Pėsčiąjį be atšvaitų vairuotojas mato tik iš kelių ar keliolikos metrų atstumo. Jei taisyklingai naudojami atšvaitai, šis atstumas gali padidėti kelis kartus, net iki 150 metrų. Vairuotojas daug greičiau pastebės pėsčiąjį su šviesą atspindinčia liemene ar juostiniu atšvaitu. Pėsčiųjų saugumas priklauso ne tik nuo vairuotojų elgesio, bet ir mūsų pačių – ir visai nesvarbu, ar einame užmiestyje kelkraščiu, ar mieste perėja.
Naktį viskas pilka ir juoda
Vieni žmonės tiesiog nesirūpina savo saugumu ir įsitikinę, kad jiems nieko nenutiks. Kiti mano, kad atšvaitai nereikalingi ir teisinasi tuo, kad jei jie mato automobilį, tai ir vairuotojas tikrai mato juos. Tačiau būtina įsidėmėti, kad kelių eismo taisyklės ne rekomenduoja, o reikalauja, kaip turi elgtis eismo dalyviai. Vienas iš reikalavimų – pėstieji, eidami neapšviestu kelkraščiu arba važiuojamosios dalies kraštu tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, privalo neštis šviečiantį žibintą arba vilkėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais, arba būti prie drabužių prisisegę kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje atšvaitą.
Mąstymas, kad jei aš matau automobilį, tai ir vairuotojas mane mato yra pražūtingai klaidingas ir tą patvirtins kiekvienas vairuotojas, nuolat važinėjantis tamsiuoju paros metu. Įdomu tai, kad kai kurie vairuotojai, išlipę iš savo automobilių ir tapę pėsčiaisiais, elgiasi taip, tarsi jie niekada nebūtų vairavę tamsiuoju metu – jie mato atvažiuojančius automobilius ir įsitikinę, kad saugumui to užtenka – jei kas, galės staigiai pasitraukti. Tačiau šis jausmas yra apgaulingas.
Nors vairuotojas visą dėmesį sutelkia į kelią, tačiau naktį visi objektai yra tamsiai pilki arba juodi. Reikia turėti labai aštrią regą ir šeštą jausmą, kad pilkame fone pamatytum pilką objektą. Negana to vairuotoją dažnai apakina priešpriešiais atvažiuojančių transporto priemonių žibintai. Todėl būkite tikri, kad jei tamsiu paros metu eisite šalia kelio be šviesą atspindinčių elementų, vairuotojams būsite iš esmės nematomi. Vairuotojas jus pastebės, kai būsite prie pat automobilio.
75 km/h greičiu važiuojantis automobilis per vieną sekundę nuvažiuoja 21 metrą. Jei automobilio žibintai šviečia 45–60 m atstumu, tai dar nereiškia, kad vairuotojas jus, neturinčio atšvaitų, pamatys tokiu atstumu. Didesnė tikimybė, kad atstumas bus per pus mažesnis. Išvydęs prieš save kliūtį, vairuotojas nuspaus stabdį, bet jo reakcijos laikas gali būti 0,45–2 sekundės.
Padėliokime hipotetinę situaciją. Sakykime, kad vairuotojas pamato pėsčiąjį per 1 sekundę: 75 km/h greičiu judantis automobilius per tą laiką nuvažiuoja 21 m, nuspaudus stabdžių pedalą – dar panašiai tiek, taigi – automobilis sustos tik už 40 metrų. O kaip viskas baigsis, jei vairuotojas jus pamatys tada, kai tarp jūsų ir jo automobilio bus tik 30 m atstumas? Atsakymą, veikiausiai, nutuokiate. Įvairiose šalyse atlikti tyrimai rodo, kad atšvaitų neturintį pėsčiąjį vairuotojai iš tikrųjų pastebi tik 20–30 metrų atstumu.
Žiūrėkime vairuotojo akimis
Jei jūs vis dar tikite, kad tai, jog naktį gerai matote pravažiuojančius automobilius, apsaugos jus nuo nelaimės, pažvelkite į situaciją vairuotojo akimis. Gerai, jei kelias, kuriuo jūs einate, yra tuščias ir vairuotojas gali važiuoti įsijungęs tolimas šviesas. Tačiau situacijų kelyje yra įvairių ir padėtis labai pablogėja, kai tenka perjungti tolimąsias šviesas į artimąsias, nes priešpriešiais atvažiuoja kita transporto priemonė. Matomumas iš karto sumažėja, be to atsiranda ir papildomas matomumą ribojantis veiksnys – priešais atvažiuojančio automobilio žibintai. Net jei priešais atvažiuojančio automobilio žibintai yra sureguliuoti teisingai (o juk būna ir kitaip), dėl stiprios šviesos dozės vairuotojo vyzdžiai susiaurėja ir taip dar sumažėja jo gebėjimas matyti.
Dažnai būna, kad prasilenkiant matomumas toks prastas, kad atšvaitų neturintį pėsčiąjį vairuotojas pastebi tiesiog paskutinę akimirką, vos kelių metrų atstumu. Tuomet jau nieko negalima bus padaryti, kad išvengtumėte nelaimingo atsitikimo. Nepadės nei trumpas vairuotojo reakcijos laikas, nei efektyvūs stabdžiai.
Pėstieji yra labiausiai pažeidžiami eismo dalyviai, todėl turi labiau rūpintis savimi – tamsiuoju metu dėvėti priemones su šviesą atspindinčias elementais ar laikytis elementaraus atsargumo. Jei pėsčiasis tamsiu paros metu eina kelio pakraščiu be atšvaitų arba dviratininkas važiuoja tokiomis sąlygomis be žibintų, tai yra tas pats, lyg automobilis važiuotų be šviesų. Pabandykite įsijausti į tokią situaciją.
Pėstieji visada turėtų atminti, kad iš vairuotojų negalima reikalauti stebuklų, be to, ne kiekviename automobilyje įrengta infraraudonųjų spindulių kamera ir dar ilgai taip nebus. Visi pėstieji turi suprasti, jog sutemus kelyje jie yra prastai matomi ir savo situaciją vertinti vairuotojo akimis.
Esame tikri, kad daugelis žmonių turi atšvaitų, tačiau ne visi juos naudoja.
Ką mato vairuotojas, kai pėsčiasis nedėvi atšvaito jau aptarėme. Kaip jis mato pėsčiąjį su atšvaitu? Atšvaitas atspindi net menkiausią šviesą, tad net važiuojant įsijungus artimas šviesas, vairuotojas pėsčiąjį pamatys 130–150 metrų atstumu. Ar matote koks didelis skirtumas? Tai dar ne viskas – didesniu atstumu pėsčiąjį pamatęs vairuotojas kitaip reaguoja – sumažina greitį, dėmesį sutelkia į pėsčiąjį, jo veiksmus. Ekspertų teigimu, atšvaitai septynis kartus padidina tikimybę, kad vairuotojas pastebės pėsčiąjį ir sugebės stabdyti arba saugiai jo išvengti.
Tinkamas atšvaitų naudojimas
Kad atšvaitas turėtų prasmę, jis turi būti tinkamai segamas. Tinkamai segami atšvaitai turi būti išdėstyti taip, kad patektų į transporto priemonės žibintų lauką ir juos matytų vairuotojai, važiuojantys iš abiejų pusių (iš galo ir iš priekio). Pasak Susisiekimo ministerijos vyresniojo patarėjo Vidmanto Pumpučio, labai svarbu suvokti, jog atšvaitas nėra šiaip aksesuaras – jis pirmiausiai skirtas vairuotojams, kad šie pamatytų pėsčiąjį iš kuo toliau ir kiekvienas žmogus turėtų pasirinkti tas priemones, kurios pagerins matomumą priklausomai nuo vietovės, kurioje judama – tai gali būti ryškiaspalvė liemenė arba žibintuvėlis, jei tamsiu metu einama užmiesčio keliu.
Jei nėra nei vieno, nei kito, tuomet aktualu turėti bent atšvaitą – geriausiai, juostinį. Jei šis tik vienas, jį reikėtų segėti ant dešinės rankos arba kojos. Tik tada pėsčiasis, kuris, pagal taisykles, privalo judėti prieš automobilių eismą, bus geriau matomas vairuotojams. Specialistas primena, jog pagal kelių eismo taisykles, pėsčiajam, kuris mieste eina šaligatviu, segėti atšvaitą tik rekomenduojama, o ne privaloma, o štai einant kelkraščiu jis jau privalomas.
„Kiekvienas turime rūpintis savo, savo artimųjų ir kitų eismo dalyvių saugumu. Pradėkime nuo savęs – pasitikrinkime, ar visada į tamsų kelią išeiname su atšvaitais, ar jie taisyklingai pritvirtinti. Esame tikri, kad daugelis žmonių turi atšvaitų, tačiau ne visi juos naudoja. Stalčiuje padėtas atšvaitas tikrai nepadarys jūsų matomu, todėl, jei turite atšvaitų namuose, naudokite juos, o jei neturite, įsigykite ir prisiminkite taisyklingai prisitvirtinti,“ – ragina Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktorius Remigijus Lipkevičius.
Lietuvos automobilių kelių direkcija yra parengusi ir atšvaitų naudojimo atmintinę, kurią galite rasti jos tinklapyje. Apsilankykite, pasiskaitykite, įsidėmėkite ar išsisaugokite.
Nepamirškite, kad tinkamai dėvimi atšvaitai turi būti kelių, rankų, krūtinės ir nugaros aukštyje. Tada atšvaitai bus aiškiai matomi transporto priemonių vairuotojams. Kuo daugiau atšvaitų, tuo labiau tikėtina, kad pėsčiasis bus pastebėtas. Norint būti gerai matomu eismo dalyviams iš visų pusių reikėtų segėti bent du teisingai prisegtus atšvaitus.
Sąmoningas pėsčiasis turėtų suprasti, kad tinkamoje vietoje prisegti pakankamo dydžio atšvaitai gali turėti lemiamos įtakos kelionės saugumui ne tik užmiestyje, bet ir mieste, kai einama šaligatviu, kuris dar ir apšviestas.
Savisauga mažiau rūpi jauniems
Vytauto Didžiojo universiteto Psichologijos katedros profesorė dr. Auksė Endriulaitienė pastebi, jog mažiau savisauga rūpinasi jauni žmonės: „Jie dažnai turi perdėtą pasitikėjimą savo jėgomis, jiems sunkiau objektyviai pamatuoti savo jėgas ir gebėjimą susidoroti su sudėtingomis situacijomis. Paprastai paauglystėje ir jauname amžiuje žmonės ieško savęs, siekia suprasti „kas aš esu?“, nori būti pripažinti bendraamžių, todėl lengviau pasiduoda kitų įtakai. Tai įprasta psichologinio brendimo eiga. Mokslinių tyrimų rezultatai patvirtina, kad vyresni žmonės yra linkę mažiau rizikuoti bendrai lyginant juos su jaunesniais žmonėmis, tačiau tai nereiškia, kad jie nerizikuoja“, – aiškina ji.
Skirtingą įvairaus amžiaus pėsčiųjų elgseną turėtų vertinti ir vairuotojai. Juk niekada nežinai, ką sutiksi kelyje, koks šalikele einančio pėsčiojo požiūris į saugumą: vairuotojas niekada negali būti tikras, kad pėsčiasis tinkamai įvertins eismo sąlygas, situaciją. Tai – svari priežastis vairuotojui mažinti greitį, atidžiai stebėti kelkraščių, o mieste šaligatvių plotus, kad ir kaip gerai jis pažinotų kelią, kuriuo važiuoja.
Saugaus eismo skiltis rengiama kartu su VĮ Lietuvos automobilių kelių direkcija.
