Geras ir profesionalus vairuotojas yra ne tas, kuris pamato situaciją ir jai atsitikus, sugeba meistriškai iš jos išlaviruoti, o tas kuris geba numatyti kiek įmanoma daugiau galimų pavojingų situacijų kelyje ir imtis prevencinių priemonių, kad nepatektų į kritinę padėtį.
Taip tvirtina saugaus eismo ekspertas, vairavimo instruktorius Kastytis Povilaitis. Anot jo, siekiant, kad visi eismo dalyviai kelyje jaustųsi saugiai, būtina atkreipti dėmesį į vieną svarbų dalyką šaltuoju metų sezonu – ypatingas eismo sąlygas.
Prieš pradedant kelionę, svarbu pasidomėti orų prognoze, įvertinti, kaip tamsa, lietus, šlapdriba, stiprus snygis, pūga ar rūkas gali paveikti matomumo lauką, kokia gali būti kelio danga, ar nebus vadinamojo „juodojo“ ledo, ar kelias nebus provėžotas.
„Nepaprastai svarbu, kad automobilis būtų paruoštas kelionėms žiemą – rekomenduojama, kad padangų protektoriaus gylis būtų ne mažesnis nei 5 mm, langų plovimo skystis turi būti tinkamas esant minusinei temperatūrai, o valytuvai veikti be trikdžių. Jei per naktį šalo ar snigo, būtina švariai nuvalyti automobilio stiklus ir sniegą nuo automobilio“, - svarbiausius patarimus vardija K. Povilaitis.
Kelyje ypač pavojingas „juodasis“ ledas
Tai plonas ir skaidrus ledo sluoksnis susidarantis ant kelio dangos, kai oro temperatūra svyruoja apie 0. „Keičiantis temperatūrai, jei dieną ji buvo pliusinė, tačiau netrūko drėgmės ir staiga pašalo, ant kelio dangos formuojasi plonytis skaidrus ledo sluoksnis, vadinamasis „juodasis“ ledas arba liaudiškai tariant, plikledis. Plikledis atsiranda ir tais atvejais, kai žemė yra labai įšalusi ir staiga palyja. Toks ledas pavojingas tuo, kad jį labai sunku pastebėti. Ten kur gatvėse yra dirbtinis apšvietimas, plikledį nuo ant kelio dangos esančio vandens padeda atskirti tai, kad vanduo atsispindi tarsi veidrodis, tuo tarpu, tas paviršius, kurį yra padengęs plikledis, paprastai atrodo tarsi matinis“, - pasakoja K. Povilaitis.
Pasak saugaus eismo eksperto, vairuojant šaltuoju metų sezonu, labai svarbu stebėti, kaip kelyje elgiasi automobilis.
Jei vairas tapo „lengvesnis“ nei įprastai, t. y., lengviau sukasi, tai reiškia, kad ratai prasčiau sukimba su kelio danga, kelias yra slidus.
Jei vairas tapo „lengvesnis“ nei įprastai, t. y., lengviau sukasi, tai reiškia, kad ratai prasčiau sukimba su kelio danga, kelias yra slidus. Tokiu atveju patartina važiuoti lėčiau, rinktis ne maksimaliai leistiną, bet maksimaliai saugų greitį, kuris kartais gali būti ir vos 20 ar 30 kilometrų per valandą. Jei pajudant iš vietos ratai praslysta, tai taip pat signalas, kad kelio danga yra slidi.
Būtina atminti, koks yra automobilio sustojimo kelio ilgis važiuojant vienokiu ar kitokiu greičiu ir kaip jis kinta, jei kelio danga yra slidi. „Pavyzdžiui, važiuojant 50 kilometrų per valandą greičiu, automobilio sustojimo kelio ilgis yra 27 metrai, važiuojant 60 kilometrų per valandą greičiu, jis bus jau 8 metrais ilgesnis, t. y. 35 metrai. Jei greitis padidėja 2 kartus, stabdymo kelias – išauga 4 kartais. O jei kelio danga yra slidi, tokiu atveju automobilio sustojimo kelio ilgį reikia padauginti dar iš 3 kartų“, - teigia instruktorius.
Slidesnis būna asfaltas ar miško keliukas?
Anot K Povilaičio, slidi kelio danga gali būti ir vienur, ir kitur. „Į klausimą, kur dažniausiai formuojasi plikledis, vienu sakiniu atsakyti labai sunku – tam įtakos turi aplinkos faktoriai. Jei netoli kelio yra vandens telkinys, tikėtina ta kelio atkarpa gali būti drėgnesnė nei kitos, taigi, joje, besikeičiant temperatūrai, galima tikėtis plikledžio.
Plikledis taip pat labai „mėgsta“ tiltus, viadukus, įkalnes bei nuokalnes. Tuo tarpu miško keliai ypatingi tuo, kad miške visada būna drėgniau nei mieste. Be to, miške temperatūra intertiškesnė – lėčiau įšąla, bet lėčiau ir įšyla. Kitaip tariant, mieste jau gali būti ir nutirpę viskas, kelio danga – sausa, tuo tarpu miške vis dar bus slidu“, - pastebi saugaus eismo ekspertas.
K. Povilaičio teigimu, jei tai įmanoma, stabdyti, pristabdyti reikėtų ne jau užvažiavus ant slidžios kelio atkarpos, o dar tik artėjant prie tokios, numanant, kad tokia bus, pavyzdžiui, artėjant prie viaduko, nuokalnės, miško, upės slėnio ir pan. Stabdyti saugiausia atleidinėjant akseleratoriaus pedalą, kad greičio mažėjimas būtų tolygus.
Ką reikėtų žinoti apie provėžotą kelią?
Kaip tvirtina K. Povilaitis, ypatingai budriems vairuojant reikėtų būti prieš sankryžas. „Tose vietose, kur stabdoma, sniegas paprastai yra suplūkiamas ir nugludinamas iki gryno ledo, tad prieš sankryžas stabdyti reikėtų pradėti iš anksčiau. Visada spėsime privažiuoti iki sankryžos važiuodami lėčiau, tuo tarpu atvirkštinio varianto, kai reikia pajudėti atgal nuo prieš mus sustojusio automobilio nėra, nebent pildant eismo įvykio deklaraciją“, - pastebi vairavimo instruktorius.
Tose vietose, kur stabdoma, sniegas paprastai yra suplūkiamas ir nugludinamas iki gryno ledo.
Anot jo, visada reikėtų rinktis važiuoti ta kelio vieta, kur įmanomas geriausias sukibimas su kelio danga. Ten kur keliai gerai prižiūrėti, paberta druskos, smėlio ir sniegas aptirpęs, geriau rinktis važiuoti provėžomis, nes asfaltas jose bus „plikas“. Tuo tarpu važiuojant šalia provėžos esančiu suverstu šlapiu sniegu, automobilis jau bus nebe toks stabilus.
Kita vertus, jei vairuojama užmiestyje, provėžoje esantis sniegas bus suplūktas iki ledo, tad sukibimas su kelio danga bus prastas. Tokiu atveju, geriau važiuoti ne provėža, bet sniegu.
