Kai pėsčiąjį apšviečia automobilio šviesos, kartais gali būti per vėlu išvengti skaudžios nelaimės. Raginame suaugusius vaikus pasirūpinti savo vyresnio amžiaus šeimos nariais, kad jie saugiai grįžtų į namus.
Saugokime vieni kitus
Statistikos duomenys baugina – vien pernai Lietuvoje eismo įvykiuose žuvo 68 pėstieji, du trečdaliai tamsiuoju paros metu, nė vienas iš jų neturėjo atšvaito.
Pagrindinė nelaimės priežastis – pėstieji buvo nematomi tamsoje. Beveik pusė žuvusiųjų – senjorai. Telieka apgailestauti, kad seneliai dažnai visą savo laiką skiria vaikams ir anūkams, bet nelieka laiko pasirūpinti savimi. Juk nepakanka turėti atšvaito, reikia jį užsidėti tinkamoje vietoje. O kartais pasitaiko ir taip, kad atšvaitas lieka namuose, kur nors nukištas į stalčių, nes jį tiesiog pamiršo.
Suaugusiems vaikams, ar vyresnio mokyklinio amžiaus anūkams reikėtų suprasti, kad su amžiumi kartais tampa sunkiau susiorientuoti aplinkoje, žmonės tampa užmaršūs, lėčiau mąsto, darosi sunkiau kritiškai įvertinti situacijos. Todėl raginame vaikus ir anūkus skirti daugiau dėmesio seneliams, labiau pasidomėti jų saugumu.
Todėl raginame vaikus ir anūkus skirti daugiau dėmesio seneliams, labiau pasidomėti jų saugumu.
Kauno vyrų krizių centro direktorė, psichologė Dovilė Bubnienė pritaria, kad saugumas gatvėse ir keliuose yra mūsų visų reikalas – vairuotojų bei pėsčiųjų.
„Ir be jokios abejonės, ir tėvų pareiga yra perspėti, pamokyti, suteikti informacijos savo vaikams, ir vaikų priedermė – pasidalyti žiniomis, pasirūpinti tėvais, jei dėl savo amžiaus ar sveikatos būklės jie nebesugeba reaguoti į pasikeitusias aplinkybes, netikėtas situacijas, naujas taisykles gatvėse ir keliuose“, – sako D. Bubnienė.
Ne visi senoliai geba pasirūpinti savimi
Pasak psichologės, aktyvūs senjorai patys sužino įvairias naujienas televizijos ir radijo laidose, skaito spaudą: „Matau nemažai prisisegusių atšvaitus vyresnio amžiaus žmonių, be to, kai kada jie netgi savo vaikus paragina būti atsargiems, nešiotis su savimi šviesą atspindinčias priemones, juos prisegti matomoje vietoje.“
D. Bubnienės tėtis vairuoja automobilį ir pats piktinasi, kai pastebi pėsčiuosius, nesvarbu, kokio amžiaus, neturinčius šviesą atspindinčių priemonių. Ypač jei lyja, šlapia, tamsoje einantys tamsiai apsirengę žmonės tiesiog išnyksta, jų visiškai nesimato.
Gaila, tačiau ne visada vyresnio amžiaus žmonės žino visą informaciją apie saugumą keliuose, o jų vaikai neranda laiko suteikti šias žinias. „Ta dalis vyresnio amžiaus žmonių, kurie yra smalsūs, aktyvūs, patys randa informaciją, paklausia, jei ko nesupranta ar nežino. Kita problema, jei garbaus amžiaus žmogaus gebėjimas sutelkti dėmesį, įsiminti naują informaciją suprastėjęs, ir jis pamiršta ar nevisai gali suprasti, kam reikalingas vienas ar kitas dalykas“, – mano D. Bubnienė.
Psichologė prisimena vieno pažįstamo žmogaus pasakojimą apie garbaus amžiaus šeimos narį, kuris mėgsta ilgai vaikščioti gatvėmis: „Senolio atmintis pradėjo prastėti ir šis jo pomėgis tapo pavojingas. Kai neseniai rudenį jis iki išnaktų negrįžo, artimiesiems padėjo socialiniai tinklai – žmonės atkreipė dėmesį į vienišą klajojantį senelį ir išsyk pranešė artimiesiems. Visa laimė, kad neįvyko avarija, nes senelis vaikščiojo tamsoje, be atšvaitų, buvo išėjęs už miesto ribų. Toks atvejis ragina visuomenę, praeivius ar vairuotojus atkreipti dėmesį į senyvo amžiaus žmogų, einantį lyg be tikslo, pasimetusį, išsigandusį, galbūt nesiorientuojantį – jį užkalbinti, pasidomėti, ar jam viskas gerai.“
Išskirtinis dėmesys tiems, kurie sunkiau orientuojasi
Kas gali atsitikti garbaus amžiaus žmogui, jei jis neturi artimųjų arba nepalaiko su jais glaudaus kontakto, galbūt nesinaudoja telefonu?
Psichologė svarsto, kad senolis gali nesidomėti ir naujienomis, nežinoti informacijos dėl atšvaitų. Gali būti, kad jis nežino, kur juos įsigyti. O gal jis turi išgyventi iš labai mažos pensijos, jam nepakanka lėšų, atšvaito nelaiko pirmo būtinumo preke. „Tokiu atveju, pirmiausia vaikai, anūkai, ar kiti artimieji, o jeigu jų nėra, kaimynai ar tiesiog neabejingi žmonės, praeiviai turėtų informuoti senolį apie jam kylantį pavojų, patarti būtinai nešioti atšvaitą, o galbūt ir tiesiog padovanoti šviesą atspindinčią priemonę. Gal tai skamba nerealiai, bet juk visi norėtume gyventi tokioje visuomenėje, kurioje visi rūpinasi vieni kitais“, – pasakoja D. Bubnienė.
Juk visi norėtume gyventi tokioje visuomenėje, kurioje visi rūpinasi vieni kitais.
Žmonių, kurių kognityviniai ar pažintiniai procesai dėl ligos ar amžiaus yra sulėtėją ar sutrikę, ne tik susilpnėja dėmesys, atmintis, suvokimas, sprendimų priėmimas, bet ir gebėjimas orientuotis laike bei erdvėje. „Tad jeigu pastebime, kad mūsų artimo žmogaus pažintiniai gebėjimai sulėtėję ar sutrikę, jam reikia skirti daugiau laiko, dėmesio, galbūt ir priežiūros. Tam, kad jis gatvėje būtų kuo labiau pastebimas ir saugus, turime patys pasirūpinti jo saugumu, tinkamai matomoje vietoje užsegti atšvaitus, dažnai patikrinti ir priminti juos nešioti. O jei kognityviniai sutrikimai labai ryškūs, neišleiskime vyresnio amžiaus žmogaus į gatvę vieno, ypač tamsiuoju paros metu“, – pataria psichologė Dovilė Bubnienė.
Branginkime gyvybę. Saugokime vieni kitus
Skiltis Saugukelyje.lt rengiama kartu su Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos
