Praėjusių metų lapkritį Vilniaus Taryba atnaujino 2018 metais patvirtintą ilgalaikį (iki 2030 m.) Vilniaus miesto darnaus judumo planą (VMDJP), kuris keičia gyventojų keliavimo įpročius ir padeda diegti inovatyvius eismo organizavimo sprendimus. Tarp šių sprendimų – ne tik ramaus eismo gatvės ir toliau įgyvendinama dviračių takų tinklo plėtra, bet ir geresnis šviesoforinis eismo valdymas ir viešojo transporto sistemos tobulinimas.
„Kartais klaidingai manoma, kad darnus judumas pasibaigia su pėsčiųjų ar dviračių takų nutiesimu ar naujais autobusais. Visgi, darnaus judumo tikslas – rasti balansą tarp visų transporto rūšių ir judėjimo būdų, kad bet kokia pasirinkta kelionė būtų maksimalaus patogi bei saugi visiems eismo dalyviams. Tai pirmiausia į vilniečių gyvenimo kokybę orientuota strategija, užtikrinanti ir sklandesnį judėjimą, ir švaresnę aplinką“, – komentuoja Vilniaus vyriausiasis inžinierius A.Nikitinas.
Jo teigimu, derinant skirtingas transporto rūšis, svarbus aspektas yra ir klimato kaitos iššūkiai – norint reikšmingai mažinti neigiamą įtaką aplinkai, įskaitant taršą, pavyzdžiui, išmetamo anglies dvideginio kiekį, miestiečiams sudaromas vis daugiau patogumo ir galimybių rinktis aplinkai draugiškesnius keliavimo būdus.
„Kalbėdami apie darnų judumą negalime apsiriboti transporto priemone ar vienu keliavimo būdą, nes visų poreikiai skirtingi. Šiuo metu siekiame, kad visame mieste tarp keliavimo būdų būtų daugiau balanso ¬– iki 2030 metų apie 30 proc. visų kelionių vyktų viešuoju transportu, pėsčiomis ir automobiliu, apie 8 proc. – dviračiu, dar keli proc. – kitomis priemonėmis“, – sako A.Nikitinas.
Vilniaus infrastruktūros pokyčiams reikšmingos įtakos turi ir Europos Sąjungos formuojama darnaus judumo politika, gerųjų pavyzdžių semiamasi ne tik iš Europos, bet ir viso pasaulio pavyzdžių.
„Vilniaus miesto savivaldybė seka, kaip gyvena kiti Europos ir pasaulio miestai, kokie pokyčiai yra įgyvendinami ir ką iš jų galime pritaikyti sostinėje. Kaip visuomenė, mes visi turėtume būti suinteresuoti, kad kuo daugiau žmonių judėtų tvariais būdais, nes tai mažina taršą ir triukšmą, padeda užtikrinti geresnę savijautą bei sveikatą tiek tiesiogine prasme, tiek ir saugumo miesto gatvėse atžvilgiu, galų gale tai yra efektyvu ir dažniausiai padeda sutaupyti – tiek individualiai, tiek ir per kitas ekonomines ir socialines naudas“, – pabrėžia A.Nikitinas.
Kilpinis eismas – sumažino tranzitą Senamiestyje
Kaip tikina pašnekovas, gyvybingam miestui reikalingos ne tik intensyvaus eismo tranzitinės, bet ir lėtesnio eismo gatvės, kuriomis pasiekiamos skirtingos teritorijos ar judama jų viduje. Nuo konkrečios gatvės paskirties priklauso ir aplinkinių teritorijų galimybės.
„Tranzitinės gatvės yra kaip arterijos – jomis juda didžiausi automobilių srautai, čia didesni automobilių srautai, čia, žinoma, yra skirtingi interesai, todėl pavyzdžiui dviračių takai bus atskirai nuo važiuojamosios dalies. Tuo tarpu mažesnės gatvės yra kaip kapiliarai, jos skirtos privažiuoti prie gyvenamųjų teritorijų, yra kur kas ramesnės, o eismo intensyvumas mažesnis, čia saugiau dviračiu judėti bendrame sraute, sudaroma galimybių tankiau ir patogiau kirsti gatvę judant pėsčiomis, neretai tokiose gatvėse verda įvairesnis gyvenimas – tiek tarp kaimynų, dalyje jų yra ir daugiau paslaugų ir mažų parduotuvių“, – vardina A.Nikitinas.
Kalbėdamas apie Vilniaus senamiestį, sostinės vyriausiasis inžinierius teigia, kad jis dėl savo užstatymo, istorinių grindinių, didelio pėsčiųjų srauto yra natūraliai susiklosčiusi lėto eismo zona, kuri turi daug skirtingų interesų – nuo vietos gyventojų iki laisvalaikį leidžiančių vilniečių, nuo turistų iki verslų.
Senamiestyje šios dienos judumo poreikius gerai subalansavo kilpinis eismas, perpus sumažinęs tranzitą ir pakeitęs taršos ir triukšmo žemėlapį, todėl visiškai uždrausti automobilių eismą, kaip buvo ribojamas jų judėjimas NATO viršūnių susitikimo metu, savivaldybė minčių neturi.
„Vakarų Europos miestų, į kuriuos lygiuojamės, pavyzdžiai rodo, kad automobilių skaičius senamiesčiuose nuosekliai mažėja. Tai teikia įvairiapusę naudą tiek patiems miestams, tiek jų gyventojams – apriboto eismo teritorijose žmonės gali kvėpuoti švaresniu oru, tampa patogiau keliauti pėsčiomis, dviračiais ar viešuoju transportu“, – sako A.Nikitinas.
Kaip eismo ribojimo pavyzdį pašnekovas pateikia prieš kelerius metus Vilniaus senamiestyje įvestą kilpinį eismą – atsisakius tranzitinio eismo, perpus sumažėjo pravažiuojančių automobilių: „Naudą pajuto ne tik pėstieji, bet ir Senamiestyje veikiantys verslai: senamiestis tapo patrauklesnė vieta pasivaikščioti, klesti lauko kavinės ir įvairios parduotuvės. Tuo ir įdomus miestas, kad galime turėti įvairių nuomonių, bet galiausiai turime rasti sutarimą – kompromisą tarp skirtingų poreikių, kuris kai kam gali sudaryti nepatogumų, bet galiausiai – duoda daug naudos.“
Svarbiausia – sudaryti galimybes
Įgyvendinant darnaus judumo projektus sostinėje, nemažai dėmesio skiriama ir dviračių takų tinklo plėtrai. Šiuo metu Vilniuje yra daugiau nei 150 km ilgio dviračių takų, o tinklas yra bemaž 5 kartus ilgesnis nei prieš 8 metus. Kasmet mieste nutiesiama apie 15-20 km naujų jungčių.
„Pagrindinis dviračių takų tinklo tikslas yra sujungti Vilniaus teritorijas, kad gyventojai ar miesto svečiai galėtų patogiai pasiekti ne tik centrą, bet ir kitus mikrorajonus. Didžioji dalis gyventojų jau dabar gali patogiai keliauti vien dviračiais, nes artimiausias takas daugumai jų yra arčiau nei pusės kilometro atstumu“, – sako A.Nikitinas.
Pasak pašnekovo, naujų dviračių takai tiesiami ne visur – lėto eismo gatvės taip pat dažnai naudojamos dviratininkų, šiems judant bendrame eismo sraute: „Tai gana skandinaviškas variantas, kai ramiose miesto gatvėse puikiai telpa ir automobiliai, ir dviračiai. Tokiu būdu mūsų suvokiamas dviračių trasų tinklas dar labiau išsiplečia.“
Paklaustas apie sostinės iššūkius dėl didelio automobilių eismo intensyvumo ir gyventojų nenoro persėsti į aplinkai draugiškesnes transporto priemones, A.Nikitinas atsako, kad judėjimo būdo pasirinkimą nulemia daug faktorių, o reikšmingų rezultatų galima pasiekti tik kryptingai dirbant darnaus judumo linkme.
„Matome didesnius skaičius žmonių, kurie juda dviračiu – iki COVID pandemijos ir po jos mieste esančios švieslentės fiksuoja vis naujus rekordus ir vidutiniškai apie 60 proc. daugiau dviratininkų, apklausos rodo, kad gyventojai daugiau keliauja pėsčiomis, naujesnis ir dėl įrengiamų A juostų greitesnis viešasis transportas taip pat pildosi naujais keleiviais.
Siekiame, kad Vilniuje būtų patogu visiems be išimties, o keičiantis infrastruktūrai, palaipsniui keičiasi ir įpročiai it miestas tampa patogus vairuotojams, dviratininkams, pėstiesiems, viešojo transporto keleiviams. Jau dabar augant sąmoningumui apie poveikį aplinkai bei atsakingam vartojimui, patys žmonės vis drąsiau išbando aplinkai draugiškesnį susisiekimą“, – įsitikinęs A.Nikitinas.
