– Su kokiomis pagrindinėmis problemomis ir iššūkiais susiduria organizacijos, vykdančios viešuosius pirkimus?
– Viešųjų pirkimų įstatymas yra išties sudėtingas. Žmogus, dirbantis šioje srityje, privalo turėti didelį ne tik teisinių, bet ir ekonominių žinių bagažą. Tad iš esmės dažniausiai, vykdant viešuosius pirkimus, susiduriama su nekompetencija. Taip pat trūksta žmogiškųjų išteklių, mokymų šioje srityje dirbantiems specialistams, paprastesnių tvarkų, metodikų, kaip ir ką reikėtų daryti.
Daugiausia klaidų daroma rengiant technines specifikacijas. Žinoma, jos tikrai ne visos ir ne visada yra parengiamos blogai, tačiau „paslystama“ būtent šiuo klausimu. Techninių specifikacijų rengimas reikalauja daugybės specifinių žinių, nes ta pati organizacija gali pirkti daug ką: pradedant maitinimo paslaugomis, kanceliarinėmis prekėmis, biuro įranga, baigiant automobiliais, statybos paslaugomis ar sudėtingiausiais IT sprendimais. Natūralu, kad žmonės, dirbantys viešųjų pirkimų srityje, ne visada turi reikalingų specialių žinių kiekvienu atveju – juk negali vienodai gerai nusimanyti ir apie maistą, ir apie IT, ir apie vaistus, ir apie statybas ar automobilius. Per mažai yra naudojamasi ekspertų pagalba, pasitikima kažkieno kito jau rengtomis techninėmis specifikacijomis, neįsigilinama, ar jos tinka perkančiajai įstaigai.
Vykdydamos viešuosius pirkimus dažniau suklumpa mažos organizacijos, kurios perka nedaug ir palyginti retai. O suklumpa dėl to, kad turi mažiau patirties, kartais neturi net atskiro žmogaus, dirbančio su viešaisiais pirkimais.
– Kodėl toks gajus stereotipas, kad viešieji pirkimai nėra vykdomi skaidriai, kad juos organizuojama „dėl akių", iš anksto susitarus su tiekėjais, kad techninės specifikacijos pritaikomos konkrečiam tiekėjui ir pan. Kiek tokios kalbos pagrįstos?
– Iš esmės viešoje erdvėje dažniausiai girdime, kad per viešuosius pirkimus kažkas kažką nusipirko brangiau nei būtų galėjęs. Remiantis įstatymu, perkančioji organizacija turi pirkti už pasiūlytą mažiausią kainą. Tačiau ar ta pasiūlyta kaina rinkoje išties mažiausia – tai jau atskiras klausimas.
Kartais iš tikrųjų perkama brangiau nei būtų įmanoma. Tai nutinka nebūtinai dėl išankstinių susitarimų, kokių nors tiekėjų protegavimo. Kalta būna tiesiog nekompetencija, nežinojimas, netinkamai parengtos techninės specifikacijos ir pan.
Tačiau tikrai absoliuti dauguma įstaigų perka skaidriai. Perkančiosios organizacijos viešojo pirkimo komisijos nariai visada gali iš anksto įvertinti rinkos kainas, daryti apklausas – kitaip tariant, pasitikrinti.
Manau kalbas, kad viešieji pirkimai yra neskaidrūs, inspiruoja tai, jog nėra aiškių reguliavimo taisyklių. Iš tiesų korumpuoti asmenys tuo naudojasi, o sąžiningi žmonės – nukenčia. Reguliacinė tvarka ir teismų praktika viešųjų pirkimų klausimu nuolat keičiasi, tai, kas prieš 2 metus nebuvo laikoma pažeidimu, dabar yra pažeidimas, ir atvirkščiai. Gana dažnai skiriasi net pačios Viešųjų pirkimų tarnybos ir teismų nuomonės dėl Viešųjų pirkimų įstatymo aiškinimo. Todėl ši situacija – labai palanki terpė reikštis korupcijai bei susidoroti su sąžiningais viešųjų pirkimų vykdytojais, kuriuos galima už nieką apkaltinti pažeidimų padarymu ar kokio nors tiekėjo protegavimu. Abiem šiais atvejais formuojasi tik bloga nuomonė apie viešuosius pirkimus.
– Ar tiesa, kad sveikatos priežiūros sektorius, kalbant apie viešuosius pirkimus, laikomas vienu rizikingiausių korupcijos požiūriu?
– Sveikatos priežiūros sektorius nėra koks nors išskirtinis. Jis galbūt ypatingesnis tik tuo, kad jame yra labai daug perkančiųjų organizacijų – ligoninių, poliklinikų, didesnių ar mažesnių medicinos centrų ir pan. Respublikinės ligoninės, klinikos perka daug, dažnai, dideliais kiekiais. Nedidelės įstaigos perka po vieną ar kelis nedidelės vertės daiktus. Perkama yra labai skirtingos prekės ir paslaugos.
Norint nepaslysti, kaip ir minėjau aukščiau, reikia labai tiksliai žinoti perkamojo daikto specifiką ir savo poreikį. Pavyzdžiui, įstaigai reikia vaistų, kitokių medicininės paskirties prekių. Žinoma, reikėtų pirkti pigiausiai siūlomą prekę. Tačiau ne visada pigiausias yra geriausias sprendimas. O gal pigesnių vaistų ar medicinos priemonių kokybė yra prastesnė? Gal jų galiojimo terminas trumpesnis? Galbūt šiek tiek brangiau įsigytas daiktas tarnaus ilgiau ir jį naudojant gydymo kokybė bus geresnė? Galbūt naudojant prastesnį daiktą, jo reikės daug daugiau nei tokios pat paskirties daikto būta nusipirkta brangiau? Taigi, labai svarbu atkreipti dėmesį į ekonominį naudingumą. Nors įstatyme yra aiškiai nurodyta, kad vykdant viešuosius pirkimus privalu vadovautis ekonomiškai naudingiausiu kriterijumi, dažniausiai pirkimai yra vykdomi vadovaujantis mažiausios kainos kriterijumi. Natūralu, kad tokiose ir panašiose situacijose, ypač jei stokojama ekspertinių žinių rengiant technines specifikacijas, kyla nemažai painiavos ir galiausiai prilimpa stereotipas, kad viskas sveikatos priežiūros sektoriuje yra korumpuota.
– Kas galėtų užkardyti korupcijos apraiškas, kai kalbama apie sveikatos sektorių ir viešuosius pirkimus? Gal tai gali padaryti konsoliduoti viešieji pirkimai? Gal yra dar kažkokių įrankių korupcijos prevencijai?
– Teoriškai, pirkimų vykdymas per centrinę perkančiąją organizaciją turėtų būti racionalesnis, bet iš tikrųjų viešuosiuose pirkimuose rezultatą dažniausiai lemia ne įstatymas ar pirkimo organizavimo forma, o patys žmonės, kurie juos vykdo. Viską lemia žmogiškasis faktorius. Pasikartosiu, būtina į viešųjų pirkimų komisijas įtraukti reikalingus specialistus, ekspertus, kurie geriausiai išmano perkančiojo daikto ar paslaugos sritį. Tuomet neliks neatsakytų klausimų, kiekviena perkančioji organizacija galės labai tiksliai įvardinti, ko jai reikia ir parengs aiškias technines specifikacijas.
– Ar paprasti žmonės gali kaip nors prisidėti, kad viešieji pirkimai būtų skaidrūs?
– Kiekvieno piliečio pareiga reaguoti ir informuoti atsakingus asmenis, jei mato, kad kažkas vyksta ne taip. Kiekviena perkančioji organizacija, gavusi signalą, kad kažkas galbūt neaišku, neskaidru, jei signalas pagrįstas, tikrai į jį reaguos. Ji turi teisę pasitikrinti savo sprendimus ir juos koreguoti, jei reikia. Tačiau abejonės turi būti pagrįstos.
Jeigu kas nors domisi pirkimais, nori jų skaidrumo, yra vienas puikus įrankis. Dabar elektroninėje Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje (CVP IS) yra viešinami visi perkančiųjų organizacijų atlikti pirkimai, sudarytos rašytinės pirkimo sutartys, todėl galima pamatyti, kokiomis kainomis yra perkami tam tikri produktai, vaistai, paslaugos ir pan. Taigi, kiekvienas, jei tik tam turi laiko ir noro, gali paanalizuoti, ar įstaigos elgiasi skaidriai, ar nepermoka, ar neperka nuolat iš vieno tiekėjo.
Informacija parengta bendradarbiaujant su LR sveikatos apsaugos ministerija, kuri įgyvendina Europos socialinio fondo ir Lietuvos Respublikos valstybės lėšomis finansuojamą projektą „Korupcijos prevencijos didinimas sveikatos apsaugos sektoriuje“.
