Tai, ką surašiau, tik keletas dalykų. Vis tik didžiausia bėda įvardyčiau tai, jog taip ir nežinome, kokį žmogų norime išugdyti. Apie finansinius dalykus stengiausi nekalbėti, nors to išvengti neįmanoma.
Visiems seniai aišku, kad šiuo metu švietimas Lietuvoje yra kaip toji našlaitė, vidury žiemos pamotės išvaryta parnešti snieguolių. O galgi sutiks tuos stebukladarius vidur miško? Taigi pabandžiau sudėlioti punktais dalykus, kurie, mano galva, skaudžiausi.
Mano galva, didžioji dalis kalbančiųjų apie švietimą ir kaitos būtinumą pirmiausia galvoja apie save ir naudą savo įstaigai ar institucijai.
Bendro tikslo neturėjimas. Mano galva, didžioji dalis kalbančiųjų apie švietimą ir kaitos būtinumą pirmiausia galvoja apie save ir naudą savo įstaigai ar institucijai. Negalvojame apie tai, ką padaryti, kad visa švietimo sistema imtų keistis geryn. Trūksta žmonių, kurie nesavanaudiškai vykdytų reformas. T.y. drąsių, klausančių, girdinčių ir įsiklausančių.
Daug gerų idėjų, protingai parašytų dokumentų, bet didžioji dalis dalykų taip ir lieka tik popieriuje. Lietuva 2030, „Geros mokyklos koncepcija“. Tai dokumentai, kuriuos įgyvendinus Lietuvos švietimas taptų pavyzdžiu ne tik Suomijai ir Singapūrui. Nėra, deja, Lietuvoje drąsių žmonių, kurie imtųsi šias gražias idėjas įgyvendinti. O jei atsiranda, greitai dingsta iš horizonto, nes dideliems darbams reikia bendraminčių, komandos. Dabar Lietuvos švietimas primena Ezopo pasakėčios veikėjus lydeką, gulbę ir vėžį, kurie taip ir nesutarė, į kurią pusę traukti vežimą.
Galybė nesibaigiančių reformų, kurios, deja, tik blogina situaciją. Reformos reikalingos, bet jos turi būti apgalvotos, pasvertos, išdiskutuotos, nuoseklios, tęstinės. Pedagogai ir visi švietimu neabejingieji piktinasi būtent dėl to, kad visos reformos susijusios su vienos ar kitos partijos atėjimu. Atėjau, darau reformą, kaip man atrodo, po keleto metų atėjo kiti, vėl kitaip. Švietimas, kaip ir kiti dalykai, o gal net labiau, yra tai, dėl ko turi sutarti visos partijos (nes būtent jos, deja, priima sprendimus) ir dirbti nuosekliai.
Vis dar nemokame ir nenorime dirbti komandoje, bendrai, girdėdami vieni kitus. To pavyzdys – BUP. Kalbame jau ne vienerius metus apie tai, kad BUP perkrautos, kad vaikai nebepajėgia tiek įsisavinti, kad deklaruojama būtina ugdymo įstaigų orientacija į ugdytinį realiai yra neįmanoma dėl BUP apimčių, nesuderinamumo, nes reikia IŠMOKTI, t.y. įgyti žinių. O ar jas gebės vaikas taikyti? Nesvarbu. Ar kas bandė peržiūrėti visas BUP bendrai? Kalbame apie integruotą ugdymą, bet jo nebus, kol programos nederės tarpusavy. Tos pačios temos kartojasi 5-7-8 ir net 10-12 klasėse per skirtingų dalykų pamokas. Argumentas – žvelgiama kitu kampu. Kartais taip, bet tikrai tai labiau išimtis nei taisyklė. Taigi norėdami keisti švietimo situaciją, pirmiausia turime peržiūrėti BUP. Dabartinė situacija primena tokio vabzdžio, vadinamo vandeniniu čiuožiku, situaciją. Paviršiumi, net kojų nesušlapę, pralekiame per programą, o vėliau kalbame apie tai, kad pagal PISA rezultatus esame prastoje pozicijoje, kad vaikai negeba suvokti teksto, argumentuotai kabėti ir pan. Tai galgi verčiau tam tikrus dalykus išsiaiškinti „giliau“? O ne milijoną bet kaip? Man labai patinka anglai. Jie vieną nuostabų savo klasiką Šekspyrą studijuoja veik metus. O mes ką darome, per metus po 40-50 autorių? Kas lieka galvoje? Ir tai tik vienas pavyzdys. Jei imtume žiūrėti, kaip nesisieja istorijos, dailės, literatūros, etikos, muzikos dalykų temos, galėtume imti raudoti visi. Bet juk paprasčiau tų programų nelyginti. Nežinau, kaip buvo rašomos BUP, bet iš rezultato matyti, kad kiekvieno dalyko rašytojų komanda dirbo sau, nelabai ir kalbėdamasi su kitų dalykų komanda. Apie tai, kas rašė programas – nebesiplėsiu. Bet tai, mano galva, dar vienas didžiulis skaudulys.
Kas nutinka su mokiniais, kai jie ateina į pagrindinę mokyklą? Jie paranda norą mokytis. Kodėl?
Motyvacijos stoka. Kas nutinka su mokiniais, kai jie ateina į pagrindinę mokyklą? Jie paranda norą mokytis. Kodėl? Žiūrėkite 1-4 punktus. Girdžiu „mokytojai kalti, jie nemoka dirbti, dirba senoviškai, negeba sudominti mokinių“. Tiesos yra. Bet... Tik keli pavyzdžiai. Pradinėje mokykloje mokytojai yra laisvesni planuoti veiklas. Tą jie puikiai daro. Čia yra ir žaidimų, ir atradimų, visko. 5-oje klasėje paknopstom imame stengtis „išeiti“ programą. Nebeturime laiko žaisti, „užsiimti“ niekais. Mokytojai dirba nuoširdžiai ir vis dar rašo pastabas (citata iš mano asmeninio sūnaus pernai metų mokslų): „Trukdė dirbti mokytojai per pamoką“. Kodėl dirba ne dėl vaiko, o dėl programos, nes jos „neišėjęs“, blogai atliks standartizuotus testus (kaskart susinervinu apie juos kalbėdama ir rašydama. Neva tai propaguojame įtraukųjį ugdymą, o vis dar visus standartizuojam. Bet apie tai ne šįsyk). Užburtas ratas? Taip? Atsiduriame „nenoriukų“ mokykloje. Niekas nieko nebenori.
Sudegę pedagogai. Sakau sudegę, nes perdegę skamba per švelniai. Iš
Skaudžiai juokinga, kai suskaičiuojami administracijos, pedagogų ekspertų ir pan. vidurkiai ir pateikiami kaip Lietuvos pedagogų vidutinis atlyginimas.
nevilties pedagogai žemina patys save su klaikiais plakatais per streikus, su nuolatiniu raudojimu „kiek man moka, tiek ir dirbu“, „nebegaliu pakęst mokyklos, bet iš jos neisiu, nes pensija menka“. Nenormalu, kai žmogus (ir ne tik mokytojas) turi skaičiuoti centus, kai negali nusipirkti knygos, išvažiuoti atostogauti ar pan. Tas visų akcentuojamas „pedagogų prestižas“ niekada nepasikeis, kol patys mokytojai nebus orūs. Kas man yra pedagoginis orumas? 1) normalios sąlygos klasėje, šilta patalpa (ne 14-15 laipsnių viduržiemį), knygos, rašikliai, galybė tyrinėjimui būtinų šviežių priemonių ir visa kita, lenta, na tebūnie ne interaktyvi (nors ji, mano galva, šiuolaikinėje ugdymo įstaigoje būtina kiekvienoje klasėje), bet bent jau ne toji kreidinė, greitas WiFi ir greitai veikiantis kompiuteris, kai nereikia 15-20 min. laukti, kada gi jis teiksis „pasikrauti“; 2) valdžios, visais lygmenimis, pasitikėjimas mano kompetencija. Ne popieriai juk svarbiausia, o tai, ką ir kaip duodu savo ugdytiniams; 3) atlyginimas, leidžiantis gyventi neskaičiuojant paskutinių centų (kiekvienas turi savo ribas, bet man yra skaudžiai juokinga, kai suskaičiuojami administracijos, pedagogų ekspertų ir pan. vidurkiai ir pateikiami kaip Lietuvos pedagogų vidutinis atlyginimas. Visiškai iškreipta ir tiesos neatitinkantys skaičiai. Šiam kartui pakaks. Nors būtų galima vardyti dar bent penketą skirtingų dalykų.
Pedagogų rengimas. Visa, ką pasakiau anksčiau, atkeliauja į šį punktą. Nėra dermės tarp aukštųjų mokyklų ir ugdymo įstaigų. Taip, bendraujama, stengiamasi bendradarbiauti, bet... Graudu, kai grįžę iš praktikos studentai sako, „mokote dirbti ne taip, kaip reikia mokykloje. Koks kūrybiškumas? Vadovėliai, pratybos ir viskas“. Ką daryti, žiūrėti į 1-6 punktus. Žinoma, aukštosios taip pat turi keistis. Pirmiausia savo aplinka (tai lengviausia, bet negi Lietuva turi pinigų investuoti į mokytojų rengimą???), taip pat ugdymo turiniu (tai bus įmanoma sutvarkius 4 punktą), dėstytojai turi keistis taip pat (nebe vieta tiems, kurie tik skaito paskaitas iš gelstelėjusių užrašų ar moko studentus, kaip „prisitaikyti“ prie mokyklos reikalavimų, kitaip sakant – standartizuoja studentus). Kai pasikeis 1-6 punktai, tikėtina, į pedagogikos studijas vėl stos motyvuoti studentai. Kas nutiks? Pagaliau mokyklas užplūs „pašaukimo pedagogai“.
Tai ko gi reikia? Bendrystės, aiškios vizijos ir tikslo ir didžiulio visų norų, kad kas nors imtų keistis.
Politinė reklama. Bus apmokėta iš LVŽS rinkimų kampanijos sąskaitos.
