Pasaulinė tendencija aiški – apie 70 proc. parodose eksponuojamų dviračių – elektriniai! Dviračių pardavėjai tikina, kad dėl elektros ir kelių papildomų kilogramų žmogui judėjimo nebus mažiau. Tiesiog toliau ir greičiau nuvažiuosime.
Elektriniai dviračiai – kas yra svarbu pasirenkant tokią transporto priemonę? Kas mums garantuoja saugumą važiuojant su elektrine paspirtimi? Ar tikrai mažiau sportuojame, jei mums minti padeda elektra? Kada elektrinis dviratis jau nėra dviratis, o mopedas?
Išradinėti nereikia, bet galima tobulinti!
Daug atsakymų į klausimus pateikę „Dviračių arenos“ komercijos direktorius Silvestras Dabašinskas pats yra aistringas dviračių mėgėjas. Ne tik elektrinių. Klausimų laviną jis pirmiausia atrėmė vienu labai aiškiu atsakymu – elektrinis dviratis yra lygiai toks pat dviratis.
Kadaise medinė dviratė konstrukcija virto metaline, o vėliau įmontuotos pavaros. Taip dabar šiame įrenginyje, kurio išradinėti jau nereikia, atsirado elektra. Jokių papildomų sąlygų – sėdi ir mini. Na, gal nuo šiol šiek tiek lengviau tai daryti. Ir svarbiausia – kiekvienas gali pasirinkti, kiek pagalbos reikia - 30, 50 ar 70 procentų? O gal nereikia visai?
„Tai reiškia, kad kalbėdami apie elektrinio dviračio saugumą, kalbame apie vairavimą bet kokiu paprastu dviračiu. Mums saugumą garantuos ta pati kokybiška apranga, apsaugos, šalmas, eismo taisyklių laikymasis ir, žinoma, dėmesys kitiems eismo dalyviams: mašinoms, pėstiesiems“, – teigė pašnekovas.
Elektriniai dviračiai lygiai kaip ir įprasti – neužkliūva eismo saugumą stebintiems ir mus saugantiems pareigūnams – visai kitaip nei elektriniai paspirtukai. Dviračiai yra transporto priemonė, jau turinti nusistovėjusias taisykles, kurios retkarčiais nežymiai tobulinamos. Taip pat pabrėžiama, kad sėdėsena ant dviračio saugumo atžvilgiu nepalyginamai stabilesnė nei stovima padėtis ant paspirtuko. Tai geriausiai galima pajusti, kai reikia staigiai sustoti.
„Akivaizdu, kad dviratininkai, judėdami didesniu greičiu, gali lengviau sustoti, išvairuoti iš keblios situacijos. Kita vertus – dviračiai oficialiai turi savo kelius ir atskirus pravažiavimus pėsčiųjų zonose. Tikiu, kad netrukus tokią tvarką bei tradicijas turės ir elektriniai paspirtukai“, – vylėsi S. Dabašinskas.
Elektriniai dviračiai taip pat skirstomi į tuos, kurie skirti miestui, ilgoms kelionėms, žvyrkeliams, kalnams. Specialistai prie gana svarbių saugumo garantų priskiria gamintojo patikimumą. Tas, kuris moka gaminti gerus įprastus dviračius, greičiausiai negadins įvaizdžio ir su elektriniais produktais. Pasirinkimas išties platus. Apsisprendus dėl elektrinio dviračio gamintojo, belieka išsirinkti, kokio tipo dviračio norisi, kur juo bus važiuojama.
Perprogramavimas? Gerai, bet tai jau ne dviratis
Europoje elektrinių dviračių galia ribojama. Nesvarbu, kokio stiprumo pagalbos iš variklio norime, tačiau ji bus suteikta tik jei važiuosite iki 25 km/h greičiu. Egzistuoja toks reiškinys kaip elektrinių dviračių perprogramavimas. Tai reiškia, kad atjungiamas jau minėtas ribojimas.
JAV tokių ribojimų nėra, o Europoje – yra. Faktas – atjungimas jokios žalos dviračiui nepadaro. Ribojimai yra eismo saugumo užtikrinimui, tačiau viskas yra paskaičiuota visai turimai galiai be papildomų apribojimų.
Tai ribojimo pašalinimas yra nelegalus? S. Dabašinskas tvirtina, kad viskas yra legalu, tačiau po ribojimo atjungimo dviratis jau nėra dviratis. Tai elektrinis mopedas. Mums tuomet teks tokią transporto priemonę registruoti kaip mopedą ir atitinkamai laikytis kitokių eismo taisyklių. Jei elektrinė pavara išjungta, priemonė iš esmės lieka tuo pačiu dviračiu.
S. Dabašinsko nuomone, elektrinių dviračių populiarumo paradoksas slypi tame, kad išbandžiusieji suvokia – minti pedalus vis tiek reikia, raumenys treniruojasi, o sąnariai tauposi. Pasikeičia tik nuvažiuotų kilometrų skaičius. Jų tampa ryškiai daugiau.
„Elektriniai dviračiai nevažiuoja už mus. Jie tik padeda mums minti. Dažniausiai yra keli pagalbos lygiai – nuo trupučio pagalbos iki rimtesnės. Bet kokiu atveju, neminsi – nevažiuosi. Dar būtų galima daug kalbėti apie tai, kad ta nedidelė elektros variklio pagalba saugo mūsų sąnarius nuo per didelio žalingo krūvio. Taip pat taupo mūsų jėgas“, – teigė pašnekovas.
Reikia pripažinti, kad tikri dviračių entuziastai mato skirtumą tarp elektrinio ir tradicinio dviračio. Jie dažnai atskiria šias transporto priemones ir naudoja skirtingais atvejais. Tradicinis įprastai skirtas varžyboms, žygiams, sportui. Elektrinis – ilgiems atstumams, susisiekimui, kelionėms. Tiesa, gamintojai kuria elektrinius dviračius ir tam tikroms sporto rūšims. Pavyzdžiui, mėgstantiems leisti nuo kalnų dažniausiai tenka sunkiai kilti į starto vietą. Elektrinė pavara tokiu atveju labai praverčia.
„Šveicarijoje aktyviu turistų poilsiu užsiimančios bendrovės šalia slidinėjimo jau ėmėsi elektrinių dviračių. Kalnuose, kur nėra sniego, rengiamos įvairios trasos. Su elektriniais dviračiais tokias trasas gali įveikti ir neprofesionalas“, – savo patirtimi dalijosi pašnekovas.
3-5 kilogramai – ne našta
Tenka pripažinti, kad nebūnant labai sportišku lengvai įveikti 140 kilometrų per dieną – viliojanti perspektyva. Taip pat akivaizdu, kad elektrinis dviratis nėra daug sunkesnis. Jei tradicinis sveria apie 17 kilogramų, tai panašus elektrinis – apie 23.
S. Dabašinskas atskleidė ir vieną didžiausių privalumų, kuriuos kasdien jam gali suteikti elektrinis dviratis, o tie papildomi keli kilogramai – gerokai palengvinti gyvenimą. Daugybė vilniečių gyvena priemiesčiuose ir į darbą norėtų važiuoti dviračiu. Saugojimo aikštelių problema, berods, jau sprendžiama, tačiau elektrinio dviračio privalumas yra ir dar kitur.
Vilniaus centrą kone iš visų pusių pasiekiame važiuodami į nuokalnę. Ryte – gana smagu. O vakare didžiąją kelio dalį tenka minti įkalnėn. Teks gerokai paprakaituoti, jei į pagalba neateis elektra. Kelionėje iš darbo ir atgal retas kuris norime didelio krūvio ir prakaito upelių..
„Elektrinių dviračių gamintojai visada pasisako už judėjimą ir sveikatos stiprinimą. Didelis fizinis krūvis nebūtinai pridės sveikatos po sunkios darbo dienos. O malonus pasivažinėjimas be abejonės suteiks gerų emocijų ir pramankštins raumenis“, – konstatavo direktorius.
Dviračių mėgėjas ir jų pardavėjas atskleidė, kad dažnai galvoja ne tik apie galutinį pelną: „Mano nuomone, elektriniai dviračiai yra ateitis ir galimybė dar daugiau žmonių mėgautis. Įsivaizduokite žmogaus džiaugsmą, kai jam įprastus pedalus minti jau yra sunku, o su elektros pagalba jis gali važiuoti. Jei mums tokios pagalbos nereikia – miname iš visų jėgų, bet mintyse žinome, kad po šio nuotykio lengvai parvyksime namo. Nevarbu, į kalną ar prieš vėją.“
