Tema apie raganas – ne šiaip blevyzgos, kai draugų būrelyje išblėsta kalbos apie automobilius, išmaniuosius telefonus, blakstienų tušus ir artėjančias vasaros iškylas. Prisipažinkime, kad pastaruoju metu susitikimams ir smagiems vakarėliams pasirinktos kalendoriaus dienos prarado savo žavesį – nuo vienų atgrasė prekybos centrai, o kitos pavirto priverstinių raudonų širdelių rutina. Todėl tema apie raganas – tai užuomina apie visoje Europoje minimą ir Lietuvoje netikėtai atgyjančią raganų dieną. O tiksliau, naktį, pramintą - kaip bebūtų ironiška - misionierės šv. Valpurgijos vardu.
Valpurga saugojo nuo piktų dvasių
Katalikų šventoji Valpurga aštuntajame amžiuje Vokietijoje buvo benediktinų vienuolyno viršininkė, kuri, kaip teigiama, galėjo apsaugoti nuo piktųjų dvasių, todėl bažnyčia ją paskelbė šventąja ir paskyrė jai gegužės 1 dieną kalendoriuje.
Nuo devynioliktojo amžiaus Šiaurės ir Vidurio Europos gyventojai minėjo Valpurgijos naktį iš balandžio 30 į gegužės 1 d. Iki dabar ant Brokeno kalno Harco kalnyne Vokietijoje tik pasirodžius mėnuliui, susirenka „raganos“ ir ten trypia „krakoviaką“, mainosi receptais ir paskalomis, aptaria būrimo ir nužiūrėjimo bloga akimi naujienas, žodžiu, ilsisi tol, kol visko nesugadina pirmieji gaidžiai.
Bėgant dešimtmečiams ir niekam taip ir nepateikus dokumentinių tokių sambūrių, piktinančių dorus piliečius, įrodymų, žmonės tą naktį tiesiog rengia karnavalus, vaikšto naktinėmis miesto gatvėmis, degina laužus ir visokiais kitais būdais džiaugiasi, kad jau, žiū, pasibaigė tas permainingas balandis, ir prasidėjo nuostabusis gegužis.
Šeši patarimai, kurie po metų privers Valpurgijos naktį pakartoti
Paskutinę balandžio naktį tikra nuodėmė sėdėti namie. Kuo ne iššūkis trumpam pabūti ta idealia tik pasakose ar Goethe‘s „Fauste“ vaizduojama ragana (čia subalansuota moterims), ar bent vieną kartą leistis pakerimam trumpalaikių apžavų (čia jau, žinoma, adresuojama vyrams)? Norintiems išvaikyti rutiną, nuotykis prasidės apie devynias vakare ir pasibaigs šeštą ryto.
Pasitinkantiems Valpurgijos naktį verta ir pasirėdyti atitinkamai. Merginoms palaidi plaukai – a must (liet k. privaloma). Reikia nepamiršti - jei vaikystės pasakų vaizdiniai spėjo išgaruoti, - kad tikros raganos plaukus nešioja palaidus, dargi įriša į juos gėlių žiedų.
Vyrai irgi turi patraukti dėmesį, ypač jei Valpurgijos raganėlių nutarė dairytis šių laikų naktinėtojų sambūrio vietose. Raganoms jie bus atpažįstami tik su ryškiais drabužiais. Svarbu, nepersistengti, kad kitą sieną stiliaus policija savo „feisbukuose“ nesunešiotų į miltus.
Skeptikams nepatartina dūsauti iš anksto, „kad Valpurgija - tai dar viena prekybininkų mandrybė“. Jei šią naktį socialiniai tinklai užlūš nuo asmenukių – vadinasi europiečiams parodysime, kad ne mažiau valpurgiško triukšmo galime sukelti ir Lietuvoje.
Jeigu Valpurgijos naktį nutarsite pasitikti namuose ar sodyboje su draugais, nepamirškite į meniu įtraukti šio vakaro specialiuosius patiekalus: „raganų“ salotas su Valpurgijos dieną rinktomis ankstyvosiomis žolelėmis, „velnių“ kepsnius su žolelių užpiltinėmis.
Tokią naktį puikiai tiks „Valpurgijos“ kokteilis. Plaktuvėje gerokai pakratome „Devynerių Raudonų“, ananasų sulčių ir žaliosios citrinos sulčių, užpilame putojančio vyno. O visai paryčiais, kai istorijos apie „burtus“ ir „magiją“ išblės, verta ištraukti draugams siurprizą – ledus, aplietus lašeliu skysto medaus, tarkuotomis apelsinų žievelėmis ir imbiero šaknimi. Belieka sulaukti aušros ir tikėtis, kad Valpurgijos naktis taps kasmetine nauja pavasario tradicija.
