Judumo strategijos skyriaus JUDU ekspertas Jonas Simutis įvardija pačias avaringiausias sostinės vietas ir primena aktualiausias taisykles būtinas saugiam judėjimui.
Kalbėdamas apie eismo saugumą, J. Simutis atkreipia dėmesį, kad žmonės gana dažnai pamiršta, jog gatvė – ne tik jos važiuojamoji dalis, bet ir visi kiti elementai: želdiniai, šaligatvis, dviračių takas. Dėl šios priežasties eismo dalyviai, ypač automobilių vairuotojai, neretai nesugeba įvertinti, jog pagrindinio ir šalutinio kelio taisyklės galioja visiems, tiek dviratininkams, tiek pėstiesiems vienodai, jeigu to kitaip nenurodo kelio ženklai arba horizontalus kelio ženklinimas.
Pasak judumo eksperto, bene pavojingiausios yra judrios gatvės su šalutinėmis gatvelėmis, šalia kurių važiuojamosios dalies yra nutiesti bendri dviračių bei pėsčiųjų takai.
„Geriausi tokių gatvių pavyzdžiai yra Nemenčinės plentas ar Stepono Batoro gatvė. Būna, kad iš jų išvažiuojantys vairuotojai kartais pamiršta, jog prieš kertant bendrą pėsčiųjų ir dviračių taką, būtina apsižvalgyti ir įsitikinti, kad juo nejuda dviratininkai ar pėstieji, kuriems tai yra pagrindinis kelias“, – primena JUDU ekspertas.
Kada dviračiais ir paspirtukais draudžiama važiuoti gatve?
Reiktų žinoti, jog pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus elektriniai paspirtukai yra prilyginti dviračiams ir jiems galioja tos pačios KET.
„Būna ir tokių atvejų, kai šalia gatvės nutiestas dviračių takas arba dviračių juosta, tačiau dviratininkai važiuoja ne juo, o gana siaura gatve, taip trukdydami automobilių vairuotojams bei rizikuodami savo bei kitų eismo dalyvių saugumu“, – dažną situaciją miestų gatvėse įvardija pašnekovas.
J. Simutis primena – tiek paspirtukų, tiek dviračių vairuotojai visuomet privalo važiuoti dviračių ar pėsčiųjų ir dviračių taku (jeigu yra galimybė), o ne gatve. Ja važiuoti leidžiama tik tuo atveju, jei nėra specialiai dviratininkams sukurtos infrastruktūros. Taip pat svarbu laikytis kuo arčiau dešiniojo gatvės krašto.
Tais atvejais, kai nėra dviračių tako, o gatvė judri, ja važiuoti nėra saugu, KET dviratininkams leidžia važiuoti ir šaligatviu. Tačiau važiuodamas šaligatviu, dviratininkas turi suprasti, jog jis yra šaligatvio svečias, todėl privalo važiuoti lėtai, visada duoti kelią pėstiesiems, neturi jiems trukdyti ar juo labiau kelti pavojaus. KET taip pat nurodo, jog dviratininkui lenkiant pėsčiąjį, leidžiama važiuoti nedideliu, maždaug 3–7 km/h greičiu, paliekant saugų atstumą iki pėsčiojo.
Naujos perėjos dviračių takuose – daugiau saugumo pėstiesiems
Daugelis vilniečių neabejotinai pastebėjo dviračių takuose įrengtas pėsčiųjų perėjas. Čia dviratininkai ar paspirtukininkai turėtų būti akyli, nes šiose perėjose pirmumo teisę turi pėstieji.
„Šį pilotinį projektą sostinėje inicijavome ir išbandėme pernai, dviračių takuose įrengėme apie 20 perėjų. JUDU sprendimą palaiko ir Susisiekimo ministerija, kuri įteisino šias perėjas bei atliko reikalingus įstatymų pakeitimus. Pasiteisinus pilotiniam projektui, planuojame tokių perėjų plėtrą ir šiemet“, – apie pokyčius sostinės infrastruktūroje aiškina JUDU ekspertas.
Pasak J. Simučio, pėstieji neretai piktnaudžiauja savo padėtimi: žinodami, jog pėsčiųjų perėjose jiems suteikiama pirmenybė, eina drąsiai, net nesidairydami. Judumo ekspertas primena, jog tose pačiose KET labai aiškiai įvardintos ir pėsčiųjų pareigos, viena kurių – prieš įžengiant į važiuojamąją dalį, būtina įsitikinti, jog tai daryti saugu. Anot pašnekovo, daugybės eismo įvykių būtų galima išvengti, jei pėstieji elgtųsi atsakingiau – būtų atidesni ir stebėtų eismą.
JUDU judumo ekspertas, jog kalbant apie konkrečias pavojingas vietas, reiktų paminėti sostinės Gedimino prospektą, kuriame itin dideli pėsčiųjų ir dviračių srautai: „Judriame prospekte įvyksta tikrai daug pavojingų situacijų tarp pėsčiųjų ir dviratininkų: paprastai dviratininkai nepasirenka saugaus greičio, o pėstieji dažnai nesidairydami įžengia į važiuojamąją dalį.“
Beje, judumo ekspertas ragina dviratininkus būti labai atidžiais ir stebėti, ar prieš kertamą kelią nėra horizontalaus ženklinimo – vadinamosios trikampiukų linijos (KET 1.12 horizontalus kelio ženklinimas), kuri nurodo, kad tai yra šalutinis kelias.
Jis primena taisykles dviratininkams dar viename svarbiame taške – dviračių pervažoje: „Dviračių pervaža, išskyrus kai ji yra reguliuojamoje perėjoje ir pirmumą dviratininkui parodo šviesoforo signalas arba yra kelio ženklais įtvirtintas dviratininkų pirmumas, nėra įteisinta kaip pirmumą suteikianti priemonė. Dviračių pervaža tik leidžia nenulipus nuo dviračio kirsti gatvę numatytose vietose.“
Vaikai gatvėmis gali važiuoti ne visada
Judus gyvenimo būdas ir noras patyrinėti Vilnių, kitaip jį pamatyti, skatina ant dviračių sėstis ir šeimas su vaikais. J. Simutis primena, kad tėvai turėtų supažinti vaikus su KET, skatinti jų laikytis bei patys rodyti pavyzdį. Jei tik yra galimybė, rekomenduojama vengti maršrutų, kuriais tektų važiuoti intensyvesnio eismo gatvėmis be dviračių takų.
„Jei jau tenka važiuoti važiuojamąja dalimi, svarbu žinoti, kad pagal KET, gatve gali važiuoti ne jaunesni nei 14 metų vaikai, o išklausę nustatytus ŠMSM kursus ir gavę pažymėjimą – nuo 12 metų. Suaugusiojo lydimi gatve negali važiuoti jaunesni nei 8 metų vaikai, išskyrus gyvenamąsias zonas, kur dviratininkų amžius nėra ribojamas“, – primena judumo ekspertas.
Neretai tėvams kyla klausimas, kaip važiuoti gatve – priešais vaikus ar paskui juos? Saugiau, kai vaikas važiuoja paskui suaugusįjį, nors tai nėra įtvirtinta KET. „Suaugęs geriau gali įvertinti situaciją, jis rodo kelią, nusprendžia, ar saugu kirsti gatvę, ar neatsiranda netikėtų grėsmių, o vaikas seka juo. Žinoma, idealu, jei važiuoja du suaugę asmenys – vienas priekyje, kitas – iš paskos“, – pataria pašnekovas.
Svarbu įsidėmėti, kad važiuojamąja gatvės dalimi važiuojantiems jaunesniems nei 18-os metų dviratininkams privalomas šalmas, o vyresniems nei 18-kos jis – rekomenduojamas. Jei kelyje blogas matomumas ar važiuojama tamsiu paros metu, dviratininkams privaloma šviesą atspindinti liemenė, taip pat privalo veikti šviesos žibintai dviračio priekyje bei gale.
Auginti eismo dalyvių atsakingumą – misija įmanoma
Dar vienas „karštas taškas“, tampantis iššūkiu tvarkai bei saugumui užtikrinti, – paspirtukų ir dviračių vairuotojų eismas aikštėse bei parkuose. Anot J. Simučio, tuo tikslu Vilniaus miesto savivaldybė ėmėsi iniciatyvos ir įgyvendino kompleksines priemones.
„Siekiant užtikrinti saugumą viešosiose sostinės erdvėse – Senamiesčio zonoje, taip pat ant tiltų bei kitose specifinėse teritorijose – dalijimosi platformų paspirtukų bei dviračių greitis yra ribojamas iki 12 km/h – jį automatiškai riboja priemonėse įdiegta programa. Kai kuriose gatvėse jų eismas visiškai draudžiamas, pavyzdžiui, Vilniaus, Pilies, Savičiaus.“
Taip pat jau daugumoje sostinės rajonų yra ribojamas mikromobilumo priemonių statymas – jas galima palikti tik specialiai tam skirtose vietose, o reprezentacinėse miesto aikštėse, skveruose bei kai kuriose kitose viešose erdvėse mikromobilumo priemonių statymas iš viso yra draudžiamas.
J. Simutis sako, jog siekdami sklandesnio mobilumo, eismo dalyvių sutarimo ir norėdami mažinti nelaimių skaičių mieste, JUDU (SĮ „Susisiekimo paslaugos) darbuotojai itin daug dėmesio kasmet skiria prevencijai ir švietimui:
„Kaip kažkada žmonės išmoko segtis saugos diržus, nes suprato, kuo tai naudinga jiems patiems, taip tikimės, kad jie išmoks atsakingai važinėtis dviračiais bei paspirtukais. Kartu su policija esame suplanavę įvairių prevencinių akcijų, kurių metu edukuosime tiek automobilių vairuotojus, tiek paspirtukininkus bei dviratininkus.“
