Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Autoavarija – ne tik sudaužytas automobilis: kaltės jausmas visam gyvenimui

2872. Tiek įskaitinių eismo įvykių užfiksuota Lietuvoje 2020 m. Tačiau, norint apskaičiuoti žmonių, kuriuos fiziškai ar morališkai sužeidė (ar net iš esmės pakeitė jų gyvenimą) skaičių, 2872 reikėtų padauginti bent keletą kartų. Po sunkių avarijų sužeistuosius slaugantys ir su jų artimaisiais bendraujantys gydytojai gali papasakoti daug skirtingų istorijų.
Liūdinti pora
Liūdinti pora / 123RF.com nuotr.

Bet visų jų esmė ta pati: medikai gali padėti užgyti tik fizinėms žaizdoms. Tačiau eismo įvykiuose nukentėjusių žmonių dvasios skausmas nepraeina ilgai. O kaltės jausmas persekioja net ir nebūtinai kaltus dėl eismo įvykio.

Įsivaizduokite, ką išgyvena tėvai, kai, kartu su jais patekę į avariją, nukenčia vaikai. Net 76 pernai eismo įvykiuose sužeisti vaikai – iki 6 metų amžiaus.

Autoavarijose žuvę žmonės, vaikų ir paauglių skaičius

  • 2020 m. autoavarijose žuvo 175 žmonės. Didžiausia grupė – 45 žuvę – vyresni nei 65-erių. Vaikai ir paaugliai (iki 17 metų imtinai) – 6. 18–24 metų grupė – 18 žuvusių.
  • Nepilnamečiai nukentėjo 501 iš 2872 eismo įvykio metu. 6 eismo įvykiai baigėsi mirtimi.
  • Tarp žuvusiųjų: keleiviai – 3 (9 m., 16 ir 17 m.); 1 pėsčiasis (15 m.); 1 elektrinio paspirtuko vairuotojas (14 m.); 1 paauglys (16-metis).

Autoavarijose sužeisti žmonės, vaikų ir paauglių skaičius

  • 2020 m. eismo įvykiuose sužeistas 3271 žmogus.
  • Didžiausia grupė – 25–34 m. (556). Tačiau vaikų grupė sudaro net 501. Paauglių ir jaunuolių (18–24 m.) – 475 atvejai.
  • Daugiausia eismo įvykių (45,5 proc.) įvyko rugsėjo (343), rugpjūčio (337), liepos (327) ir birželio (300) mėnesiais. Anot statistikos, daugiausia žmonių (812) sužeista rugpjūtį ir rugsėjį – 25 proc. visų sužeistųjų.

Eismo įvykių priežasčių mirtinas trejetukas

Eismo įvykių, kuriuose žuvo žmonės, pagrindinės trys priežastys pernai – saugaus važiavimo greičio nepasirinkimas ar leistino greičio viršijimas – 31 proc., pėsčiųjų KET pažeidimai, dėl kurių įvyko eismo įvykis – 23 proc., pėsčiųjų nepraleidimas pėsčiųjų perėjoje ir vairuotojų kt. pareigų pėstiesiems nevykdymas – 14 proc.

Žvelgiant į sužeidimų statistiką, dažniausių priežasčių sąrašą papildytų reikalavimo duoti kelią pagrindiniu keliu važiuojančiai transporto priemonei nepaisymas, manevravimo taisyklių pažeidimas, saugaus atstumo nesilaikymas.

Kaip šios priežastys atrodo realiame gyvenime? Autoavarija gali nutikti iš karto dėl keleto pažeidimų ar klaidų, o kartais eismo dalyviui pakanka vos akimirkai prarasti koncentraciją.

Štai netoli Molėtų vingiuotame kelyje nutikusi istorija. Vasariškai nusiteikusi Audriaus šeima automobiliu važiavo į sodybą. Pilnas automobilis keleivių: vairuotojas su žmona priekyje, o gale du vaikai paaugliai ir jų močiutė, trečią vaiką pasisodinusi ant kelių. Be jokios abejonės, mažasis 4 metų keleivis nebuvo prisegtas saugos diržu. Ir, juo labiau, nesėdėjo specialioje kėdutėje, kaip to reikalauja kelių eismo taisyklės.

Vairuotojo logika – labai paprasta: taigi čia netoli, tik iki sodybos, tikrai nieko neturėtų nutikti. Be to, ir greitis kelyje nėra didelis, kai kur ribojamas iki 70 km/val.

Tačiau tokia situacinė moralė turi savo kainą. Kaip visuomet netikėtai įvyko autoavarija, nespėjus nė mirktelėti. Iš priekio atvažiuojančio automobilio vairuotojas nespėjo baigti lenkimo manevro, todėl susidūrimo išvengti nepavyko.

Apmaudas ir kaltės jausmas, kad neprisegė mažojo sūnaus Audrių lydi jau 10 metų.

Nors Audrius tiesiogiai dėl avarijos nekaltas, tą dieną jo gyvenimas labai pasikeitė: mažasis sūnus ir žmonos mama, laikiusi vaikaitį ant kelių, atsidūrė ligoninėje su daugybiniais kaulų lūžiais. Pats vairuotojas atsipirko tik nubrozdinimais, bet nuo to jo širdgėla ne ką mažesnė – apmaudas ir kaltės jausmas, kad neprisegė mažojo sūnaus, kaip to reikalauja KET, Audrių lydi jau 10 metų. Ir, svarbiausia, jis negali pamiršti skausmo iškreipto mažojo sūnaus veido.

Sunkiausios – galvos traumos

Tačiau tai – tikrai ne pats baisiausias scenarijus, kuris galėjo nutikti. VUL Santaros klinikų Neurochirurgijos centro gydytojas neurochirurgas Ramūnas Raugalas skaičiuoja, kad 20 proc. pacientų į Vaikų priėmimo-skubios pagalbos skyrių kreipiasi dėl galvos traumų.

Iš paguldytų į ligoninę dėl tokių sužeidimų, 4,5 proc. atvežami būtent po eismo įvykių. Tai – automobilių vairuotojai, keleiviai, pėstieji. Taigi vien Santaros klinikose dėl galvos traumų po eismo įvykių gydoma vidutiniškai 150 vaikų ir paauglių per metus.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Ramūnas Raugalas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Ramūnas Raugalas

„Mažiausi pacientai – tai dažniausiai automobilių keleiviai, iki 3 metų amžiaus. Būna atvejų, kai, automobiliui partrenkus per pėsčiųjų perėją mažylį nešusią motiną, nukenčia ir kelių mėnesių kūdikis. Laimei, tai retai pasitaiko.

Kalbant apie vyresnius nei 3 metų amžiaus (darželinio ir jaunesnio mokyklinio amžiaus) – dažniausi atvejai, kai vaikai sužeidžiami aktyvaus savarankiško judėjimo metu: su tėvais ir keliaudami savarankiškai, kiemuose, pėsčiųjų perėjose, ar kirsdami gatvę draudžiamoje vietoje. Net ir ten, kur nėra didelių greičių, tarkime, kiemuose, galvos traumų išvengti nepavyksta. Pavyzdžiui, vaiką kliudo apsisukinėjantis automobilis“, – pasakojo gydytojas.

Vyresnio amžiaus vaikai (iki 18-os metų) dažniausiai nukenčia kaip automobilių keleiviai ar net vairuodami transporto priemonę.

Kuo skiriasi vaikų ir paauglių galvos traumos eismo įvykių metu

„Jaunesniame vaikų amžiuje vidutinio sunkumo traumų, kai jau reikia neurochirurgo pagalbos, gana nedaug. Arba lengvos (smegenų sukrėtimas, nubrozdinimas), kai operuoti nereikia, arba jau labai sunkios, bet tokių mažiau. Tačiau paauglių galvos sužalojimai, deja, mirtimi pasibaigia dažniau, nei jaunesnių vaikų. Štai ir praėjusią savaitę turėjome atvejį, kai medikams net ir po sudėtingos operacijos nepavyko išgelbėti vaikino gyvybės.

Jis pasiėmė tėvų automobilį, sėdo važiuoti, įsibėgėjo, automobilio nesuvaldė ir trenkėsi į medį...“ – neurochirurgas R. Raugalas dalijasi liūdniausiu ir naujausiu pavyzdžiu.

Vyresniems pacientams, kurie patys bando vairuoti transporto priemones, dažniausia situacija – vadinamasis difuzinis aksoninis sužalojimas, kai dėl didelės kinetinės energijos nutraukiamos nervinių elementų jungtys pamatinėse už gyvybę atsakingose smegenų struktūrose.

Kompiuterinė tomografija rodo, kad lyg tik keletas lašelių kraujo smegenyse, lyg ir nieko tokio. Bet pacientas ilgą laiką praleidžia gilioje komoje. O išeitys yra sunkiai prognozuojamos: kaip ir kada atsigaus, kiek atsigaus, ar liks neurologinis deficitas.

Tokiais atvejais intensyviai dirba ir neurochirurgai, ir reanimatologai. Toks intubuotas pacientas 2–3 savaites praleidžia intensyvios terapijos skyriuje. Vieni atsigauna, o kitų baigtis, deja, būna liūdna.

Net ir laimingai pasibaigę atvejai įsimena visam gyvenimui

Gydytojui malonu prisiminti tuos atvejus, kai įdėtos didžiulės medikų pastangos grąžino žmogų visaverčiam gyvenimui. Prieš keletą metų vaikinas su tėčiu važiavo automobiliu. Į kelią išėjus briedžiui, susidūrimo metu sunkiai sužaloti abu: tėtis atsidūrė suaugusiųjų, sūnus – vaikų ligoninėje. Vaikinas tris savaites buvo gydomas prijungus prie dirbtinio plaučių vėdinimo aparato, jo sveikimo procesas buvo labai sudėtingas.

„Visai neseniai kažkas pasibeldė į duris. Žiūriu stovi jaunuolis, jo iš pradžių net nepažinau. Tik ant kaklo pastebėjau randelį nuo tracheostomos. Įsikalbėjome. Pasidžiaugėme, kad, nepaisant vasaros pradžioje nutikusios autoavarijos ir ilgo laiko praleisto ligoninėje, sėkmingai baigė mokyklą, 90+ balais išlaikė baigiamuosius egzaminus ir įstojo į norimą specialybę. Jokių kognityvinių (protinių, emocinių, atminties) funkcijų pažeidimų, viskas baigėsi gerai, jam pavyko ir pasveikti, ir pasiekti norimų tikslų.

Tokiais atvejais mes, gydytojai, pajuntame, kad stengiamės ne veltui, kad mūsų darbas turi prasmę ir padeda žmonėms“, – pasakoja R. Raugalas, sunkiai slėpdamas emocijas.

Kaltės jausmas lieka visam gyvenimui, prireikia psichologų

Gydytojas pastebi, kad, jei tėvai yra socialiai atsakingi, dėl vaiko patirtos traumos jie išgyvena visą likusį gyvenimą. Net jei nėra tiesiogiai kalti dėl kelyje įvykusios nelaimės. Ypač jei į avariją pateko kartu su vaikais ir galėjo bent šiek tiek suvaldyti situaciją.

„Kartais tėvai priima net ir per daug kaltės, labai išgyvena, kad vaikas nukentėjo eismo įvykio metu. Klausimas ar to buvo galima išvengti, kyla labai natūraliai. Regis, dar visai neseniai TV rodė kraupiai realistinę socialinę reklamą, kurioje neprisegtas manekenas nuo galinės sėdynės skrenda link priekinio stiklo. Tai yra siaubinga situacija iš realaus gyvenimo.

Todėl tėvai turėtų nepamiršti, kad galinėse sėdynėse diržai įrengti tam, kad visa šeima laimingai pasiektų kelionės tikslą, o eismo įvykio atveju nukentėtų kuo mažiau. Specialios kėdutės, prisegamos diržais, turi būti naudojamos pagal amžių, ūgį, svorį.

Jei automobilis avarijos metu verčiasi, sužeidimai ir baigtis labai priklauso nuo to, ar keleivis iškrenta iš jo, ar yra prilaikomas saugos diržų. Geltonas lipdukas su instrukcijomis, kaip teisingai vežti vaikus yra visuose naujesniuose automobiliuose. Gamintojo nurodymai tikrai pamatuoti ir padės išvengti traumų, jei laikysitės instrukcijų“, – dėsto gydytojas R.Raugalas.

Jis neslepia, kad darbo po eismo įvykių turi ne tik chirurgai, neurochirurgai, bet ir ligoninės psichologai, turintys darbo ir su vaikais, ir su jų tėvais.

Autoavarija gali apversti gyvenimą aukštyn kojomis: liekamieji reiškiniai
kalbant apie psichologinį foną po eismo įvykio, svarbus dar vienas niuansas. Jei eismo įvykio metu sužeidžiami ir vaikai, ir tėvai, jie tokią kritinę akimirką išskiriami, nes patenka į skirtingus ligoninės skyrius. Arba net į skirtingas gydymo įstaigas.

„Jei tau penkeri metai ir jei nežinai, kokia tėvų būklė ir kur jie yra, aplanko baisi gyvenimiška patirtis. Nežinia po tokio įvykio yra blogesnė už bet kokią žinią. Analogiška ir tėvų savijauta, jei jie iš bejėgiškumo negali pasirūpinti savo vaiku“, – gydytojas dalijasi patirtimi.

Tačiau kaltė tėvus smaugia ir kitu atveju – net jei jie nedalyvavo eismo įvykyje. Tarkime, jei vaikas išvažiavo tėvų automobiliu ir susižalojo. Tuomet suaugusieji tūkstantąjį kartą savęs klausia, ar viską padarė teisingai, ar bandė užbėgti nelaimei už akių. Net jei vaikas jau buvo išlaikęs vairavimo egzaminą ir turėjo teisę savarankiškai vairuoti, tėvai vis tiek linkę prisiimti dalį kaltės. Emociniai moraliniai klausimai lieka ilgai neatsakyti.

Jei po avarijos lieka sunkesnė negalia, šeimos gyvenimas keičiasi iš pagrindų.

Paskutinis ir, ko gero, vienas svarbiausių niuansų – liekamieji reiškiniai po avarijos. Juk ne visuomet po galvos traumų pavyksta 100 proc. sugrįžti į gyvenimą.

Dažniausi liekamieji reiškiniai po sunkių galvos traumų – tai judėjimo sutrikimai, galūnių funkcijų pakitimai, kognityvinių funkcijų sutrikimai (dėmesys, atmintis, emocijos). Jei su kūno fizinėmis bėdomis dar galima kažkaip išmokti gyventi, tai emociniai-protiniai pokyčiai palieka didelį pėdsaką ir paciento ir jo šeimos gyvenime.

Jei po avarijos lieka sunkesnė negalia, šeimos gyvenimas keičiasi iš pagrindų: vaikui reikia ir papildomos kasdienės priežiūros, ir specialaus ugdymo. Taip pat reikia pritaikyti namų buitį ir netgi automobilį, jei liko judėjimo sutrikimų.

„Jei vaikas po avarijos lieka neįgalus, jis visą gyvenimą prisimins, kaip TAI įvyko. Todėl ir tėvams, ir vaikui reikia rasti jėgų ir mokytis gyventi toliau, prisitaikyti prie pasikeitusios realybės. Nelengva rasti protingą balansą, kaip vaiko nepadaryti per dideliu ligoniu, bet kartu ir perteikti žinią, kad gyvenimas nesibaigia, o tik pasikeitė. Tokie iššūkiai po galvos traumų laukia daugelio“, – apibendrina neurochirurgas Ramūnas Raugalas, linkėdamas saugaus kelio.


Brangink gyvybę. Keliauk saugiai

Skiltis Saugukelyje.lt rengiama kartu su VĮ Lietuvos automobilių kelių direkcija

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos