Pasirodo, situacija nėra beviltiška – rinkoje tikrai yra gamintojų, siūlančių būtent tokius kokybiškus megztus drabužius už protingą kainą. Kaip pavyko sukurti sparčiai Lietuvoje ir už jos ribų populiarėjantį megztinių prekės ženklą „Lana Erunt“, pasakoja jo įkūrėja ir vadovė Kristina Arman. Nuo vaikystės šeimos mezgimo įmonėje Šiauliuose dirbusi moteris geriau už kitus žino, kas yra geras megztinis, kaip tokį pagaminti, dėvėti ir prižiūrėti taip, kad nesinorėtų nusivilkti ištisus metus, net ir vasarą.
– Kristina, viskas jūsų versle sukasi apie vilną – net pavadinimą prekės ženklui pasirinkote tokį, kuris lotynų kalba reiškia vilną. O kaip, kada ir iš ko atsirado prekės ženklas „Lana Erunt“, kuris šiandien tampa vis labiau paklausus ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų?
– Megztinius visų pirma ėmiau kurti sau ir draugėms, bet gana greitai draugės pradėjo atsivesti kitų draugių, mano megztinių gerbėjų ratas sparčiai plėtėsi, todėl natūraliai kilo mintis – o kodėl gi nepabandžius megztinių parodyti parduotuvėms? Tai buvo prieš pusantrų metų. Šiandien „Lana Erunt“ megztiniais prekiaujame visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, taip pat ir užsienyje – Latvijoje ir Estijoje, žengiame pirmus žingsnius Lenkijoje, turime planų Vokietijoje ir kitose perspektyviose kaimyninėse rinkose. Be to, sparčiai auga mūsų prekyba internetu. Pastebime, kad kartojasi klientų pavardės ir adresai, o tai reiškia, kad produktas patiko, prigijo. Turint galvoje, kad rinkoje esame nepilnus dvejus metus, augantis klientų lojalumas mums yra pats geriausias įvertinimas.
– Toks šuolis į sėkmę – labai staigus ir tokioje mažoje rinkoje kaip Lietuva labai netikėtas, tad sveikinu. Jūsų šeimai priklauso mezgimo įmonė, tad gaminti turite kur. O kaip atsiranda patys produktai ir jų dizainas? Kiek būdama prekės ženklo vadovė prisidedate prie kolekcijų kūrimo?
– Mezgimo įmonę mūsų šeima turi jau daugiau nei du dešimtmečius, todėl su mezginiais esu gerai pažįstama nuo pat vaikystės. Mano pirmieji vasaros darbai būdavo čia, mezgykloje, – dirbau skalbėja, lygintoja, ardydavau pastrigas. Kartu su mama kuriame naujus modelius, be jos pastabų ir pataisymų nė vienas modelis neišvysta dienos šviesos. Jos patirtis mezgime – milžiniška. Darome prototipus, stebime, ar tinka raštas, ar gerai parinkome siūlą. Esu labai preciziška detalėms ir kategoriška dėl kokybės ir estetikos – jokių kompromisų, megztinis turi atrodyti būtent taip, kaip sumaniau. Jis turi būti ilgai dėvimas, išlaikyti savo pradinę formą.
– Darote kokybės ir patvarumo testus, kurių rezultatai stebina – net ir po penkiasdešimties skalbimų megztiniai atrodo taip, kad plika akimi net sunku atskirti, kuris naujas, o kuris tiek kartų skalbtas. Kaip tai įmanoma?
– Mezgame iš siūlų, kuriuos jau žinome, daug kartų naudojome ir esame tikri dėl jų kokybės. Tačiau nemažai naujovių atsivežame iš tarptautinių parodų, turime užsienio agentus, kurie mums taip pat pristato rinkos naujoves. Kaskart turime įsitikinti, kad naujas siūlas atitinka mūsų griežtus kokybės standartus. Taigi, testai yra neišvengiami. Kaip tik visai neseniai ir atlikome tą minėtą testą, kai skalbimo mašinos būgne teko megztinį sukti net penkiasdešimt kartų, tačiau jo išvaizdai tai neturėjo įtakos. Testuoti megztiniai buvo pagaminti iš alpakos jauniklio ir merino vilnos, abi labai mėgstu naudoti savo produktuose.
– Atrodo, vilna – tai visas mokslas, ir skaityti sudėties etiketes, kuriose nurodytos skirtingos vilnos rūšys, man visada yra tarsi rebusas. Papasakokite, iš kokios dar žaliavos savo megztinius mezgate jūs ir kodėl tai yra geriausias variantas, kurį galima gauti rinkoje šiame kainų segmente.
– Savo megztinius mezgame iš Vakarų Europoje, daugiausia Italijoje įsigyjamų siūlų. Vis dėlto, europiečiai nuo seno garsėja vilnos kokybe, ir per šimtmečius ši reputacija lieka stabili. Esu paprastos avies vilnos gerbėja, ją vis dažniau stengiuosi naudoti mūsų gaminiuose. Nesuprantu, kodėl avies vilna taip nepelnytai užmiršta ir nurašyta – juk ją naudodavo ir mūsų protėviai, ji niekuo nenusileidžia kitų „importinių“ gyvūnų vilnai.
Šiandien savo megztiniams, be avies vilnos, naudojame daug lamos – alpakos jauniklių vilnos, ir aš visiškai ją įsimylėjusi. Minkšta, šilta, maloni, patvari, nesukelia alergijų. Svarbiausia spėti jauną gyvūną nukirpti, kol vilna nepasidarė šiurkštesnė. Natūralu, kad ši žaliava – ne iš pigiųjų.
Bet visiems reikia kašmyro! Net ir dešimt procentų šios vilnos sudėtyje turintis megztinis kažkodėl šlovinamas kaip prabangus. Taip, ši iš Kašmyro ožkų gaunama vilna yra švelni, bet yra ir kitų, ne ką prastesnių alternatyvų. Juolab kad kašmyras yra be galo lepus, o kokybiškas – dar ir labai brangus. Kilogramas gero kašmyro siūlų kainuoja nuo šimto penkiasdešimt eurų, o juk iš jo geriausiu atveju pagamintume du megztinius. Įsivaizduokite, kokia bus tokių produktų savikaina ir kaina galutiniam vartotojui! Esu įsitikinusi, kad kašmyras yra rinkodaros triukas.
Kita mano mėgstama vilna yra merinosų, kitaip dar vadinama tiesiog merino vilna. Ji beveik neduoda pilingo, t. y. „nesiburbuliuoja“, yra praktiška, šilta, maloni. Tai – absoliuti klasika. Mes ją naudojame aukščiausio išdirbimo, todėl sudėtyje rašoma extrafine merino wool. Iš jos šiuo metu darome megztus sportinius kostiumus, kurių rinkoje labai trūko ir kurie yra ilgai laukta alternatyva pigiems, iš sintetinių pluoštų pagamintiems analogams.
– Jūsų elektroninėje parduotuvėje visus pasitinka Lana Erunt – išgalvotas personažas, kuris tarsi įkūnija viską, kas svarbu jūsų prekės ženklui ir jo klientei. Kas gi yra ta Lana, kokioms moterims ji atstovauja, kas šioms moterims svarbu gyvenime, kaip šias vertybes perteikiate per savo prekės ženklą ir jo produktus?
– Teisingai, Lana yra mūsų pirkėjos prototipas. Kurdama megztinius, ją kaskart mintyse aprengiu, įsivaizduoju skirtingose gyvenimo situacijose, svarstau, kokia yra jos asmenybė, kaip ji pasielgtų. Stebėdama mūsų klientes galiu pasakyti, kad Lana Erunt tvirtai stovi ant žemės, per gyvenimą eina užtikrintai, yra savarankiška ir praktiška, bet taip pat ieškanti komforto, šilumos ir estetikos. Ne su visomis klientėmis tenka susipažinti artimiau, bet kai kurios prasitaria, kad dirba gydytojomis, teisininkėmis, turi savo verslus, yra veiklios. Jos išsilavinusios, keliavusios, supranta kokybę, neklausia, kodėl reikėtų rinktis kokybiškesnę, gal kiek brangesnę prekę. Tokiai moteriai nėra svarbus prekės ženklas, ji nesislepia už logotipų, neapsirengia nuo galvos iki kojų garsių ženklų produktais. Jai nereikia savęs įtvirtinimo, ji jau savaime tvirta.
– Tai kokio megztinio reikia tokiai moteriai, be to, kad jis turi būti kokybiškas?
– Universalaus, tvaraus, minimalistinio, nerėkiančio, lengvai derinamo su kitais drabužiais, ilgaamžio, iš mados neišeinančio silueto. Juk mūsų megztinį galima dėvėti ir su aukštakulniais, ir su grubiais batais, ir ant šilko suknelės, ir prie kasdienių džinsų. Visais išvardintais atvejais tinka raudonas lūpdažis. O megztinis – jis kaip chameleonas, prisitaiko prie situacijos, neužgožia moters, leidžia pasireikšti jos geram skoniui.
Todėl ir kuriame juos tokius, kad padėtų kurti kasdienį stilių. Madingas drabužis, kuris per kelis mėnesius beviltiškai pasensta, ir jau reikia dairytis naujo, – tai ne mūsų kelias. Pati ilgalaikį stilių ir kapsulinį garderobą, kai visi spintoje esantys daiktai lengvai papildo vienas kitą, vertinu kur kas labiau už madą. Tas neprotingas vartojimas, kai iš spintos virsta kalnai rūbų, o apsirengti vis tiek neturi ką, man svetimas. Nešioju mūsų gamykloje prieš penkiolika metų megztą megztinį – jis puikiai atrodo, jo siluetas nė kiek nepasenęs, jis vis dar aktualus visomis prasmėmis. Kodėl turėčiau norėti kitokio rūbo?
– Visgi įdomu, kiek pati turite ir dėvite jūsų įmonės cechuose išmegztų megztinių?
– Neslėpsiu, nemažai. Negaliu pasakyti, kiek tiksliai jų turiu, bet gerokai daugiau nei dešimt. Viską pirmiausia testuoju ir išbandau ant savęs. Kartais taip „prilimpa“, kad nesinori nusivilkti ir nešioju kiaurus metus.
– Apie tai ir mano kitas klausimas. Atrodo, megztinis – sezoninis rūbas, tačiau jūs teigiate, kad kuriate megztinius visiems metams, turite ir pavasario–vasaros kolekcijas. Kuo, be savo plonumo, šie megztiniai dar skiriasi nuo skirtų rudeniui ir žiemai?
– Ir vasarą reikia šiltesnio drabužio, tarkime, bliuzono. Tik su juo kūnas prakaituoja, o su vilnos megztiniu – ne. Savaime suprantama, vasarą naudojame ir kitokias žaliavas. Pavyzdžiui, moherą, kuri yra plonutė, pralaidesnė. Taip pat žaidžiame siluetais: atsiranda atviresnių kaklų, kardiganų, kurie skirti tik užsimesti ant palaidinės net neužsegant. Be abejo, neapsieiname ir be šviesesnių tonų, nors ryškios spalvos man truputį svetimos. Visų mano megztinių spalvų paletė stabili – balta, juoda, pilka, smėlio, mėlyna, gali atsirasti ruda ar žalia. Lietuviškos gamtos spalvos.
– Kuriate siluetus ir modelius, kurie nesensta, gali būti aktualūs ilgus metus. Nebijote, kad pristigsite fantazijos, juk su klasika daug nepaeksperimentuosi?
– Nesutiksiu. Ir klasikoje įmanomos pačios įvairiausios variacijos ir interpretacijos. Pakeiti siūlą – drabužis kitaip gula. Jau nekalbant apie trumpinimą, ilginimą, platinimą ar siaurinimą. Fantazijos turėtų užtekti (juokiasi – aut. past.).
– Kiek jūsų verslui kenkia tai, kad pasaulyje vis garsiau kalbama apie gamintojų atsakomybę ir atsisakoma natūralaus kailio, natūralios odos, o dabar – ir virgin vilnos? Kokios galimybės Lietuvoje gaminti iš perdirbtos vilnos?
– Nuoširdžiai nesuprantu, kodėl visi ėmė pykti ant natūralios vilnos, lygindami ją su oda ar kailiu? Juk odai ir kailiui nuimti gyvūnas nužudomas, o vilnai paimti jis tik nukerpamas, ir daroma tai tada, kai gyvūnui tai nekenkia, – atėjus šilumai. Gyvūnas tiesiog tarsi nueina į kirpyklą. Baisu pagalvoti, bet žmonės mano, kad tikrai geriau dėvėti medvilnę, kurią mažamečiai ne tik renka, bet ir dažo rankomis, kurios visos nusėtos bėrimais ir nudegimais... Tuo tarpu vilna net suyra visiškai, be pėdsako.
Esu už vilnos naudojimą, net ir kirptos, neperdirbtos. Vienintelis dalykas, kuriam priešinuosi, yra angoros vilnos naudojimas, nes šių triušių vilnai gauti jie yra pešami, todėl patiria skausmą. Džiaugiuosi, kad vis daugiau gamintojų šios žaliavos atsisako.
Kas dėl perdirbtos vilnos – aš ją mielai naudočiau, ir gamintojų parodose nuolat jos dairausi, skubu išbandyti naujoves, tačiau kol kas – vien nusivylimas. Iki geros kokybės dar toli. Perdirbti pluoštai prastai dėvisi, o aš kaip produkto kūrėja ir pardavėja negaliu garantuoti, kaip toks megztinis atrodys po dešimties skalbimų. Tokią garantiją duoti ne tik noriu, bet ir privalau. Gal geriau ilgai dėvėti megztinį iš tos neperdirbtos virgin vilnos, jį saugoti ir prižiūrėti, nei per tą laiką įsigyti net kelis prastesnės kokybės daiktus, bet iš perdirbto pluošto. Manau, kad atsakymas aiškus.
– Tiek jūsų mezgykla, tiek prekės ženklas „Lana Erunt“ tvarumą drąsiai gali vadinti savo tapatybės dalimi – jūsų gamyboje beveik nėra atliekų, o ir tos, kurios lieka, virsta jūsų gaminamais pledais, vaikiškais rūbeliais, pirštinėmis, kepurėmis, atiduodamos perdirbti ir paprastesniems gaminiams, pavyzdžiui, čiužinių kamšalui pagaminti. Atskleiskite, kaip gi atrodo jūsų mezgyklos atliekų konteineriai?
– Prie didžiulės gamyklos stovi du mažiukai atliekų konteineriai. Prie mūsų namų turbūt didesnius rastumėte. Galima sakyti, kad mūsų gamyba – beveik be atliekų, zero waste. Mums tai yra prioritetas. Dirbame su brangiomis žaliavomis, tad norime, kad kiekvienas siūlelis rastų savo paskirtį, būtų tinkamai panaudotas. Ko negalime panaudoti patys, parduodame kitiems prekės ženklams – Lietuvoje netrūksta naujų mados iniciatyvų, kurios vadovaujasi zero waste filosofija ir gaminius kuria iš kitų gamybos likučių, atraižų, gabalėlių.
– Kai kurios įmonės mezginiams naudoja pigų siūlą, kuriame apstu naftos produktų, ir tai nėra gerai. Bet ar visada sintetika yra tik blogis?
– Noriu pabrėžti, kad kai kuriais atvejais visiškai išimti sintetiką iš siūlo yra neįmanoma, nes tai pakenks megztinio išvaizdai ir ilgaamžiškumui, todėl elastano ar kito priedo atsiradimas yra neišvengiamas. Tačiau kai kuriais atvejais tai įmanoma, ir mes su malonumu atsisakome viso to, kas kenkia ir žmogaus kūnui, ir gamtai. Šiandien mano tikslas – maksimaliai sumažinti sintetikos kiekį siūluose. Taip, didesnis sintetikos kiekis atpigintų produkciją, tačiau toks sprendimas kirstųsi su mūsų vertybėmis, o šito leisti niekaip negalime. Jeigu reikės, ateityje naudosime dar geresnę, pažangesnę ir brangesnę žaliavą, net jeigu reikėtų „Lana Erunt“ megztinius branginti.
– Ar tiesa, kad daugelis gamintojų produktus apdirba, pavyzdžiui, minkština pigesnėmis sintetinėmis medžiagomis, kurios prisilietusios prie kūno virsta alergenais ir nuodais? Kaip viskas atrodo jūsų gamyboje?
– Savo gamykloje chemijos siūlo apdirbime nenaudojame. Pavyzdžiui, tradicinis minkštiklis, kuris įprastai naudojamas mezginių gamyboje, pristatomas taroje, ant kurios pavaizduotos negyvos žuvys. Įsivaizduokite, kas yra šios taros viduje ir kokį poveikį šiuo skysčiu apdirbtas megztinis turės kūnui, o ką išpiltas į kanalizaciją padarys gamtai! Be abejo, negalime net pagalvoti apie tokios priemonės naudojimą, nors jo kaina yra labai žema, daugelį būtent tuo sugundanti. Mes naudojame tik organines medžiagas, kurios nekenkia nei gamtai, nei žmogui. Deja, daugelis žmonių yra įsitikinę, kad yra alergiški vilnai, ir tokių tikrai yra, tačiau dauguma yra alergiški chemijai, kuria ta vilna yra apdirbama.
– Galiausiai, turbūt opiausias klausimas ir didžiausia abejonė tiems, kurie nori pirkti vilnos megztinį, – ar jis nenusiburbuliuos, ar nesusitrauks skalbiant, ar kitaip nepakis jo savybės ir išvaizda. Kaip tinkamai megztinį prižiūrėti?
– Mes per daug vartojame, daiktais nesirūpiname, juos lengva ranka išmetame. Kada paskutinį kartą ką lopėme taip, kaip tai darydavo mūsų seneliai? Pavyzdžiui, mano močiutė megztinį skalbia taip: prisileidžia vonią vandens, pripila šampūno ir megztinį išglosto, o tada ištiesia ant lygaus paviršiaus, kad neprarastų formos. Mes gi dažnai megztinį metame į džiovyklę, nustatome per aukštą temperatūrą, išsukame centrifugoje ir ištraukiame sugadintą daiktą, kurį iškart ir išmetame... Šiuolaikinis žmogus nebemoka rūpintis daiktais.
Aš savo megztinius skalbiu mašinoje, ne aukštesnėje nei 30 laipsnių temperatūroje, kuo mažesnių apsukų režime. Dažnai skalbimo mašinos turi ir vilnos režimą – juk ne šiaip sau jis toks sugalvotas. Žinau, kad daugeliui nepatinka vilnos pilingas, nuo trynimosi į kitus rūbus atsirandantys burbuliukai. Tačiau nuo jų niekur nepabėgsi, reikia apsišarvuoti kantrybe ir juos nuskusti elektriniu skustuku, nes tai natūrali vilnos savybė, kurią mes, pasitelkdami savo žinias, stengiamės maksimaliai suvaldyti.
