panevėžio raj.) mažieji gyventojai, šią savaitę dalyvausią jau paskutinėse šios vasaros projekto dirbtuvėse.
-
„Keliaujančios architektūros dirbtuvės” jau kelyje aplink Lietuvą
-
Keliaujantys architektai, nekuriantys Vilniaus mažiausiuose Lietuvos miesteliuose
-
Kupiškio rajone statomas ypatingas daugiafunkcinis takas
-
Lietūs Žemaitijoje nesustabdė keliaujančių architektų
-
Mažieji Patilčių kaimo architektai nori pakilti aukščiau
-
Netoli Ukmergės – lobių saloje sudužęs mažųjų architektų laivas
