Neseniai aplankęs Norvegiją ir pasišnekėjęs su tenykščiais lietuviais netikėtai išgirdau, kad jie nėra ekonominiai emigrantai, kaip pas mus priimta juos vadinti. „O tai ko jūs emigravote, jei ne geresnio gyvenimo?“, – paklausiau. Atsakymas nustebino. „Psichologinė aplinka čia visai kita, žmogus gali būti orus ir tikrai nepriklausomas. Atradome tikrą dvasingumą ir ramybę“, – man paaiškino. Ir ne vienas, ir ne du lietuviai – keliuose miestuose tai išgirdau tautiečių sambūriuose.
Ėmiau gilintis. Pasidomėjau, kaip jie žiūri į vaikų atėmimą iš gimdytojų. Pas mus tai juk ypatinga retenybė, o ten – vos ne kasdienybė. Daugumos atsakymai ir vėl nustebino – pritaria valdžios sprendimams. Sako, kad tai yra daugiametės šeimos politikos, kuri gerokai pakeitė požiūrį į vaiko auklėjimą, rezultatas, o jis mums atrodo labai keistas.
Auga trečia karta vaikų, kurie negavo „diržo“. O palikti vaiką gatvėje su „raktu ant kaklo“ – tai tas pat, kas pradėti jo atsisakymo procedūrą. Norvegijoje gyvenantys lietuviai, bent jau dauguma jų, prie šito priprato gana greitai. Penkiametis sudaužo brangų indą, o tėvai su juo kalba ramiai, pagarbiai, moko to, ką reikėjo dar vakar pasakyti. Patys kalti – tą pripažįsta. Ne viskam, kas sakoma, paklūsta berniukas, bet tėtis be jokio balso pakėlimo ramiai, lyg su draugu, kalba apie būtinybę eiti miegoti ir dar dantis išsivalyti. Be jokio triukšmo ir prievartos. Įtikinėja ilgai ir kantriai. Jau ne kartą girdėjo kuo baigiasi, jei vaikas ims skųstis, kad namie mušamas ar apleistas. Labai tai neįprasta mūsų mentalitetui ir greitam sprendimo būdui – vytele per užpakalį.
Norvegijos lietuviai tėvai jau nuo to atprato. Atprato ir vaikai. O jei agresija kartojasi, nėra kantrybės auklėjimui, nenustebk, kad greit būsi įspėtas, o neužilgo ir neteksi vaiko. Tą visi žino ir gerai supranta. Ir nebeabejoja tokio elgesio teisingumu. Ir valstybės raida tą patvirtina. Juk prisimename, kokia girtuoklių ir vargšų šalis kadaise buvo... O dabar – svajonių... Paklausiau savęs, kada prie tokio auklėjimo ateis ir pas mus? Greit, jei nebeliks abejonės, jei televizija, radijas ir spauda pakartos būtiną kartų skaičių, kas moksliškai reiškia, kad bus išgirsta. Kai kam reikia dešimt kartų, kai kam dvidešimt, o kai kam ir dar daugiau. Būtina pakartoti, nes daugeliui – labai neįprasta.
Taip pat, kaip neįprasta bendrauti be apkalbų ir smerkimo, be pavydo ir kerštavimo, kaip nepriprantama prie elementaraus fizinio aktyvumo, sveiko maisto, grūdinimosi, pagarbaus elgesio su bendradarbiais, kaimynais, tautiečiais.
Daug metų kūrę teisinę ir ekonomikos dėsniais pagrįstą valstybę pamatėme, kad ne tai svarbiausia.
Daug metų kūrę teisinę ir ekonomikos dėsniais pagrįstą valstybę pamatėme, kad ne tai svarbiausia. Tai neišsprendžia oraus ir darnaus gyvenimo galimybės. Tai nemažina savižudybių, girtavimo, paleistuvavimo, skyrybų skaičiaus, emigravimo masto. O dar iš tamsos į viešumą braunasi iškreiptos šeimos vizija...
Atsigręždami į tautos išminčių patarimus iš naujo atrandame tikrąsias vertybes ir jų auginimo vietą – šeimą. Būtent ten, kur tėtis ir mama rūpinasi, kad vaikai augtų teisingumo ir meilės dvasioje, ten, kur seneliai perduoda vaikaičiams tautos kurtas vertybes – pasakas, daineles, žaidimus, kur supažindina su gamtos grožiu, savo valstybės istorija, kultūra, laimėjimais – bręsta sveiki, patriotiški šalies piliečiai, suprantantys, kad visi esame labai svarbūs ir vertingi.
Mokytojai šias vertybes įtvirtina, puoselėja ir rūpinasi, kad iš mokyklos į gyvenimą išeitų ne tik skaičių ir faktų „prifarširuoti“ jaunuoliai, bet kad jie žinotų, kaip atsiranda šeima, vaikai ir kaip tą tvirtovę kurti bei ginti nuo negandų. Pats metas „barakudizmo“ – „neomaro“ filosofiją pakeisti į gražiausių lietuviškų tradicijų ir folkloro puoselėtą šeimos sampratą. Kur, jei ne mokykloje, vaikai turi išmokti verslumo ir bendravimo dvasios?
Bet tam reikia naujos mokyklos ir naujo mokytojo, kuris pats gyvena darnioje ir sveikoje šeimoje ir yra apsirūpinęs viskuo, kas būtina ramiam ir oriam gyvenimui. Išderintoje mokykloje, kur devynios mokytojos ir vienas jų tarpe pedagogas – vyras – tokių tikslų nepasieks, nes tokių tikslų jiems niekas niekada ir nekėlė. Šiaip – vis išgyvenimo problemą sprendė valdantieji... Kai „biednas“, kaip sako liaudis, tai ir durnas... O kai durnas – tai ir „biednas“... Bet gal jau metas tą „biednystę“ pabaigti? Kartu su durnumu. Kiek galime kentėti postringavimus, kad „kol kas valstybė negali visų aprūpinti“?..
Bet gal jau metas tą „biednystę“ pabaigti? Kartu su durnumu. Kiek galime kentėti postringavimus, kad „kol kas valstybė negali visų aprūpinti“?..
Valstybė – tai žmonių bendruomenė. Jei žmonės pasidalina darbą pagal gabumus ir pomėgius, o ne liekamuoju ar „švogeriniu“ principu, jei visi supranta, kad gali būti kelis kartus sveikesni, pasitelkę vydūniškos – holistinės sveikatos principus, o ne tik pasikliaudami nuvalkiotomis tiesomis, kad tik apsirūpinę pigiais vaistais tapsime sveikesni, tai tada ir pradėsime keistis. Sakote – kas antra šeima skiriasi? Bet pažiūrėkite – kiek sveikų, gražių, laimingų šeimų randasi aplinkui! Ir kiek nedaug supratimo, kaip jie to pasiekė!
Ryžtingiau turime pasakyti, kad tik radikaliai pakeitę valstybės raidos kryptį švietimo ir kultūros link, iškėlę šeimą, kaip svarbiausią kultūringo ir laimingo gyvenimo ląstelę, ir sudarę jai visas būtinas sąlygas, mes dar turime viltį atgyti ir sugrįžti į gerą kelią, vedantį į šventovę.
Kitoje jūros pusėje gyvena laimingiausios pasaulio valstybės – Danijos žmonės. Šitoje – patys nelaimingiausi, kurie baigia išsivaikščioti... Sustabdykime pragaištį, grąžinkime pamatus valstybei, išgelbėkime šeimą, padėkime jai sugrįžti į Lietuvą – atgimusiai, sustiprėjusiai, pasveikusiai!
Politinė reklama. Bus apmokėta iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkimų kampanijos sąskaitos.
