Šiaulių veterinarijos centro atidarymo proga surengta atvirų durų diena joje apsilankiusiems įsimins ilgam. Kartu su keturkojais organizuotoje šventėje vyko ekskursijos, kuriose buvo galima iš arti pamatyti, kaip atrodo ir kaip veikia moderniausia diagnostinė įranga, dalyviai uždavinėjo klausimus, įsisuko į šurmulį ir negailėjo ovacijų centro įkūrėjams – veterinarams Mindaugui Babickui ir Kristinai Nazarovai.
„Labai džiaugiamės galėdami Šiauliuose atidaryti modernų veterinarijos centrą. Galiu drąsiai sakyti, kad tai – didžiausia klinika visame Šiaulių regione nuo Klaipėdos iki Kauno“, – 15min sako M.Babickas.
Pasak jo, Šiaulių regione daugelį metų buvo jaučiamas veterinarijos paslaugų trūkumas. Čia veikė vos kelios nedidelės klinikos, tačiau dėl ribotų jų galimybių ir gana siauros diagnostinės įrangos pasiūlos pacientai savo sergančius augintinius neretai būdavo priversti vežti šimtus kilometrų į didžiųjų miestų klinikas.
Su tokia situacija iš arti teko susidurti ir M.Babickui. Dar dirbdamas Kaune jis sako kone kasdien sulaukdavęs bent kelių pacientų, kurie atvykdavo iš Mažeikių, Joniškio, Pakruojo, Kelmės. Ir taip – maždaug penkerius metus. „Matydamas situaciją palaipsniui ėmiau brandinti idėją atidaryti kliniką Šiauliuose. Tai tapo svajone, kurios nebenorėjau atidėlioti – galiausiai ją pavyko įgyvendinti“, – pasakoja jis.
Suvienijo bendra svajonė
Šiaulių veterinarijos centrą M.Babickas įkūrė drauge su kolege, taip pat veterinare K. Nazarova. Abu ilgus metus gyvenę ir dirbę Kaune jie ilgai nesvarstė – esą jei yra poreikis, jei reikia pagalbos gyvūnams, nebe taip svarbu, kokiame mieste tenka kurtis patiems.
„Mūsų tikslas – ne tik atverti didelio centro duris, norėjome suburti atsidavusių, savo darbą mylinčių specialistų komandą. Turėti savo kliniką svajojau jau seniai, todėl dar praėjusių metų vasarą išsikalbėję su Mindaugu supratome – laikas atidaryti kliniką Šiaurės Lietuvoje“, – komentuoja septintus metus veterinarijos srityje dirbanti K. Nazarova.
Tapti gydytoja ji sako norėjusi dar vaikystėje – noras padėti kitiems jai visuomet buvo gyvenimo variklis. Todėl pasirinkusi šią profesiją K. Nazarova tikina valandų neskaičiuojanti, už viską svarbiau esą suvokimas, kad gali suteikti pagalbą. „Mindaugas man yra pasakęs, kad veterinarija nėra tik apie mokslą. Gebėjimas sukurti ryšį su gyvūnu, su jų savininkais – tai daug ką atperka, o sėkmingai išsprendę sudėtingus atvejus neabejotinai tobulėjame ir patys“, – sako K. Nazarova.
Savo darbo darbu nevadina ir M.Babickas. Gydytojo teigimu, veterinarija – tai gyvenimo būdas. Gal todėl ir pakeisti gyvenamąją vietą jam neatrodė problema. Kaip pats sako, „žinojau, kad jei galiu padėti, jei galiu būti naudingas, man ši misija svarbesnė už asmeniškumus“.
„Kaune praleidau 14 metų, ne vienerius metus dirbau ir Vilniuje, nors pats esu iš Rokiškio rajono. Dabar – laikas atiduoti duoklę Šiauliams“, – tikina pašnekovas.
Skatina specialistus sugrįžti
Veterinarai su savimi iš klinikų Kaune ir Vilniuje į Šiaulius atgabeno ne tik moderniausią įrangą, bet ir prikalbino kartu būrį aukščiausio lygio specialistų. Įdomu tai, kad dalis jų – Šiauliuose gimę ar čia gyvenę, vėliau dėl studijų kituose miestuose Šiaulius palikę asmenys, kurie kadaise ieškodami geresnių darbo galimybių buvo palikę gimtąjį kraštą, o dabar atrado progą į jį sugrįžti.
„Šiuo metu klinikoje dirba 9 gydytojai ir 2 felčeriai. Trys iš jų – paliko darbus Vilniuje ar Kaune ir dėl galimybės dirbti šioje klinikoje sugrįžo į Šiaulius. Tiesą sakant, tik vieną gydytoją – Lietuvoje gerai žinomą ortopedą – pats pakviečiau prisijungti prie komandos. Visi kiti sužinoję, kad šiame mieste planuojame atidaryti naują kliniką, patys kreipėsi dėl galimybių“, – džiaugėsi M.Babickas.
Pasak jo, Šiaulių veterinarijos centras turėtų atverti ir daugiau perspektyvų jaunajai kartai, studentams, ieškantiems kur atlikti baigiamąsias praktikas. Esą anksčiau daugelį metų šiame regione tiesiog nebuvo išplėtotas veterinarijos paslaugų spektras, norėdami susipažinti su šiuolaikiška diagnostine įranga, sudėtingesniais gydymo atvejais, studentai rinkdavosi praktikuotis didesnėse, modernesnėse kitų didžiųjų miestų klinikose.
Pacientai plūsta iš visos Lietuvos
„Teikiame praktiškai visas paslaugas, išskyrus magnetinį rezonansą ir kompiuterinę tomografiją. Dirbame kasdien, suprantame, kad ligos laiko nesirenka, kad jos neturi savaitgalių, darbo valandų. Skubi pagalba gali būti reikalinga bet kuriuo metu, todėl ateityje svarstome tapti visą parą budinčiu centru“, – sako M.Babickas.
Kad toks sprendimas pasiteisina – akivaizdu: jau per pirmas veiklos savaites Šiaulių veterinarijos centras sulaukė daugybės pacientų ne tik iš Šiaulių, bet ir iš Akmenės, Joniškio, Klaipėdos, Mažeikių, Pakruojo, Panevėžio, Plungės, Radviliškio, Tauragės, Telšių ir pan.
Dažniausiai pasikartojančios problemos
Pasak veterinaro, bene dažniausia situacija, dėl kurios į specialistus kreipiasi gyvūnų augintojai – nuo šeimininkų stalo prisismaližiavęs ar lauke ką netinkamo suėdęs augintinis. Virškinimo trakto sutrikimai, vėmimas, viduriavimas – tokių atvejų gydytojams tenka spręsti daugiausiai.
Kita problema – sezoninės ligos ir ypač kartu su pavasariu pabundančios erkės. Taip pat įvairios traumos, lūžiai, kurie neturi sezoniškumo – neretai tenka gelbėti automobilio partrenktą šunį ar pro langą iškritusią katę.
„Sulaukiame pačių įvairiausių klausimų, neretai žmonės dėl ko nors supanikuoja ir naktį, nors dažnu atveju problemos nelabai ir yra. Esu gavęs naktinių skambučių apie tai, kad katė nelaka pieno, o šuniukas staiga pabruko uodegą, nors ką tik paėdė ir buvo linksmai nusiteikęs, arba 3 val. nakties staiga prireikia maisto“, – prisimena M.Babickas.
Gydytojas ragina tokiais atvejais nedramatizuoti, pasistengti įvertinti situaciją objektyviai. Ir nors rūpestis augintiniu sveikintinas, anaiptol ne visuomet reikalinga skubi veterinaro pagalba.
„Iš esmės skatinčiau žmones dažniau konsultuotis telefonu, taip pat reguliariai kasmet atlikti pilną gyvūno apžiūrą, įvertinti jo sveikatos būklę. Priešingas kardinalus atvejis – kai žmonės užleidžia gyvūnus ignoruodami jų ligas: sykį turėjome šunį, kurį šeimininkas atvežė su 5 kilogramų augliu prašydamas skubiai gydyti. Tokiais atvejais gali būti per vėlu“, – dalijasi M.Babickas.
Tenka gelbėti ir egzotinius gyvūnus
Be dažniausių lankytojų šunų ir kačių, veterinarams tenka susidurti ir su egzotiškesniais gyvūnais. Šiaulių veterinarijos centre jau buvo gydoma ir gyvatė, keletas šeškų, jūrų kiaulyčių, triušių, žiurkių. Per aštuonerių metų darbo praktiką M.Babickas yra gydęs ir beždžiones, lemūrus.
„Į visus gyvūnus žiūriu vienodai, jei jam reikia pagalbos – stengiuosi padėti. Žinoma, iš profesinės pusės – kuo įdomesnis gyvūnas, kuo sudėtingesnis pacientas, tuo veterinarui daugiau tenka pasukti galvą, tuo dirbti įdomiau, tuo labiau tenka tobulinti savo žinias, įgūdžius“, – sako M.Babickas.
Jis iki šiol prisimena keletą išskirtinių atvejų, kuriems prireikė ypač sudėtingo gydymo. Vienas tokių – šešerių metų kalė, stuburo kanale turėjusi piktybinį naviką, dėl kurio buvo paralyžiuota ir negalėjo vaikščioti. „Ji iki tol mėnesį laiko buvo nesėkmingai gydyta, o kai ją išoperavau – po trijų valandų atsistojo ir savomis kojomis išėjo iš narvo. Pamenu tas baimės pilnas akis prieš operaciją ir tą energiją po to – ji kas mėnesį ateidavo apžiūrai ir kaskart man pritūpus uždėdavo priekines letenas ant pečių imdama laižyti veidą. Tai truko dešimt mėnesių, vėliau auglys vis dėlto išplito ir teko atsisveikinti. Tačiau tas dėkingumas yra neįtikėtinas, šis šuo man labai daug davė“, – jautrią istoriją prisimena M.Babickas.
Šiuo metu jis pats augina tris šunis: du jų – Jorkšyro terjeras ir pudelis, priglausti, jiems kompaniją palaiko šeimos dar seniau įsigytas Vakarų Škotijos baltasis terjeras.
„Sunku save įsivaizduoti neapsuptą gyvūnų. Ir nors kadaise veterinarijos studijos nebuvo mano svajonė, nesižavėjau pačiomis studijomis, paskutiniame kurse atlikdamas praktiką pakliuvau į nuostabaus žmogaus rankas, kuris man parodė šios profesijos grožį, kuriam taip ir nebelikau abejingas“, – 15min sako Šiaulių veterinarijos centro įkūrėjas M.Babickas.
