Per maždaug tą patį laiką Lietuvoje buvo nužudyta 300 vaikų. Arba daugiau. Kasmet Lietuvoje maždaug 250 vaikų ir paauglių iki 19 metų amžiaus miršta dėl sužalojimų ir nepriežiūros šeimoje, nusižudo arba yra nužudomi šeimos narių ar bendraamžių. Pasaulio sveikatos organizacijos ataskaita apie blogą elgesį su vaikais Europoje parodo, kad Lietuva yra lyderė pagal nuo sužalojimų, nepriežiūros ir prievartos mirusių vaikų skaičių. Pagal oficialiai kaip nužudymų fiksuotas vaikų mirtis – taip pat pirmoje vietoje. Pirmoje vietoje ir pagal vaikų savižudybių skaičių.
Smurto prieš vaikus priežastys yra labai įvairios – pradedant nuo rizikos faktorių šeimoje, pavyzdžiui negalią turintis vaikai dažniau skriaudžiami nei sveiki, vaikystėje prievartą patyrę arba priklausomybėmis sergantys tėvai dažniau naudoja smurtą prieš savo vaikus.
Šeimos padėtis taip pat svarbi – skurdas ir žemas socialinis statusas, deja, padidina smurto prieš vaiką riziką, o jei suaugę dažnai konfliktuoja – tikimybė, kad vaikas patirs smurtą, dar išauga.
Alkoholio prieinamumas, prasta bendruomenės socioekonominė būklė ir realios pagalbos teikėjų nebuvimas sukuria idealią dirvą smurtui.
Tėvystės įgūdžių stoka, smurtas lyties pagrindu, su vaiku kraujo ryšiais nesusijęs jį auginantis asmuo – visa tai statistiškai reikšmingai koreliuoja su vaiko saugumu. Be abejo, alkoholio prieinamumas, prasta bendruomenės socioekonominė būklė (pvz., geriantys ir besimušantys kaimynai) ir realios pagalbos teikėjų nebuvimas sukuria idealią dirvą smurtui. Tačiau mūsų valstybėje šias rizikas dar gerokai apsunkina prasta socialinė apsauga, ekonominiai sunkumai, kuriuos patiria trečdalis visuomenės, nesutvarkyta teisinė vaikų teisių apsauga, ir prie viso to – vis dar įsišaknijusios kultūrinės „beržinės košės“ normos.
Lietuvos vaikai auga valstybėje, kur vaiko teisių apsauga per ketvirtį amžiaus Nepriklausomos Lietuvos vis dar nėra nei teisiškai, nei praktikoje sureguliuota efektyviam, kompetentingam ir savalaikiam veikimui; kur kas trečia moteris patiria smurtą ir per metus užfiksuojama 40 000 smurto artimoje aplinkoje atvejų; kur kas šeštas vyresnis nei 15 metų jaunuolis/vyras yra alkoholikas ir/arba patiria su alkoholio vartojimu susijusių sveikatos sutrikimų; paauglių patyčių lygis aukščiausias Vakarų pasaulyje, per metus nusižudo dvi klasės vaikų, bet psichologinės pagalbos prieinamumas tėra 5% ir iki šiol nereglamentuotas psichologinės pagalbos teikimas.
Be visiems – viliuosi – suvokiamos vaikų kančios ir žalos jų sveikatai, smurtas prieš vaikus atneša tiesioginius ir netiesioginius ekonomonius nuostolius, kuriuos sudaro sveikatos apsaugos kaštai (hospitalizacija, gydymas, gydytojų konsultacijos ir ilgalaikės pasekmės sveikatai), vaiko teisių apsaugos ir teisėsaugos paslaugų kaštai, nekalbant apie prarastą darbingumą ir mokyklos lankymą. Prie to pridėkime ekonomiškai sunkiai pamatuojamą prarastų gyvybių kainą. Iki šiol tik kelios studijos mėgino praktiškai išmatuoti smurto prieš vaikus sukeliamą ekonominę žalą visuomenei. Jungtinėje Karalystėje buvo apskaičiuota, kad dar 1996 metais ši žala sudarė 735 milijonus svarų. Jungtinės Valstijos 2008 įvertino vaiko mirtimi ir sužalojimais pasibaigusio smurto žalą 124 milijardais dolerių. Per metus.
Šiandienos vaikai yra rytojaus valstybė
Smurtas prieš vaikus nėra neišvengiamas, realios praktinės priemonės gali ženkliai sumažinti smurtą patiriančių vaikų skaičių
Smurtas prieš vaikus nėra neišvengiamas, realios praktinės priemonės gali ženkliai sumažinti smurtą patiriančių vaikų skaičių ir patiriamo smurto sunkumą. Pasaulio sveikatos organizacijos paskaičiavimais, prevencinių priemonių kaštai daug kartų mažesni už trumpalaikius ir ilgalaikius nuostolius, atnešamus smurto prieš vaikus patiems vaikams, jų šeimoms, bendruomenėms, valstybei.
Seniai nustatyti konkretūs veiksniai, kurie tiesiogiai padeda apsaugoti vaikus nuo smurto – sveika šeimos aplinka, paramą teikianti bendruomenė, tėvų gebėjimas suprasti ir tinkamai rūpintis vaiko raida, bei pačių vaikų emocinis ir socialinis ugdymas.
Vaiko gebėjimai, elgesys, asmenybė formuojasi šeimoje. Lietuvoje šeimos vis dar skirstomos į „normalias“, kurioms tariamai nereikia pagalbos ir kartu nereikia į jas kištis, ir socialinės rizikos, kurios paprastai turi sukaupę visą komplektą emocinių, socialinių, ekonominių problemų ir vargiai bepajėgia keistis.
Pastaruosius aštuonerius metus buvo naikinamos pagalbos šeimai užuomazgos (įskaitant vaiko pinigus), visas dėmesys skirtas diskusijoms apie šeimos sąvokos teisinį ir moralinį turinį.
Pastaruosius aštuonerius metus buvo naikinamos pagalbos šeimai užuomazgos (įskaitant vaiko pinigus), visas dėmesys skirtas diskusijoms apie šeimos sąvokos teisinį ir moralinį turinį. Stokojama strateginio matymo ir mąstymo: disfunkcinės šeimos nėra pajėgios užauginti orių žmonių, apleisti ar skriaudžiami vaikai užauga nesaugūs, nepasitiki savimi ir kitais, nukreipia destrukciją į save (depresijos, priklausomybės, suicidai, psichosomatika, t.t.) ar į kitą (disfunkcinių santykių tąsa, smurtas, t.t.).
Tai pakeisti būtina taikyti moksliniais faktais ir kitų šalių gerąja praktika paremtą strategiją, kuri turi apimti visas valstybės politikos sritis – įskaitant socialinę ir sveikatos apsaugą, visuomenės švietimą, paslaugas šeimai, teisinę sistemą, nacionalinę ir vietos valdžią, socialines tarnybas, nevyriausybininkus ir pačias šeimas.
Mano supratimu, pagrindinis ateinančios Vyriausybės uždavinys yra iš dabartinių fragmentų suformuoti nacionalinį kompetentingų, efektyvių, savalaikių, individualizuotų paslaugų ir pagalbos tinklą kiekvienai šeimai, koncentruojantis į ankstyvąją diagnostiką ir problemų prevenciją, panaudojant tiek viešojo, tiek nevyriausybinio sektoriaus žmogiškuosius išteklius ir kompetencijas.
Taikant tikslines priemones, orientuotas į visuomenę – edukuojančią ir skatinančią veikti socialinę reklamą per nacionalinę ir komercines TV ir radijo stotis; švedų pavyzdžiu išplatinus smurto prieš vaiką atpažinimo atmintinę ant pieno pakelių; registruotu paštu pristačius smurto prieš vaiką formų ir pasekmių bei pozityvios tėvystės pagrindų atmintinę pristatyta kiekvienam namų ūkiui su vaikais; ir rengiant nemokamus pozityvios tėvystės kursus besilaukiančioms moterims ir šeimoms, auginančioms vaikus – greičiau nei manome sukursime visuomenę, kurioje smurtas nėra norma, jis atpažįstamas ir nedelsiant ieškoma pagalbos.
Paraleliai suformavus reagavimo į smurtą prieš vaiką algoritmą ir praktiškai išmokius juo naudotis socialinius darbuotojus bei vaiko teisių apsaugos skyrius (be abejo, grąžinant nacionalinę vaiko teisių apsaugą) ir su vaikais susijusių profesijų darbuotojus (medikus, švietimo įstaigų darbuotojus, teisėsaugos pareigūnus), turėsime visai kitokios kokybės ankstyvą problemų diagnostiką. Ne mažiau svarbu šeimos situacijos bei poreikių įvertinimo ir atvejo vadybos mokymai – kaip minėjau, kartu su smurtu būtina dirbti su visais rizikos faktoriais: skurdu, priklausomybėmis, negalia, suicidais, depresijomis, konfliktais, skyrybomis ir taip toliau.
Mes galime ir turime įgalinti mūsų institucijas koordinuotai veikti taip, kad 24/7 būtų sklandžiai teikiama pagalba vaikams ir šeimoms, aiškiai suvokiant savo asmeninę atsakomybę už konkretaus vaiko gyvybę ir sveikatą.
Politinė reklama. Bus apmokėta iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkimų kampanijos sąskaitos.