„La Storia“ yra vienas iš neaprėpiamos Vilniaus restoranų armados. Vienas iš tūkstančio keturių šimtų. Bet nueiti papietauti į „La Storia“ anksčiau ar vėliau reikėtų. O taip: ten, Savičiaus gatvėje pas Arūną Jonaitį – skanu, atmosfera – draugiška, patiekalai – įdomūs, padavėjai – brandūs profesionalai. Kas dar? Atsiliepimai geri, vaikus toleruoja, meniu keičia kas savaitę. Tinka ir vegetarams. Virtuvės šefas – bendraujantis su klientais. Kainos... Restoranas – sostinės širdyje, mados butikų ir brangiausių viešbučių perimetre, bet kainos – draugiškos. Vakarienė 15 eurų? Taip, toks atvejis Vilniaus centre įmanomas.
Ir vis tik esminis motyvas užsukti į „La Storia“ yra nei šis, nei tie kiti. Jis pakankamai keistas, netelpantis į įprastinius restoranų vertinimo kriterijus. Palaukite, ar tai yra normalus restoranas? Atsakymas: ne, tai nėra normalus restoranas. „La Storia“ – tai iššūkis atidirbtoms maitinimo verslo schemoms ir negailestingiems konkurencijos dėsniams. „La Storia“ – tai įžūlus sumanymas pradėti restoraną nuo nulio ir pavadinti jį „La Storia“ (iš italų kalbos išvertus – istorija). Neturint jokių garantijų, kad ši istorija užsitęs ilgiau nei pusmetį – iki klasikinio panašių istorijų finalo – bankroto. Neturint nieko, išskyrus meilę maistui ir velnišką užsispyrimą.
Šito 42 metų restorano šefui ir savininkui Arūnui Jonaičiui netrūksta. Drąsos, smalsumo, nenumaldomo noro tobulėti taip pat. Pabandykime Vilniaus universiteto ekonomikos fakultetą baigusio, finansų pasaulyje karjeros siekiančio vyro paklausti: „Ar žinai, kad praeis 15 metų, ir tu stebėsi ne akcijų kurso svyravimus kompiuterio ekrane, o analizuosi situaciją restorano virtuvės keptuvėse?“ Ką jums atsakytų finansų pasaulyje karjeros siekiantis ekonomistas?
Arūno Jonaičio gastronominėje epopėjoje iš pradžių buvo ir skaičiai, ir bandelės. Bandelės bylojo apie Arūno aistrą maistui. Labiau skaičiai ar labiau maistas? Mintys apie nuosavą kepyklą galiausiai tapo kūnu, bet darbas su skaičiais vis dar taikiai sugyveno su kepamų bandelių ir pyragų aromatais. Arūnas dirba banke „Finasta“ – vertybiniai popieriai, verslo konsultacijos, investicijų analizė – ir tuo pat metu dėlioja Vilniaus konditerinės plėtros viziją – pyragai, kišas, kava. Tai buvo laikai, kai žodis „kruasanas“ Lietuvoje kvepėjo magija.
Vis tik diena, kai „Finasta“ Vilniaus regiono privačios bankininkystės vadovas išjungia banko kompiuterį ir uždaro biuro duris, išaušta: 2011 metais nugali bandelės ir pyragai. Dramatiška istorija, ar ne? Skaitydami garsių virtuvės šefų biografijas tokių atvejų aptiksime ne vieną: sena miesto kepėjų dinastija nenorėjo, kad sūnus visą gyvenimą keptų bandeles, ir išsiuntė jį studijuoti finansus. Kad taptų turtingu bankininku! Bet sūnus, gavęs finansininko diplomą, pajuto nenumaldomą kulinarijos genų šauksmą, ir grįžo prie ištakų – konditerijos meno. Tėvai iš pradžių krimtosi, bet paskui džiaugėsi, kad dinastija gyvuos toliau. Palaimino sūnaus meilę maistui ir visi toliau laimingai dirbo bei gyveno.
Ne, čia nieko panašaus nevyksta. Arūno šeimoje nėra maisto korifėjų, kepėjų genai neaptikti. Tėtis – ekonomistas, mama – inžinierė. „Norėdamas prisišaukti prisiminimų apie šeimos maisto tradicijas menu senelį, jo sodą, daržoves ir pusryčių viziją: plikyta „Palangos“ duona, sviestas, smulkiai kapoti svogūnų laiškai, krapai, traškus salotos lapas, šviežiai malti pipirai ir žiupsnelis druskos.“ Šis skonio amarkordas yra „La Storia“ valgiaraštyje, bet tik vasarą, papildytas kiaušiniu marškinėliuose.
Metęs banką ir pabandęs sukurti pyragų ir bandelių imperiją, Arūnas patiria nesėkmę – kepyklos bankrutuoja. Finansų makleris grįžta į banką? Ne. Prasideda „La Storia“ – restorano istorija. Vieną karštą vasaros dieną keliaudamas su būsima žmona Marija automobilyje Arūnas ištaria magišką žodį: „Restoranas“. „Nuostabu! Darome restoraną!“ – pritaria Marija.
Stop! Šioje vietoje reikėtų pristabdyti entuziazmo kupiną pasakojimą apie restorano „La Storia“ gimimą. Reikėtų atsigręžti atgal ir įsižiūrėti į žmones, į žmonių plejadą, kurie štai taip vieną karštą vasaros dieną ima ir užsimano „žaisti restoraną“. Nors niekada nėra prakaitavę anapus stiklinio virtuvės durų langelio. Tokių šaunuolių – daug. Lietuvoje ir pasaulyje. Stambaus kalibro pop, kino ir sporto žvaigždės, tokios kaip Jennifer Lopez, Eva Longoria, Sylvester Stallone, Alessandro Del Piero. Yra ir mūsiškių, smulkesnio kalibro, personažų: komikų, buvusių sportininkų, dainininkių, radijo laidų vedėjų, žurnalistų. Veiksmo scenarijus paprastai būna toks: žiniasklaidoje drioksteli sensacinga žinia: „Dainininkė X atidaro restoraną: kuria interjerą, kviečia į atidarymą įžymybes.“ Po metų – pranešimas apie tai, kad „dainininkė X nutarė geriau dirbti savo darbą“.
Finansų makleris, ekonomistas Arūnas Jonaitis pradėjo žaisti tą patį restoranų ruletės žaidimą. „Aš visada gaminau namuose, skaičiau kulinarines knygas, domėjausi.“ Bet to nepakanka. Vienas dalykas – kažką skaniai pagaminti draugams. Visiškai kitas – valdyti restorano virtuvę. „Tai yra du praktiškai nieko bendro tarpusavyje neturintys dalykai. Bet neatidaręs restorano šito niekada nesužinosi“, – pripažįsta Arūnas.
Šiandien, kai „La Storia“ gimimas jau yra solidi šešių metų istorija, jos kūrėjas nelinkęs sekti pasakų apie tai, kaip viskas buvo paprasta ir malonu. „Buvo be galo baisu... Puikiai supratau, kad nieko neišmanau apie šį darbą. Taip, tai buvo avantiūra. Pasidarėme keletą repeticijų, susikvietėme draugus, davėme jiems meniu, priėmėme užsakymus, žodžiu, vaidinome spektaklį „Restoranas“. Ir viskas buvo blogai, ir buvo klaidų, ir jos buvo juokingos. Pavyzdžiui? Supratau, kad negaliu turėti penkių skirtingų keptuvėje kepamų patiekalų, nes virtuvėje yra tik 4 kaitlentės.“
Tiems, kurie sugeba skaniai gaminti ir svajoja apie savo restoraną, Arūnas turi keletą bjaurių istorijų iš „La Storia” repertuaro. „Organizavome naujametę vakarienę, norinčių buvo dvi salės – 54 svečiai. Ir dar buvo 200 austrių, kurias reikėjo atidaryti, 60 desertų „Pavlova“, kuriuos reikėjo vietoje paruošti. Virtuvėje – aš vienas.“ Tokio tipo istorijos užgrūdina. Kitos – ir užgrūdina ir supykdo: „Pietūs, pilna salė svečių, virtuvė dirba visu pajėgumu, ateina tikrinti kaimynų atsiųsta tarnyba. Paskui antra, po to – trečia, galiausiai – ketvirta. Visos vienu metu, kad būtų baisiau. Išgyvenome... Kaip ir tą tragikomišką atvejį, kai penktadienio vakarienės įkarštyje trūko vandentiekio vamzdis. Virtuvėje karšto vandens – iki kulkšnių, o mes toliau kaip niekur nieko braidome, gaminame, serviruojame.“
Bet šie restorano kasdienybės nuotykiai nėra drama. Drama yra kas kita. Dirbi penkerius metus, tave vertina, gamini tai, kas skanu ir tai, ką visi gamina – aštuonkojus, krevetes, jaučio žandą, tiramisu. O tada vieną naktį prabundi ir nutari: taip, tai buvo skanu. Bet dabar reikia išsivaduoti iš restoranų valgiaraščius apsėdusių stereotipų. Kurti naują „La Storia“.
