Stebino ir tai, kad vakariečiai laikydavosi greičio ribojimų, pavyzdingai rodydavo posūkius, puikiai išmanė „užtrauktuko“ principą spūstyse. Atrodė, kad tokios pagarbos ir tvarkos keliuose niekad nepasieksime.
O gal jau priartėjome prie to vakarietiško idealo ir net mūsų šalyje nebestebina geranoriški eismo dalyviai?
Vytauto Didžiojo universiteto Psichologijos katedros docentė Laura Šeibokaitė prisimena prieš keletą metų atliktą tyrimą, kuriame lygino Lietuvos, Vokietijos ir Turkijos eismo „klimatą“. Nors nuo 2016 m., kai tyrimo duomenys buvo viešinami, jau praėjo šiek tiek laiko, kai kurios tendencijos lieka aktualios.
Tyrimai parodė, kad Lietuvoje skubėjimo yra gana daug.
„Didžiausias skirtumas, lyginant su Vokietija, yra mūsų vairuotojų emocinė reakcija. Dalyvavimas eisme mūsų vairuotojams kelia stresą: kiti važiuoja per greitai ir nesaugiai. Daugeliui eismas yra nenuspėjamas, chaotiškas. Įdomu, kad lietuviai pasirodė panašiai su turkais. Tačiau turkų atsakymuose stipresnė fatalizmo gaida: „Kaip Dievas duos, taip ir nutiks“. Tad mūsų tyrimai parodė, kad Lietuvoje skubėjimo yra gana daug“, – apibendrino dr. L.Šeibokaitė.
Eismo kultūra – vairuotojų bendrystė, buvimas kartu
Daugelis Lietuvos vairuotojų sako: aš laikausi Kelių eismo taisyklių (KET) reikalavimų, tad esu kultūringas. Žinomo autosporto trenerio, buvusio lenktynininko Jono Dereškevičiaus nuomone, KET yra tik dalis to, ką galima vadinti eismo kultūra. Pamatas. Nes eismo kultūros sąvoka apima ne tik popieriuje surašytas taisykles, bet šį bei tą daugiau. Tai treneris iliustruoja savo asmeniniu pavyzdžiu:
„Visuomet važiuodamas domiuosi, kas vyksta aplink mane – ne tik priekyje, bet ir gale. Tarkime, kažkas nori intensyvaus eismo sąlygomis išvažiuoti iš kiemo. Ir tas kažkas galbūt turi šiek tiek mažiau vairavimo patirties. Tuomet aiškiu ženklu (tarkime ranka) parodau, kad įleidžiu į eismą dar vieną dalyvį.
Eismo kultūra – tai buvimas kartu su visais. Tai būtinybė atsižvelgti į kitų poreikius ir galimybes.
Nes eismo kultūra – tai buvimas kartu su visais. Tai būtinybė atsižvelgti į kitų poreikius ir galimybes. Arba savo poreikius derinimas prie kitų. Taigi mano poreikis nuvažiuoti iš taško A į B per trumpiausią laiko tarpą negali būti dominuojantis.
Žinoma kadaise, kai gatvės buvo tuščios, viskas buvo kitaip. Bet šiais laikais turime suvokti realybę ir taip suplanuoti kelionę, kad jos metu nekiltų joks vidinis nepasitenkinimas dėl to, jog kiti galbūt visai kitaip mato kelią, galvoja ir elgiasi prie vairo. Juk jie taip pat remiasi KET reikalavimais, tačiau važiuoja kitaip“.
Skirtingas važiavimas pagal tas pačias KET
J.Dereškevičiaus nuomone, kiekvieno vairuotojo elgesį, informacijos apdorojimo greitį, gali lemti daugybė aplinkybių. Tarkime, amžius. Todėl tas, kuris vienam atrodys „pernelyg atsargus ir lėtas“, kitam „vairuos normaliai“. Kita vertus, juk toks pernelyg atsargus elgesys yra visiškai pagrįstas KET reikalavimais: jeigu aš kažko nesuprantu, ar gerai nematau to, kas yra priešakyje, mažinu greitį, kad nepadaryčiau klaidos su pasekmėm.
Nepriklausomai nuo automobilio markės ar variklio mes visi esame maži sraigteliai didelio laikrodžio mechanizme.
„Tad nesvarbu, kad šiandien mes vairuojame labai greitus automobilius. Nepriklausomai nuo automobilio markės ar variklio mes visi esame maži sraigteliai didelio laikrodžio mechanizme. Ir niekas negali to mechanizmo nei pagreitinti, nei palėtinti. Prie jo reikia prisitaikyti“, – apibendrina Jonas Dereškevičius.
Emocijų suvaldymas – didelė vertybė
Jis yra ne tik treneris, bet ir puikus psichologas – juk daugybę žmonių išmokė važiuoti sportiniu režimu, suvokiant savo emocijas ir jas valdant. Tai kaip dabar paaiškinti greitesniam vairuotojui, kad lėtesnis tikrai nedaro nieko blogo ir kad neverta nervintis ar pykti?
„Stebiu savo emocijas ir kartais pajuntu, kad jos kelyje keičiasi, darausi irzlus. Kažkuris vairuotojas „pavagia“ tavo dėmesį, (tarkime „šachmatininkas“, šokinėjantis iš vienos juostos į kitą), natūralu, kad pirma reakcija į tokį elgesį yra susierzinimas. Nes kiekvienas iš mūsų viduje turime skirtingus „teisingo vairavimo standartus“. Ir visi, kurie netelpa į tuos standartus, generuoja neigiamas emocijas.
Todėl nuolat turime sau priminti, kad kelias – ne vieta pykti. Juk visi turime telefonus, kuriais galime paskambinti ir perspėti, jei vėluojame – tai nėra pasaulio pabaiga. Turime suvokti, kad šiais laikais eismas – visiškai neprognozuojamas. Spūstis gali sukelti net ir menkiausias eismo įvykis ar orų pokyčiai. Todėl nereikia pykti dėl to, ko mes negalime pakeisti ar kontroliuoti. Vienintelis dalykas, kuris priklauso nuo mūsų pačių – mintys.
Tą nuolat akcentuojame ir lenktynėse. Dažnai net ir sportininkams būna didelis iššūkis, kai įvykiai klostosi ne taip, kaip jis tikėjosi. Tada labai naudinga prisiminti, kad, jei žmogus negali suvaldyti savo susierzinimo, tada jis nieko negali valdyti. Tik sugebėjimas suvaldyti emocijas, neleisti joms per daug įsisiūbuoti, prarasti savitvardą, sporte (ir kasdienybėje) leidžia išlaikyti resursinę būseną, kurioje galime geriausiai panaudoti visus savo talentus ir sugebėjimus.
Jeigu nemokame skaityti savo minčių ir valdyti jų sukeltų emocinių būsenų, jei galvojame, kad mūsų mintys ir emocijos savaime yra vertybės, mums bus sunku visur – ne tik vairuojant automobilį. Tarkime, aš gyvenu Kaune, čia daug remontuojamų gatvių. Jei kiekviename žingsnyje reaguočiau neadekvačiai, nekontroliuodamas savo reakcijų, būtų visa diena sugadinta dėl sukilusių emocijų. Po to gali ir su kolegom ar bičiuliais elgtis netinkamai. Nekultūringai.“
Vienintelė mirties grėsmė buityje – automobilis
J.Dereškevičiaus nuomone, Lietuva žengė nemažą žingsnį, ugdydama vairuotojų kultūrą ir keisdama mąstymą:
„Vis daugiau laimingų žmonių sėdi prie vairo, taigi vairuotojai vis geranoriškesni. Tik laimingas žmogus gali pastebėti kitą ir jo nesmerkti už tai, kad vairuoja jau „rūkstantį“ automobilį. Kita vertus, dėl mūsų gyvenimo ritmo, įtampos ir streso kartais tiesiog nematome kitų automobilių ar jų vairuotojų veidų, kūno kalbos. Todėl nebelieka komunikacijos. Tai – dominuojanti būsena, kuri yra didžiausias eismo kultūros trukdis. Ta proga vertėtų vairuotojams priminti, kad vienintelė didelė mirties grėsmė mūsų buityje tai yra laikas, kurį praleidžiame vairuodami. Juk niekad nežinai, gal kas išvažiuos tau priešpriešiais“.
Greitis nebėra vertybė?
Trenerio nuomone, mūsų vairuotojų vertybių skalė keičiasi. Anksčiau nemažai vairuotojų galvodavo, kad geras tas, kuris sugeba spausti akceleratoriaus pedalą ir greitai važiuoti tiesiai. Tas ypač jautėsi, kai persėdome iš sovietinių į vakarietiškus automobilius.
Bet dabar ne greitis tampa vertybe, o kokybiškas, meistriškas vairavimas. Juk dažnai tenka girdėti vairuotojus didžiuojantis, kad sugeba važiuoti ne efektingai (t.y. „žiūrovams“) , o efektyviai (t.y. sau): susilieti su miesto ritmu, nuo sankryžos iki sankryžos judėti ne „gazas dugnas“, o saugiai, tolygiai, taupiai.
J.Dereškevičius pastebi, kad tokios vertybės, kai vairuotojais supranta, kad ne tik „gazo“ paspaudimas yra malonumas, plinta mūsų visuomenėje vis plačiau. Ankstesnę situaciją galima suprasti. Vairuotojus vairavimo mokyklose dažniausiai išmoko tik eismo taisyklių, o ne paties vairavimo, transporto priemonės valdymo besikeičiančiomis aplinkybėmis.
Dabar ne greitis tampa vertybe, o kokybiškas, meistriškas vairavimas.
„Vairuotojai pamažu suvokia, kad problemos kyla tuomet, kai pasiekiame savo arba automobilio galimybių ribas. Supratimas, kad elektroninės saugumo sistemos yra panacėja, jau praeina. Nes viskas juk priklauso nuo greičio ir vairuotojo įgūdžių.
Dar M.Schumacherio laikais mokslininkai lygino žmogaus ir automobilio reakciją. Jei vairuotojo reakcija būtų 5 Hz, tai automobilio – tik 1 Hz. Ir nesvarbu, ar automobilis labai brangus, ar ekonominės klasės, galioja tie patys dėsniai: vairuotojas gali atlikti manevrą labai greitai, bet šiek tiek laiko reikės dar ir automobiliui, kad jis sureaguotų į staigų vairo pasukimą ar pedalo spustelėjimą. O tai trunka 5 kartus ilgiau. Taigi šia prasme modernūs vakarietiški automobiliai nuo senų žiguliukų skiriasi nedaug, iš esmės tik greičio riba. Fizikos dėsniai ir pakitusios oro sąlygos visus automobilius veikia taip pat“.
Psichologė: skubėjimo visuomenėje nemažėja
„Nepasakyčiau, kad skubėjimo mūsų visuomenėje sumažėjo, o saugumas padidėjo. Kaip vairuotoja pastebiu štai ką: vieną dieną atrodo, kad situacija labai pagerėjusi, kultūra puiki, eismo dalyviai labai supratingi. O kitą susiduri su tokiais atvejais, kai nesupranti, kas vyksta ir kokia logika vadovaujasi lyg akis išdegęs lekiantis vairuotojas“, – pastebi. dr. Laura Šeibokaitė.
Ne kaip psichologė, o kaip vairuotoja, L.Šeibokaitė atkreipia dėmesį, kad gerėja komunikacija tarp vairuotojų, jie geriau susikalba kilus spūstims ir vienas kitą geranoriškiau praleidžia:
„Anksčiau automobilio stiklas buvo didesnis trikdis. Dabar vairuotojai išmoko, panašiai kaip vakarietiškose valstybėse, ženklais kalbėti ir vienas su kitu, ir su pėsčiaisiais. Tai – neabejotina pažanga“.
Nauja mada – tobulinti vairavimo įgūdžius
Trenerio manymu, vis daugiau vairuotojų patirties ir supratimo semiasi specialiuose vairavimo centruose, kuriuos turi visi didieji Lietuvos miestai. Važiuodami nedideliu greičiu ant šlapios dangos pamato, kad elektronika nėra visagalė, kai dingsta sukibimas. J. Dereškevičius tokiuose centruose su šlapia danga siūlo apsilankyti dukart per metus ir sukalibruoti ar įgyti įgūdžius. Vieną iš jų – prieš žiemą, kad prieš slidųjį sezoną perjungtų savo mąstymą į žiemos režimą. Tik tuomet, netikėtai užvažiavus ant slidaus viaduko ir automobiliui praradus sukibimą, vairuotojo reakcija būtų teisinga. Ir ne greičiu, o teisingais veiksmais jis galėtų pelnytai didžiuotis.
Mažėja visuomenės tolerancija pažeidėjams
Taigi „kriminalinės romantikos“ eisme mažėja. Lakstukai ar tiesiog chuliganai atvirai vadinami nebe „kelių ereliais“, o „gaideliais“. Tolerancija KET pažeidėjams mažėja.
„Kiek matau, lakstančių mažėja. Gal tik kartais nemaloniai nustebina situacijos eismo juostose, kuriose galima sukti į kairę ir važiuoti tiesiai. Kai kurie vairuotojams dar trūksta supratimo, kad apie savo ketinimus (sukti) jie turi perspėti iš anksto, kad kiti eismo dalyviai laiku pasirinktų kitą juostą. Tokį elgesį taip pat laikyčiau nemandagiu, o ne tik greičio viršijimą“, – pastebi J. Dereškevičius.
Trenerio manymu, pelus nuo grūdų lengviausia atskirti piko valandomis, ribinėse situacijose. Štai toks netikėtas pavyzdys. Vos pasnigus, pačiomis pirmomis dienomis, eismas kiekvienais metais suparalyžiuojamas. Todėl J. Dereškevičus tomis dienomis stengiasi nevažiuoti automobiliu. Bet tikrai ne dėl to, kad nemokėtų vairuoti slidžiam kelyje:
„Tai irgi yra kultūros dalis – neapsunkinti gyvenimo kitiems. Jei žinai, kad formuojasi spūstys, kad daugelis vairuotojų nepripratę prie pakitusių sąlygų, leisk ramiai važiuoti tik tiems, kurie negali kitaip, nes jie turi, tarkime, darbinių įsipareigojimų.
Vien tai, kad tu turi automobilį, neįpareigoja lįsti į spūstis tokiomis dienomis. Nes ir vėl reikia suvokti save kaip visumos dalį, o ne savo interesus kelti aukščiau kitų. Kuo mažiau automobilių pirmomis dienomis pasnigus išvažiuos į gatves, tuo geriau bus tiems, kurie neturi kito pasirinkimo, kaip tik važiuot“.
Kas ugdo eismo kultūrą
Teigiamas kitų vairuotojų pavyzdys, visuomenės požiūris ir reakcija, draudimai ir kontrolė (matuokliai) ar inžineriniai sprendimai (tvorelės, borteliai, bičių pilveliai) – kas ugdo eismo kultūrą?
Trenerio nuomone, visi šie punktai svarbūs. Bet vienas svarbiausių veiksnių būdingas ir automobilių sportui:
„Požiūris tai yra arklys, ant kurio mes šuoliuojame savo gyvenimo tikslo link. Todėl visuomenės ir žiniasklaidos misija yra didžiausia, formuojant požiūrį ir aiškiai parodant, kas yra blogai.
Psichologė Laura Šeibokaitė siūlo atskirti tai, kas formuoja vairuotojų elgesį ir kas lemia eismo kultūrą. Nes kultūra yra platesnė sąvoka, apimanti ir požiūrį, ir vertybes.
Tad elgesį bene efektyviausiai nulemia inžineriniai tinkami sprendimai. Nes vairuotojui nelieka nieko kito, tik paklusti: niekas taip gerai needukuoja, kaip fizinis nepatogumas. Jei kelio nėra, juk nevažiuosi pro atitvarą.
Tačiau kultūros formavimas – gerokai sudėtingesnis klausimas. Psichologės teigimu, vieno vienintelio teisingo atsakymo čia nėra. O jei jis būtų, autorius gautų Nobelio premiją.
„Seniai įrodyta, kad žmonės įpratę imituoti vieni kitų elgesį. Kelyje tokių atvejų apstu. Jei stovime spūstyje ir bent vienas vairuotojas bando aplenkti ją šalikele, tuoj atsiranda ir būrelis sekėjų. Galėtume kelti klausimą iš psichologinės pusės: kodėl vienus toks pavyzdys veikia, o kiti lieka ištikimi savo vertybėms. Kodėl vieni imituoja blogą (arba gerą) elgesį, o kitų tai neveikia? Ar, jeigu stengsimės gerai elgtis, kiti imituos tą elgesio modelį ir viskas bus gerai? Deja, ne visuomet, nes žmogaus poelgius lemia ne kokia nors viena, o kelios priežastys. Todėl toks modelis suveikia ne visuomet. Ir praktinis, ir mokslinis klausimas – kaip priversti dalį žmonių elgtis taip, kad kiti jais sektų?
Iš dalies tokia problema kyla dėl asmeninių kiekvieno žmogaus savybių. Tarkime labai nedidelę visuomenės dalį sudaro psichopatiškos asmenybės, kurių elgesio pakeisti neįmanoma, jie niekad neatsižvelgs į kitų poreikius.
Kita grupė – aštrių pojūčių mėgėjai, norintys rizikuoti. Impulsyvumas dažnai būdingas jauniems vairuotojams, kurie lengvai pasiduoda pačiai pirmai į galvą šovusiai idėjai. Agresyvus vairavimas pradedantiems vairuotojams taip pat yra būdas parodyti, kad „yra suaugęs“.
Tad, jei vairavimo kultūrą apibrėžtume kaip panašias visuomenės vertybes ir nuostatas eismo saugumo klausimais, geras pavyzdys, edukacija paveiktų daugelį. Bet ne visus“.
Kaip edukuoti? Skleisti žinią, kad „gera būti geram“. Nes daugelis žmonių mėgsta daryti gerus darbus. Kad, jei praleisi kitą, veiksmas vyks greičiau, nes nebus bereikalingo stumdymosi.
„Mūsų šalis ilgai gyveno netvarkingai. Tai nėra pasiteisinimas, tačiau reikia šiek tiek laiko, kad visuomenė pasikeistų. Ir ji keičiasi, bet kai kuriuos procesus galima pagreitinti, priimant teisingus politinius sprendimus.
Man saugaus eismo srityje norėtųsi lyderystės. Lietuvoje tikrai yra buvę gerų bandymų keisti situaciją, tačiau pasigedau atsakymų „ar tai pasiteisino“. Apie priemonių efektyvumą juk sprendžiama ne pagal tai, ar patiko visuomenei, o pagal poveikį ir efektyvumą. Todėl iki galo argumentuotai negalime atsakyti, kodėl avaringumas ir mirtingumas vienais metais padidėja, kitais sumažėja“, – sako dr. Laura Šeibokaitė.
Svarbi visuomenės nuomonė
J.Dereškevičius sutinka, kad, norint siekti rezultato, būtinas visas priemonių kompleksas. Tačiau jam labai įstrigo kadaise Vokietijos greitkeliuose pritaikyta švietėjiška priemonė – plakatai: kiaulė prie vairo su sumuštiniu rankoje. Žinia labai aiški: nevalgykite prie vairo, nes greitkelyje, nukritus gabaliukui sumuštinio ant kelnių, gali kilti pavojus: vairuotojas puls tvarkyti kelnių ir pamirš, kad lekia dideliu greičiu.
„Išvada: jeigu taip elgsiesi, kitų žmonių akyse atrodysi kaip paršas. O mes juk taip ir gyvename stengdamiesi, kad kiti pateisintų mūsų poelgius. Nes mums svarbus socialinis pripažinimas. Jei visuomenė mūsų nepateisina, suvokiame, kad elgiamės blogai“, – paaiškino treneris.
Apklausos rodo: KET nori laikytis vis daugiau vairuotojų
Vos prieš mėnesį paviešintos draudikų užsakytos apklausos duomenys – labai įspūdingi. Vairuotojų buvo klausiama, kokie jų lūkesčiai kelyje. Populiariausias atsakymas (vidutiniškai apie 30 proc.), noras, kad kiti vairuotojai neviršytų leistino greičio.
“Aš ir pats tą jaučiu. Nes mano, kaip ir daugelio kitų eismo dalyvių, tikslas – nevargti vairavimo proceso metu. Štai ką turiu omeny. Jei vairuotojas važiuoja greičiau nei galima, jo dėmesys turi būti aštresnis, stebint kitus eismo dalyvius ir galimai dairantis kamerų ar matuoklių. Panašiai, kaip vagies, nusikaltėlio. O kai vairuotojas tiesiog be skubos ir įtampos važiuoja iš taško A į B, procesas būna tiesiog malonus ir nevargina.
Kai vairuotojas tiesiog be skubos ir įtampos važiuoja iš taško A į B, procesas būna tiesiog malonus ir nevargina.
Taigi, kai kiti lekia pro šalį ir tu jautiesi tarsi būtum stabdis, apima vidiniai prieštaravimai, o mūsų smegenys dirba pašalinį darbą. Tokiu atveju mes negyvename savo gyvenimo ir darome tai, kas mums neekologiška, nepatogu, atsiranda nerimas, abejonės, sąžinės graužimas. Natūralu, kad daugeliui vairuotojų norisi daugiau psichologinio komforto ir saugumo. Vis daugiau vairuotojų nori, kad visi judėtų sistemingai, vienodu greičiu.
O juk ne vienas bandymas mieste įrodė, kad mieste niekur nenuskubėsi. Turbūt pastebėjote: jei jus sankryžoje aplenkė automobilis, kitoje sankryžoje arba dar po kelių šviesoforų jūs ir vėl susitiksite. Nes juk efektyviausias eismas tuomet, kai visi automobiliai juda kartu, vienu greičiu. Supraskime tai ir kitų vairuotojų poreikius, tuomet eismo kultūra bus aukšto lygio“, – sako autosporto treneris Jonas Dereškevičius.
