Dėl ko niršta vairuotojai
Skubantis, o realiai, įžūlus vairuotojas gali aplenkti ilgą eilę, privažiuoti šviesoforu reguliuojamą sankryžą ir atsistoti prieš pirmą pasukti laukiantį automobilį. Tai sankryžoje sukelia sumaištį ir pagrįstą eilėje laukiančių vairuotojų pyktį.
Akivaizdu, kad kairiosios eismo juostos blokavimas irgi vienas iš labiausiai erzinančių poelgių – jei vairuotojas važiuoja automagistralėje kaire juosta, o dešinė tuščia, bet nepasitraukia į dešinę, net jei kiti automobiliai nori jį aplenkti, situacija tampa itin įtempta ir net grėsminga, nes viskas vyksta tokiame kelyje, kur važiuojama pakankamai dideliais greičiais ir net menkiausi susidūrimai tokiais atvejais virsta tragiškomis avarijomis.
Ko verta keliasdešimties sekundžių ar trijų minučių pergalė, dėl kurios reikėjo rizikuoti?
Visi vairuotojai turėtų amžiams įsikalti į galvą, kad kairioji eismo juosta skirta tik aplenkti, o ne nuolatiniam važiavimui. Tačiau dar grėsmingesnė situacija yra tada, kai kairiąja juosta atlekia neva skubantis ir pradeda raginti lėčiau važiuojančius ir net sunkvežimius lenkiančius vairuotojus, priartėdamas per kelis centimetrus prie jų automobilio bamperio ir mirksėdamas jiems šviesomis. Tai elementarus chamizmas, kurio mūsų automagistralėse netrūksta, bet kurio nepamatysite Austrijos, Vokietijos, Šveicarijos greitkeliuose.
Vis dar yra kitus paauklėti mėgstančių vairuotojų, kurie teisingumą stengiasi įvykdyti patys. Jei kai kas nors (net ir netyčia) užstoja jiems kelią arba neįleidžia į važiuojančių automobilių eilę, jie griebiasi tikros vendetos. Pradeda persekioti neva netinkamai pasielgusio vairuotojo automobilį, bet kokia kaina stengiasi aplenkti, blokuoja jam kelią ar net aplenkęs, nei iš šio nei iš to staigiai stabdo. Tai itin kvailas elgesys, kuris tik didina agresiją kelyje ir kelia didelį pavojų kitiems eismo dalyviams, juolab, kad toks „keršytojas“ visus veiksmus atlieka viršydamas saugų greitį. Džiugu, kad tokių „keršytojų“ matome vis rečiau, bet šis reiškinys dar neišgyvendintas.
Ko verta sekundžių pergalė?
Kad suprastumėte, ką duoda greitesnis važiavimas, padarykite paprastą eksperimentą. Išvažiavę į automagistralę įsidėmėkite spalvingą, įspūdingai atrodantį sunkvežimį (dažniausiai tai būna kokią nors chemiją gabenančios cisternos), kurio tikrai nesupainiosite su kitais, vienas į kitą panašiais sunkvežimiais. Sunkvežimį aplenkėte gana greitai, nes jis važiavo 90 km/ h greičiu, o jūs 130 km/h greičiu ir nurūkote savo keliu. Nuvažiavę kokią 80 km stabtelėkite kavinėje, užsisakykite kavos ir atsisėkite lauke prie staliuko. Net nepradėjus gurkšnoti kavos, pamatysite įsimintąjį sunkvežimį, smagiai pro jus skuodžiantį autostrada. Atrodė greičių skirtumas didelis, bet laiko sutaupėte labai nedaug.
Tą patį galima pasakyti ir apie skubėjimą mieste: didesnis greitis, intensyvesnis manevravimas – daugiau greitėjimo, daugiau stabdymo, bet savo tikslą dažnai pasieksite tuo pačiu metu ar tik viena–dviem minutėmis anksčiau nei tas, kuris tuo pačiu maršrutu važiavo saugiu greičiu, „nesiskeryčiodamas“ tarp eismo juostų ir juose judančių automobilių. Jo kuro sąnaudos, o tuo pačiu ir CO2 pėdsakas irgi bus mažesni.
Ko verta keliasdešimties sekundžių ar trijų minučių pergalė, dėl kurios reikėjo rizikuoti? Ką per tiek laiko nuveiksite?
Manieros, kurių neliks
Automobilių gamintojai jau seniai mums žada tvarkingo ir saugaus eismo ateitį. Tai bus tada, kai gatvėse važinės savavaldžiai automobiliai, o visi vairuotojai taps keleiviais. Ko neliks mūsų keliuose?
Raudonas šviesoforo signalas. Vienoje eilėje tyliai burzgia V6 variklis. Bet kai šalia taikiai burzgiančio V6 atsiranda kitas V6, taikos nebelieka. Tereikia užsidegti žaliam signalui ir taikus burzgesys virsta karingu riaumojimu. Niekas taip nepadidina savigarbos ir nesuvirpina ego, kaip vieno V6 pergalė prieš kitą. Ateities sankryžose stovės tokios transporto priemonės, kurių varikliai neskleis jokio garso. Nes juk ECO sistema išjungė viską, ką įmanoma išjungti. O kai reikės važiuoti, pajudėsite labai ramiai, mažiausiomis įmanomomis sąnaudomis.
DI niekaip nesupranta, kaip aplenkus priešais stovintį galima pakelti savo savivertę.
Spūstis mieste. Vienas automobilis nardo tarp kitų, bando prisibrauti kuo greičiau į priekį. Ateities spūstyje visi savavaldžiai, bejausmiai automobiliai stovės draugiškai, kaip žmonės dabar stovi parduotuvėje, eilėje prie kasų. Bejausmis dirbtinis intelektas (DI) paskaičiuos: o kam ardytis, strakalioti iš eilės į eilę, jei geriausiu atveju laimėsiu tik 10 sekundžių? Be to DI niekaip nesupranta, kaip aplenkus priešais stovintį galima pakelti savo savivertę.
Pamačius policijos automobilį nebereikės nuleisti telefono ir mesti ant keleivio sėdynės. Nes kokia prasmė, juk ne jūs vairuojate? Prarasite daug emocingų akimirkų, adrenalino injekcijų. Nebereiks draugiškai policininkui aiškinti, kad tiesiog norėjote telefonu pasikasyti ausį.
Ir galiausiai: negaudami malonumo vairuoti, savo automobilį gerbsite ne daugiau nei skalbimo mašiną. Jūsų nežavės iš po variklio dangčio sklindanti muzika, negalėsite parodyti kaimynams, kaip nuspaudus akceleratoriaus pedalą pabunda žvėris, nepajausite to žavesio kai automobilis šauniai įveikia posūkius, paklusniai vykdo jūsų komandas.
Vis tik gamintojams sunkiai sekasi vykdyti savo pažadus, tad įvairūs žadėti savavaldžių automobilių pasirodymo gatvėse terminai seniai pratęsti. Tad, kol kas vairuojame patys. Bet vairuoti galime taip, tarsi mūsų automobilį valdytų tobuliausias DI, bet galime ir taip, tarsi valdymą perėmė kažkokia nulūžusi, išprotėjusi sistema.
