Tikėtina, kad XX a. pradžioje vienas kitas automobilis ar motociklas kiekvienais metais papildė Vilniaus miesto gatves vidaus degimo variklio triukšmu ir išmetamais dūmais, atkreipdamas praeivių dėmesį, o tai vertė susimąstyti miesto valdžios vyrus apie galimybę rinkti naujus mokesčius.
1907 metais Vilniuje buvo išleistas nutarimų rinkinys „Vilniaus m. gyventojams privalomi nutarimai, išleisti Vilniaus m. dūmos ir p. Vilniaus gubernatoriaus 1907 m. sausio 1 d.“, kuriame tarp daugelio kitų taisyklių yra „Taisyklės apie rinkliavos Vilniaus miesto naudai ėmimą už dviračius ir automatinius ekipažus“. Šiose taisyklėse rašoma:
„Str. 1. Remiantis Aukščiausiai patvirtinta Valstybės Tarybos nuomone nuo 1907 m. sausio 1 d. Vilniaus mieste įvedama rinkliava miesto kasos naudai už dviračius ir automatinius ekipažus.
Str. 3. Už kiekvieną dviratį imamas 1 rublio 50 kapeikų ir 3 rublių už kiekvieną automat. ekipažo jėgą metinis mokestis įskaitant mokestį už numerio ženklą.
Str. 4. Kiekvienais metais miesto valdyba per policiją ir savo agentus surenka žinias apie mieste turimus dviračius ir automat. ekipažus, iki kovo 30 d. sudaro sąrašus ir juos skelbia visuomenės žiniai miesto vitrinose. Per mėnesį, t. y. iki gegužės 1 d., gali būti pateikti prieštaravimai dėl sąrašų teisingumo.
Str. 5. Patikslinus sąrašus, valdyba išsiunčia visiems juose esantiems sąskaitas, kuriose nurodomas dviračių kiekis, mokėjimo suma ir apmokėjimo terminas per kurį mokestis turi būti sumokėtas savanoriškai.
Str. 8. Važinėti mieste dviračiais ir automat. ekipažais be numerių, išduotų valdybos mokant rinkliavą, savaime suprantama draudžiama; šio straipsnio vykdymo priežiūra rūpinasi miesto policija ir miesto agentai“.
Kelių eismo taisyklės
Taigi mokestinė sistema sutvarkyta, važinėti galima, tik klausimas kaip važiuoti ir kokių taisyklių laikytis. Tų pačių 1907 m. spalio 10 d. laikraštis „Vilniaus žinios“ išspausdino nedidelį pranešimą:
„Naujas priverstinas įsakymas. Pasirodžius miesto gatvėse automobiliams, Vilniaus gubernatorius išleido priverstinąjį įsakymą apie automobiliais važinėjimą gatvėmis vidumiestyje.
Važinėti automobiliais leista šiomis gatvėmis: Aleksandro bulvaru, Didžiąja Pohulianka nuo Bulvaro ligi Junkerių pergatvio, Arzamaska gatve, Jurgio prospektu ir ant pleciaus ties Katrina. Kitomis gatvėmis užginta automobiliais važinėti; galima jomis tiktai tuomet, jei reikia išvažiuoti už miesto. Tokiuose atsitikimuose reikia važiuoti šiomis gatvėmis: Antakalnio gatve, Radunska, Poltavine, Ukmergės gatve, Kalvarine ir Krantine.
Važiuojant per miestą reikia važiuoti išlengvo.
Visi be išėmimo, automobilių savininkai privalo turėti Vilniaus miesto policmeisterio leidimą važinėti automobiliais. Važiuojant per miestą reikia važiuoti išlengvo“.
Pirmas taisykles, nustatančias automobilių važinėjimo tvarką Vilniuje, miesto dūma patvirtino 1909 m. vasario 24 d. posėdyje – „Privalomas nutarimas apie automobilių naudojimą, keleivių ir krovinių vežimo tvarką Vilniaus mieste ir jo priemiesčiuose“. Net 11 taisyklių straipsnių skirta automobilių registracijos, techninės būklės ir leidimų išdavimo klausimams ir tik 3 straipsniai eismo organizavimui:
„Str. 12. Automobiliai privalo važiuoti dešine gatvės puse, lenkti priekyje važiuojančius ekipažus iš kairės jų pusės.
Str. 13. Važiavimo greitis miesto gatvėmis neturi viršyti 15 varstų per valandą, sankryžose ir posūkiuose, siaurose gatvėse greitis turi būti sumažintas.
Str. 14. Sutikus pakrautą vežimą ar automobilio vairuotojui pastebėjus, kad iš priekio ateinantys ekipažų ar vežimų arkliai baidosi, automobilio judėjimo greitis turi būti sumažintas, o iškilus būtinybei automobilis turi būti visiškai sustabdytas“.
Pirmosios avarijos Vilniaus mieste
Lietuvos sostinėje vos tik atsiradus keletui mechaninių savaeigių transporto priemonių įvyko pirmas auto įvykis. Mieste tik keli automobiliai ar motociklai gatvėse, apie tūkstantį vežikų ir kaip gali atsitikti avarija. Ji vis dėlto įvyko. Šį įvykį trumpai aprašė vietinis laikraštis Kurjer Litewski 1908.11. 9 (22) Nr. 258:
„Mūsų mieste yra vienintelis automobilis, kuris lakstydamas vilnietiškomis gatvėmis, gąsdina vežikų arklius ir hipnotizuoja gatvės žioplius.
Iki vakar dienos apsieidavę be nelaimių. Tačiau vakar, pirmą valandą su puse, Katedros pleciuje, automobilis per vairuotojo neatidumą užvažiavo ant vežiko Nr. 617, sunkiai sužeisdamas arklį ir sulaužydamas puskarietę.
Eidamas pro šalį policijos komisaras sulaikė automobilį ir nusiuntė jį su budėtojų palyda į policijos valdybą. Vežiko arklys šiame įvykyje buvo labai stipriai sužeistas“.
Gaila, kad pranešime neminimi nei asmenys nei automobilio numeriai. Tačiau atkreiptas dėmesys į tai, kad būtent tuo metu pro šalį ėjo policijos viršininkas ir kad sunkiai sužalotas arklys, o tai vežikui pats brangiausias turtas. Apie automobilio apgadinimus net neužsimenama.
Sąsajos su garsia sovietmečio pavarde
Gilinantis į automobilizacijos temą Lietuvos valstybės istorijos archyve pavyko rasti įdomių dokumentų susijusių su Vilniaus automobilizacijos pradžia ir su labai garsia pavarde Sovietų Sąjungos istorijoje, kurios šeimos šaknys glūdi Vilniuje.
1909 metai. Stanislavo Edmundovičiaus Dzeržinskio (revoliucionieriaus komunisto Felikso Edmundovičiaus brolis) raštas miesto valdybai:
„Kovo mėnesį sumokėjau 12 rublių už teisę važinėti mieste motociklu skaičiuojant 3 rublius už jėgą (skardinis numeris Nr. 15). Dėl kylančių nesusipratimų prašau miesto valdybą pranešti važinėjimo mieste motociklu taisykles, pateikti sąrašą gatvių kuriomis uždrausta važinėti motociklu ir pranešti ar motociklas priskiriamas automobiliams ar dviračiams.
Vilnius. 1909 m. birželio 8 d.
Stanislovas Dzeržinskis“.
Vilniaus miesto valdybos atsakymas ponui S. E. Dzeržinskiui:
„S. E. Dzeržinskiui. Vilniaus žemės bankas.
Į Jūsų š. m. birželio 8 d. pateiktą prašymą, miesto valdyba informuoja, kad kol Vilniaus Gubernatorius neišleido miesto dūmos sudarytų privalomų nutarimų, kuriuose yra sąrašas gatvių kuriomis draudžiamas automobilių važinėjimas, pranešti Jums tokių negalime.
Dėl motociklo priklausomybės automobiliams ar dviračiams klausimo miesto valdyba pagal privalomų nutarimų prasmę priskiria tokius prie 2-jų ratų automobilių. Pridedame miesto valdybos kvitą Nr. 15 apie gautą mokestį už motociklą.
Valdybos deputatas K. Zubovič “.
Pagal pridėtus dokumentus matyti, kad jau 1909 metais mokesčių rinkimo ir registracijos tvarka Vilniuje veikė, motociklai buvo apmokestinami taip pat kaip automobiliai pagal variklio galingumą ir tai, kad Vilniuje jau buvo ne mažiau 15 mechaninių transporto priemonių.
XX a. pradžios Vilnius
Daugiau nei prieš 100 metų automobilis vos per kelis dešimtmečius įsiveržė į kasdieninį žmonių gyvenimą ir veiklą negrįžtamai, lygiai taip pat, kaip mobilus telefonas XX a. pabaigoje. Vilnius XX a. pradžioje niekuo neišsiskyrė iš kitų vidutinių Europos miestų, Rusijoje jis buvo 10 miestas pagal gyventojų skaičių. Jame 1909 metais pradėjo važinėti pirmas autobusas, apie tai 15min jau rašė.
1910 metais mieste pradėjo važinėti pirmi nuomojami automobiliai priklausę sostinės automobilizacijos pradininkui, verslininkui Leišgoldui. Apie tai laikraščiai rašė:
„Automobiliai-vežikai. Verslininkai Leitgoldas ir Zajančkovskis šiomis dienomis paleidžia po miestą automobilius-vežikus, pavadinimu taksomotorai. Užmokestis bus 30 kapeikų už varstą“.
Netrukus susikūrusi Šiaurės-vakarų krašto automobilinio susisiekimo bendrovė net su 5 automobiliais pradėjo naują taksomotorų verslą.
Retkarčiais į Vilnių užsukdavo ir tų laikų hiperaktyvūs automobilininkai. 1909 m. rugpjūčio 10 d. į Vilnių su automobiliu RAF atvažiavo čekų sportininkas Aleksandras Dubrovičius. Pailsėjęs viešbutyje „Europejski“, kitą dieną tuo pačiu automobiliu jis išvyko į Peterburgą dalyvauti automobilių lenktynėse Peterburgas – Ryga.
Kelių chuliganai?
Automobilis į žmonių gyvenimą atnešė ne tik gerų dalykų, bet ir vis didesnių problemų. Vairuotojų nedrausmingas, o gal tiesiog chuliganiškas elgesys, tikriausiai atsirado kartu su automobiliu. Štai pavyzdys:
„Automobilių eismas. Miesto valdžia atkreipė dėmesį, kad nežiūrint išleistų miesto dūmos ir gubernatoriaus privalomų įsakymų, po miestą važinėja automobiliai be numerio lentelių ir be ankstesnio techninio apžiūrėjimo. Todėl miesto valdyba kreipėsi į policmeisterį prašydama uždrausti mieste važinėti tokiems automobiliams“. („Kurjer Litewski“ 1910 m. vasario 20 d. (kovo 5 d.) Nr. 41).
Dar vienas: „Automobilių katastrofa. Ketvirtadienį, 4 valandą po pietų, šalia teismo įstaigos pastato šv. Jurgio prospekte, įvyko autobuso, aptarnaujančio maršrutą Žvėrynas-Katedros a.-Antakalnis, susidūrimas su automobiliu, kuriuo važiavo realinės gimnazijos moksleivis. Abu automobiliai važiavo pakankamai greitai, nežinia kodėl viena (dešine) gatvės puse ir didele jėga susitrenkė. Automobilis stipriai apgadintas, vairuotojas ir keleivis patyrė sukrėtimą. Autobusui sugadintas tik buferis.“ („Kurjer Litewski“ 1910 m. kovo 27 d. (balandžio 7 d.) Nr. 69).
Stresas pėstiesiems
Šiandien išgirdę apie panašų autoįvykį turbūt pirmiausia pagalvotume „ir vėl tas jaunimas nesuvaldė BMW“. Praeito amžiaus pradžioje dėl vieno ar kito autoįvykio dažniausia būdavo kalti ne tik pirmieji vairuotojai, bet ir pėstieji, kurie daugelį metų buvo pripratę vaikščioti miesto gatvėmis be jokios tvarkos. Dar prieš atsirandant automobiliui pėstieji dažnai pakliūdavo po vežimų ratais, bet apie šių gatvės įvykių statistiką iki šiol niekas nekalba ir to netyrinėja, o buvo nemažai ir mirtinų atvejų.
Vilniuje pirmas autoįvykis pasibaigęs mirtimi įvyko 1912 metais. Laikraštis „Viltis“ 1912.09.12 apie tai pranešė labai mažoje žinutėje, visiškai to nesureikšmindamas:
„Automobilistai. Rusėjo 16 d. 7 val. vakarą šv. Jurgio prospekte grapas A. Krasickis suvažinėjo automobiliu senutę žydę; grapo automobilius taip smarkiai ją sukūlė, kad nuvežta šv. Jokūbo ligoninėn nelaimingoji po pusės valandos mirė. Grapą Krasickį suėmė ir pasodino gubernijos kalėjiman, kol jis neduosiąs 1000 rub. užstatų“.
Sunku įsivaizduoti kaip Vilniaus gatvėmis per dieną pravažiuojantis vienas ar du automobiliai gali ką nors suvažinėti, tačiau kaip matome tai atsitiko, o kiek vėliau buvo pradėta vesti žuvusių gatvėse ir keliuose statistika. Bet kuriuo atveju automobilis atkeliavo ir į mūsų Lietuvos sostinę su savo privalumais ir trūkumais. Vilniaus laikraščiuose pasirodė pirmos automobilių ir motociklų pardavėjų reklamos.
Nors Vilniuje XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje dirbo ne vienas fotografas, bet vaizdų su pirmais Vilniaus automobiliais ar motociklais beveik nėra, tikslesnės statistikos taip pat. Šioje vietoje yra daug erdvės tolimesniems tyrinėjimams.
