Keliuose, ko gero, kasdien galima sutikti ir tokių, ir kitokių vairuotojų. Vieni geba įsijungti nervų atpalaidavimo „bėgį“ ir važiuoti su pasimėgavimu, kitiems kiekviena kelionė į darbą ir namo yra stresas.
Apie mūsų vairavimo įpročius ir tai, ar vairavimas gali būti malonumas, šiandien kalbamės su psichoterapeutais Olegu Lapinu ir Genovaite Petroniene.
G.Petronienė kaip vieną iš vairavimo teikiamų malonumų įvardija galimybę apgalvoti daugelį dalykų ir pabūti su savimi. Nuolat skubančiame šiuolaikiniame pasaulyje tai yra vertybė, nes juk ar dažnai turime galimybę pabūti su savo mintimis?
O.Lapino teigimu, vairavimas gali būti ne tik malonumas, bet ir psichoterapija. Anot pašnekovo, yra labai daug neurotiškų žmonių, kurie vairuodami pasijunta labai gerai, nes jie valdo automobilį ir tas juos labai ramina savaime.
Vyrų ir moterų vairavimas skiriasi
Ne paslaptis, kad moterų ir vyrų vairavimo įpročiai gerokai skiriasi. „Moterys vairuoja atsargiau, dažniau turi abejonių, jos geriau pažįsta savo būsenas ir žino savo galimybes. Vyrai išsiskiria didesniu nerūpestingumu ir pasitikėjimu, kad nieko neatsitiks. Jų padaromos avarijos dažniau yra dėl greičio viršijimo“, – sako O.Lapinas.
Narcizui, pavyzdžiui, jeigu jį kažkas aplenkė, yra tikras pažeminimas. Jis visą laiką stebi, ar tik kas nors jo nepažemino.
Tiesa, ne visi vyrai keliuose elgiasi nutrūktgalviškai. Konservatyvesni labiau linkę laikytis taisyklių ir į vairavimą žiūri pragmatiškai, pirmenybę teikdami saugumui. Tačiau kiti jaučiasi blogai, kai yra verčiami laikytis taisyklių: jiems malonu aplenkti, važiuoti greitai. Anot psichoterapeuto, šios savybės kažkiek yra nulemtos mūsų fiziologijos ir smegenyse esančių zonų, atsakingų už didesnę riziką.
„Žmogus siekia daugiau rizikos, nes jam reikia daugiau jaudulio ir tik pažeisdamas taisykles jis tą jaudulį pajunta. Yra žmonių, kurie lankstūs ir prisitaiko prie situacijos. Jie žino, kada gali sau tą malonumą leisti. Ir yra žmonių, kurie pamiršta tą lankstumą. Tuos žmones pamoko nebent kažkokios didelės katastrofos, tačiau ir tai ne visus“, – analizuoja O.Lapinas.
Jus vejasi psichopatas ar narcizas?
Dėl pomėgio rizikuoti, ko gero, yra kaltas ir vyriškumo hormonas testosteronas, suteikiantis agresijos ir noro kovoti. Tikslingai nukreiptas ryžtingas elgesys yra, be abejo, teigiamas dalykas ir padeda žmonėms siekti savo tikslų. Tačiau agresija pati savaime kaip nervingumas ir savo pranašumo įrodymas – nieko gero.
G.Petronienė išskiria kelis žmonių tipus, kurie keliuose elgiasi agresyviai – tai psichopatiškos ir narcisistiškos asmenybės. „Narcizui, pavyzdžiui, jeigu jį kažkas aplenkė, yra tikras pažeminimas. Jis visą laiką stebi, ar tik kas nors jo nepažemino. Ir bet koks jo automobilio aplenkimas arba nepraleidimas jam yra asmeninis įžeidimas. Jis įsitikinęs, kad tas vairuotojas konkrečiai jam norėjo kažką bjauraus padaryti, – šypsosi psichoterapeutė. – O psichopatai yra žmonės, kurie visiškai nevaldo savo emocijų. Jiems tarp emocijos ir veiksmo nėra tarpelio. Mes pagalvotume, ar verta taip rėkti ar vytis kokį automobilį, o jie ima ir vejasi, taip būna apimti pasiutimo“.
Ir narcizai, ir psichopatai yra labai pavojingi keliuose, kadangi neturi stabdžių ir yra visiškai „nunešami“ emocijų.
Pašnekovė pabrėžia, kad šių abiejų tipų žmonės yra labai pavojingi keliuose, kadangi neturi stabdžių ir yra visiškai „nunešami“ emocijų. Jie bet kada gali pasielgti nelogiškai vien tam, kad pademonstruotų kažkokią savo galią. Nes iš tiesų giliai pasąmonėje jie jaučiasi labai bejėgiškai ir jiems reikia tą „didvyriškumą“ pademonstruoti reikia ar nereikia.
Tačiau yra dar viena grupė žmonių, kurie už vairo ima elgtis jiems visiškai nebūdingai agresyviai. Pasak G.Petronienės, tai kasdieniame gyvenime labai geranoriški žmonės, kurie vairuodami tampa ypatingai nervingi. Bėda ta, kad jie turi sukaupę pykčio, kurio neturi kur kitur išlieti. Tad psichoterapeutė pataria kilusį pyktį išreikšti toje vietoje, kur jis ir kyla. Jeigu, tarkime, jus nervina koks bendradarbis, verčiau su juo vieną kartą išsiaiškinti, o ne važiuojant namo apkeikti visus sutiktus vairuotojus ir kelyje elgtis neprognozuojamai.
Mėgstame pasiduoti bandos jausmui
Nors Lietuva – ne Azija, kur keliuose elgiamasi daug emocionaliau ar iš viso nepaisoma taisyklių, visgi vairavimo kultūra mūsų šalyje ir, pavyzdžiui, Vakarų Europoje, gerokai skiriasi ir lietuvių pomėgį viršyti greitį labai pastebi atvykėliai iš šių šalių.
O.Lapino pastebėjimu, lietuviai pasižymi bruožu daryti taip, kaip daro kiti. Jei kiti pradeda labai greitai važiuoti, tai tarsi ir tu turi taip daryti. Greičiau važiuojama ne dėl to, kad taisyklės tai leidžia daryti, o instinktyviai, „beždžioniaujant“ ir visai negalvojant.
Greičiau važiuojama ne dėl to, kad taisyklės tai leidžia daryti, o instinktyviai, „beždžioniaujant“ ir visai negalvojant.
Kalbant apie vairavimo kultūrą, kiekvienas, ko gero, esame susidarę savo klišines nuomones apie tam tikrų automobilių savininkus. Paklausta, kokių automobilių savininkai dažniausiai kelyje yra nemandagūs, G.Petronienė neslepia: „Dažniausiai tai yra BMW. Ne kiekvienas BMW vairuotojas yra tas „erelis“, bet „ereliai“ labai mėgsta pirkti šį automobilį. Jų tarpe tai labai madinga“.
Na, o ar galima būtų teigti, kad tas, kuris ką tik užlindo prieš jus, kad išvengtų eilės, taip elgiasi ir gyvenime? Anot O.Lapino, iš dalies taip, tačiau psichoterapeutas atkreipia dėmesį, kad automobilyje mes esame daugiau anonimiški ir galime parodyti savo slepiamą šešėlinę asmenybės dalį. Kai kurie žmonės kelyje elgiasi visai priešingai negu kasdieniniame gyvenime, todėl tarp jų tikrai ne visada galima brėžti paralelę.
Kaip neprarasti savitvardos ir ką gero nuveikti spūstyse?
Didžiuosiuose miestuose spūstys yra neišvengiamybė, nebent įsigudriname į darbą ir iš jo išvažiuoti bent dešimčia minučių anksčiau prasidedančio visuotinio „gatvių paralyžiaus“.
Psichoterapeutas O.Lapinas prisipažįsta, kad paskutiniu metu daugiausia vaikščiojantis pėsčiomis ir į automobilį sėdantis tik tada, kai būtina ir kai nėra jokių spūsčių. Tačiau keliaudamas į darbą pastebi įvairiai spūstyse besielgiančių vairuotojų – kai kas rašo sms, valgo, dažosi. Su telefonais rankose, anot pašnekovo, sėdi kas ketvirtas ar penktas vairuotojas.
G.Petronienės toks mūsų įprotis visiškai nedžiugina, mat sms rašymas vairuojant prilyginamas sunkiam girtumo laipsniui, nes neatidus vairavimas tampa labai pavojingas. Psichoterapeutė rekomenduoja verčiau rinktis audio knygas, kadangi tai atima mažiau dėmesio ir netrukdo vairavimui, o suteikia malonumą kaip ir muzikos klausymas.
SMS žinučių rašymas vairuojant prilyginamas sunkiam girtumo laipsniui, nes neatidus vairavimas tampa labai pavojingas.
Tačiau geriausias būdas nesinervinti, anot pašnekovės, yra sąmoningo įsisąmoninimo (ang. „mindfulness“) kvėpavimo meditacija. „Ji susideda iš trijų dalių. Pasižiūri viduje, kaip jaučiasi tavo kūnas, kokia tavo emocinė būsena ir kokios mintys tavo galvoje ir trumpam įsisąmonini savo vidinį pasaulį. Paskui susikoncentruoji į šį momentą ir būtent į kvėpavimą. Įkvepi ir iškvepi kokius trisdešimt kartų. Susikaupus reikia stengtis pajausti savo kvėpavimą“, – metodą aiškina psichoterapeutė.
Jos teigimu, susikaupti galima į bet ką, kas yra čia ir dabar, bent keletą minučių. „Kai galvoje yra minčių, pagal jas mūsų ritmas yra labai greitas ir mes galime pradėti labai skubėti, o kai susilėtina ritmas, nebe taip nervina ir ta spūstis. Nes viduje tu nebeskubi ir negalvoji, kad dabar kažkur gal vėluoji. Bet iš esmės nieko negali padaryti, nes ta spūstis kaip neša, taip nuneš, ir nėra prasmės nervintis ir įsitempti“, – pataria G.Petronienė.
