Politologas Vytatas Sinica teigia, jog procentiniai skaičiai būtų panašūs (per 70%) ir tais atvejais, jei skaičiuotume bausmių užmėtymo akmenimis už neištikimybę atvejus. Politologas teigia, jog yra didelis skirtumas tarp islamo Lietuvoje ir Europoje jau vien dėl to, jog musulmonų skaičius mūsų šalyje yra nedidelis, o Vakarų Europos šalys ne itin efektyviai susitvarko su saugumo uždaviniais, o patys besiintegruojantys musulmonai su panieka žiūri į ištvirkusią ir sekuliarią Europą, todėl nesupranta, kur čia jiems reikėtų integruotis. Tad prieš kelis šimtmečius vykusi musulmonų (totorių) integracija Lietuvoje buvo palanki, tačiau šiandieninių musulmonų integracija Europos valstybėse yra nepalanki vien jau dėl Šarijos teisės puoselėjimo.
Tad ar Šarijos teisės propagavimas ir sukelia islamofobijos apraiškas? Birutė Sabatauskaitė griežtai siūlo atskirti šiuos dalykus – islamofobija nėra terorizmo, islamizmo ar musulmoniškų šalių politikos (Šarijos teisės) baimė. Islamofobija yra nusistatymas prieš musulmonus ir islamą kaip religiją apskritai. Šarijos teisės įvedimas į valstybinės teisės sistemą negali būti laikoma islamofobijos priežastimi, taip kaip ir kitų religijų teisių, taisyklių, dogmų ir kanonų propagavimas nesukelia fobijos tų religijų atžvilgiu. Tad visas religines teises ir taisykles galima kritikuoti tiek, kiek tai nevirsta pačios religijos fobija. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje religija yra atskirta nuo valstybės, tad to ir reikėtų laikytis.
Šarija apskirtai yra daugiau namų ūkio ar gyvenimo būdo taisyklių rinkinys, o ne religinė teisė, todėl ja musulmonai vadovaujasi labiau kaip gyvenimiškų taisyklių ir papročių taikymu, panašiai kaip ir žydai vadovaujasi talmudais ar košerinio maisto propagavimu. Tai tam tikri gyvenimo rėmai, kurių laikantis po mirties laukia išganymas.
Tačiau kiek tikslus tas gyvenimiškas rėmas – Šarijos teisėje nėra detalizuojama, kaip, pavyzdžiui, gavus per veidą nėra aišku – ar kirsti atgal, ar vis tik atsukti kitą žandą. Todėl šiuo atveju paliekama laisvė pačiam žmogui apsispręsti, kaip būtų teisingiau. Šventuosiuose raštuose visų šių taisyklių ir aprašymų yra tiek daug, jog daugumoje vietų jie net prieštarauja vienas kitam. Pavyzdžiui Korane yra sakoma „nepasitikėkite krikščioniais“, o jau kitoje vietoje teigiama, jog „artimiausi tarp ne musulmonų jums yra krikščionys – jais galite pasitikėti“. Todėl atsakymus į šiuos klausimus daugiausia formuoja religijos hierarchai, šventikai.
Kaip pavyzdį profesorius Egdūnas Račius pateikė bausmės užmėtant akmenimis atsiradimo islamo religijoje istoriją. Teigiama, jog musulmonų pranašas Mahometas spręsdamas neištikimybės dilemą paklausė žydų – ką jie daro tokiais atvejais ir sulaukė atsakymo – užmėtymas akmenimis. Todėl nemažai bausmių ar kitų gyvenimiškų rėmų, aprašytų Šarijoje, musulmonai yra perėmę iš žydų, dėl to neverta visų necivilizuotų bausmių suversti islamui.
Tad nors istoriškai žvelgiant į sklandžią totorių integraciją Lietuvoje, šiandienos skaičiai tarp kitą religiją išpažįstančių lietuvių yra ganėtinai įdomus. Štai iš 2727 musulmonų per 2011 metų Lietuvos surašymą net 400 pasisakė esantys etniniai lietuviai. Ką tai galėtų reikšti – ogi tai, jog didelė šių asmenų dalis nėra gimę musulmonais. Ir tų pačių metų duomenimis Anglijoje ir Velse gyvena 600 asmenų, kurie laiko save musulmonais ir visi jie – atvykę iš Lietuvos. O tai yra trečias didžiausias skaičius musulmonų per visą Rytų Europą. Todėl lietuvių – teoriškai (fiktyviai) ar praktiškai (realiai) atsivertusių į islamą – daugiausia yra Londone. Tad kyla klausimas, ar šiems lietuviams grįžus į gimtinę, jie taip pat susidurtų su islamofobija ir sulauktų griežtų replikų ar pasipriešinimo iš savo tautiečių – tikėtina, jog ne.
Todėl neverta visų musulmonų daromų nusikaltimų suniveliuoti su islamu ar Šarijos teisės įgyvendinimu, nes seksualinis išnaudojimas ar gyvybės atėmimas patys savaime yra nusikaltimai. Dėl to skirtingas religijos pamatas ar kitokia žmogaus gyvenimo kultūra negali būti atsakas į nusikaltimą ar nukrypimą nuo civilizuotos teisės. Taigi skirtingų religijų išpažinimas negali išskirti ir pačių žmonių (skirtingos rasės, tikėjimo, kultūros, orientacijos ir įsitikinimų) pagal potencialiai daugiau padaromus nusikaltimus, ar sąlyginai keliamą didesnę baimę, lyginant su savo tautiečiais, tos pačios rasės asmenimis ar tos pačios religijos atstovais.
Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Lietuvos identitetas – tautų mozaika“, kuris yra bendrai finansuojamas iš Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondo 2014-2020 metų nacionalinės programos lėšų.