Kai pamatai, kad automobilio vairuotojas rankose laiko ne tik vairą, bet ir telefoną, natūraliai kyla klausimas: ar mes valdome savo telefonus, ar jie mus jau užvaldę? Ar turime bent mažiausią galimybę atsispirti norui čia ir dabar žvilgterėti į telefoną, nepaisant, kad situacija reikalauja visą dėmesį sutelkti į kelią ?
Ar jums tai būdinga?
Būdami prie vairo jaučiate būtinybę išmaniajame telefone tikrinti pranešimus, socialinių tinklų įrašus bet kada, kai tik yra mažiausia galimybė (įstrigę spūstyje, sustoję sankryžoje degant raudonam šviesoforo signalui, važiuodami tuščiu užmiesčio keliu ir pan.)?
Jaučiate stresą, kai telefonas vairuojant nepasiekiamas, pvz. giliai krepšyje, o krepšys ant galinės sėdynės?
Vairuodami laikote telefoną šalia, žvilgčiojate į jį net tada, kai nelaukiate jokio skambučio, neplanuojate niekam skambinti, nesitikite gauti žinutės?
Jums dažnai atrodo, kad girdite pranešimo garsą, nors jokio pranešimo nebuvo?
Jei kurį laiką nesinaudota socialiniu tinklu apima bloga nuotaika, nerimas, dirglumas, nuobodulys, jausmas, kad esate vienišas?
Jei sąžiningai atsakėte, kad jums tai būdinga, vadinasi jau esate priklausomi nuo telefono. Žinoma, ne nuo paties įrenginio, o nuo jame atsirandančio informacijos srauto. Gydytoja–psichoterapeutė Rūta Kažimėkienė sako, kad kiekviena priklausomybė vilioja žmogų ją vartoti ir vartoti. „Priklausomybę nuo telefono skatina visaverčio dalyvavimo iliuzija, panašiai kaip azartiniuose žaidimuose, lošimuose. Viskas lengvai pasiekiama, daug nekainuoja, paprasta naudotis ir net jei esi vienas automobilyje, kažkur įstrigęs spūstyje, susikuri iliuziją, kad dalyvauji daug kur“, – sako medikė.
Supraskime, kodėl tą darome
Pirmas ir svarbiausias dalykas – blaiviai vertinti savo poelgius, suprasti kokią grėsmę jie kelia jums ir aplinkiniams, kai esate eismo dalyvis (nesvarbu ar vairuotojas, ar pėsčiasis). Pasiteisinimas „nieko čia tokio“, „aš tik trumpam“ tik rodo, kad jūs arba ignoruojate problemą arba nuo jos bėgate. Žmonėms būdinga teisintis, o neigimas yra viena dažniausia piktnaudžiaujančiųjų išmaniaisiais telefonais nuodėmė.
Pirmasis žingsnis, kad apskritai suvaldytume savo priklausomybę nuo telefono, yra suvokimas, kad naudotis telefonu bet kada ir bet kur nėra gerai, ypač jei vairuojate automobilį – padidinto pavojaus šaltinį, kai įvairių kritinių eismo situacijų baigtį lemia sekundės ar jų dalys.
Gydytoja–psichoterapeutė Rūta Kažimėkienė pataria paanalizuoti savo įpročius: „Kiekvienas įprotis mums duoda kažkokią naudą, bet svarbu išsiaiškinti ir kokie neigiami dalykai jame slypi. Pavyzdžiui, įprotis žvalgytis į telefoną, patenkina mūsų norą būtį socialinių tinklų įvykiuose, noras žaisti mėgstamą mobilųjį žaidimą, stovint ilgoje automobilių spūstyje, gali būti labai viliojantis siekiant išvaikyti nuobodulį. Lyg ir nekaltas elgesys, tačiau kelyje, kur svarbi kiekviena sekundė, akimirka neatidumo gali baigtis tuo, kad vairuotojas nesuteiks pirmumo teisės arba nesilaikys saugaus atstumo ir pan. Dėl atidumo stokos eismo įvykiai įvyksta net ir spūstyse, kur jų apskritai neturėtų būti, nes juk visi važiuojame labai lėtai.
Kad pakeistumėte įprotį, be galo svarbu užčiuopti veiksmo pradžią – kas jį išprovokuoja. Kai vairuodami automobilį sieksite telefono, pabandykite atpažinti provokatorių. Tai labai svarbu, nes taip galime suprasti, kada paleidžiame visą nepageidaujamo įpročio grandinę. Realiai įvertinę grėsmę, kurią kelia eismo dalyvių išsiblaškymas, turime aiškiai įvardinti pagrindinį tikslą ir jį net užsirašyti, pvz. „vairuodamas telefonu nesinaudoju“. Taip pat užsirašykime priežastis, kodėl norime keistis (net viena neatidumo sekundė kelyje gali suluošinti mano ir kitų žmonių gyvenimus“) ir būdus, kuriais to sieksime. Taip įsipareigosime patys sau“.
Kas iš tikrųjų vertas jūsų dėmesio?
Programėlių, socialinių tinklų kūrėjai įvairiomis priemonėmis kovoja dėl mūsų dėmesio, nes taip jie uždirba pinigus. Jie parduoda mūsų dėmesį. Tad vairuodami paklauskite savęs: į ką turėtų būti sukoncentruotas dėmesys? Galbūt po sekundės į kelią netikėtai išbėgs neapdairus žmogus ir tik nuo mūsų priklausys jo gyvybė? Galbūt laiku pastebėsime kliūtį, ją apvažiuosime ir išvengsime susidūrimo, kurio pasekmes prognozuoti labai sunku? O jei tik dėl dėmesio stokos nepavyks išvengti eismo įvykio ar tikrai po to sakysime: „Gaila, kad neskyriau dar daugiau laiko feisbukui?
Psichologai tvirtina, kad nepakeitę savo įpročių įprastoje aplinkoje, neatsisakysime jų būdami prie vairo. Yra daug žmonių, kurie yra priėmę griežtą NE – „kai vairuoju, telefono neliečiu“. Tačiau pažvelgę į miesto gatvėse judančius automobilius, matome, kad nepaisant pavojų, draudimų ir gręsiančių baudų, pakankamai daug vairuotojų vis dar laiko telefoną rankose.
„Padėti gali elementarios valios treniruotės bet kurioje vietoje: namie, kavinėje, darbe. Eidami pasivaikščioti palikite telefoną namuose, pusryčiaudami ar pietaudami, užuot tikrinę paštą, socialinius tinklus, naujienų portalus, mėgaukitės maistu. Suraskite per dieną kitų momentų, kai galėtumėte pabūti be telefono. Atsitraukus nuo telefono kasdienėse situacijose, kai jo tikrai nereikia, žymiai lengviau atsikratysite pagundos žvilgčioti į išmaniųjų telefoną vairuojant “, –pataria gydytoja–psichoterapeutė Rūta Kažimėkienė.
Pavojingiausias – įsitraukimas
Australijos saugumo tyrimų centro CARRS-Q atlikti tyrimai rodo, kad dauguma vairuotojų mąsto klaidingai. Jie mano, jog jei telefono nelaiko rankoje, o kalbėdami naudojasi laisvų rankų įranga, jų ir kitų eismo dalyvių saugumui pavojus nekyla. Tačiau tyrimai parodė, kad didžiausią pavojų kelia ne fizinis veiksmas – telefono laikymas, bet įsitraukimas į pokalbį, o jei vairuotojas paima telefoną į rankas, kad perskaitytų žinutę, pavojus dar didesnis – jis ne tik įsitraukė į įvykius telefone, bet ir nukreipė savo žvilgsnį į ekraną.
Potraukis siekti telefono išgirdus žinutės signalą – didžiulis ir kai kurie vairuotojai sankryžoje stabtelėję prie raudono šviesoforo signalo, trumpam paima telefoną bei akimis peržvelgia bent jau žinutės pradžią. Ar toks veiksmas nepavojingas, juk automobilis niekur nevažiuoja? Sumodeliuokime situaciją bei įvertinkime galimybes. Tarkim, vairuotojas stovi sankryžoje ir laukia žalio šviesoforo signalo. Jis stebi sankryžą, ją kertančius automobilius, mato, kad užsidegus geltonam signalui, vienas automobilis net nesiruošia stabdyti ir greičiausiai, dideliu greičiu kirs sankryžą jau degant raudonam šviesoforo signalui. Įvertinęs situaciją, net užsidegus žaliam šviesoforo signalui, vairuotojas neskuba pajudėti – juk kažkoks beprotis, dideliu greičiu įlekia į sankryžą. Jis pajuda kai būna įsitikinęs savo saugumu.
Dabar įsivaizduokime tą pačią situaciją, tik kiek kitaip – laukiantis vairuotojas stebi ne kelią, o telefono ekraną – trumpai, tik akimis perbėga žinutės turinį. Pakėlęs akis ir išvydęs žalią šviesoforo signalą, jis jau skuba pajudėti, kol už nugaros stovintys nepradėjo signalizuoti. Vairuotojas neįvertino situacijos, nemato atlekiančio automobilio. Kaip tokia situacija gali pasibaigti, pasakoti nereikia – patys viską suprantate.
Keli paprasti žingsniai
Kai atsikratyti įpročio žvalgytis į telefoną vairuojant? Geriausia tą padaryti iš karto, sau įsipareigojant, bet jei nepavyksta, galima išbandyti ir kelis mažus, paprastus žingsnius.
Minutės be naršymo. Sunku tikėtis, kad atsisakysite mėgiamų interneto svetainių ir nustosite telefono ekrane nuolat „skrolinti“, todėl iš pradžių pabandykite susilaikyti nuo pastarojo veiksmo bent keliolika minučių. Socialiniai tinklai, naujienų portalai, sukurti taip, kad jaučiame būtinybę nuolat „skrolinti“. O visi puikiai žinome, kad 9 atvejais iš 10 šis nuolatinis veiksmas nieko neduoda, tiesiog švaistome laiką. Todėl įsipareigokime sau, kad kilus norui paimti telefoną ir pasižiūrėti „kas naujo?“ , 10 ar 15 minučių atidėsime šį veiksmą. Taip atsiras atitinkamas įprotis ir stovint spūstyje ar prie raudono šviesoforo signalo, ranka telefono nebesieks.
Todėl įsipareigokime sau, kad kilus norui paimti telefoną ir pasižiūrėti „kas naujo?“ , 10 ar 15 minučių atidėsime šį veiksmą.
Naudokite sudėtingesnį priėjimą prie socialinių tinklų. Atsisakyti „Facebook“ ar „Instagram“ būtų nerealūs lūkesčiai. Tiesiog ištrinkite socialinių tinklų programėles telefone, o socialiniuose tinkluose lankykitės naudodami naršykle. Jei telefone nematysite savo „mėgstamiausios piktogramos“, jei kelias iki socialinio tinklo bus ilgesnis, pagunda peržiūrėti socialinio tinko įrašus, kol dega raudonas signalas ar kito priverstinio stabtelėjimo kelyje metu nebekils, nes tiesiog to nespėsite padaryti.
Galų gale... kiek kartų per dieną jūsų išmanusis telefonas praneša ką nors svarbaus?
Padėkite telefoną į šalį, ypač kai vairuojate. Jei jums nebūtinas telefonas, pasistenkite padėti jį ten, kur nekristų į akis. Tyrimai rodo, kad tada daugiau laiko sugaištama susitelkiant į pagrindinę veiklą, o ne į telefoną. Nuo išmaniojo telefono priklausomas asmuo jaučia stiprų poreikį laikyti telefoną šalia savęs – priešingu atveju jis tampa nervingas, išsiblaškęs. Vairuodami padėkite telefoną ten, kur jo tikrai negalėtumėte pasiekti, pvz. rankinėje, ant galinės sėdynės, tolimiausiame nuo vairuotoje automobilio kampe. Vis tiek erzina, traukia vilioja? Tada laikinai (kol esate automobilyje) išjunkite telefoną – šiais laikais tai trumpas procesas, kaip ir įjungimas.
Išjunkite programėlių pranešimus.
Niekas taip neblaško ir neišmuša iš ritmo kaip nuolatinis pranešimų srautas. Išmaniųjų telefonų revoliucijos pradžioje pranešimai buvo geras dalykas, tačiau programėlių kūrėjai greitai išmoko pranešimus naudoti visiškai nesvarbiems dalykams ir grynai kovai dėl mūsų dėmesio. Išjunkite pranešimus ir signalai neblaškys jūsų dėmesio vairuojant, nevers galvoti kas ką svarbaus parašė. Galų gale... kiek kartų per dieną jūsų išmanusis telefonas praneša ką nors svarbaus?
Apsižvalgykite aplink ir pamatykite „zombius“
Kai kylate liftu ir matote kai kas nors išsitraukia telefoną, jums norisi padaryti tą patį. Kai laukiate eilėje pas gydytoją irgi išsitraukiate telefoną, kaip ir visi kiti. Kavinėje – tas pats.
Pažvelkite į žmones ir pamatysite, kad įsmeigę akis į telefonus jie atrodo šiek tiek kaip zombiai – visiškai atitrūkę nuo juos supančio pasaulio. Policijos duomenimis paremta statistika teigia, kad, keturi iš dešimties eismo įvykių įvyksta dėl to, kad vairuojant buvo naudojamasi telefonu. Skaičiai iškalbingi ir viskas tik dėl dėmesio koncentracijos stokos, bei bauginančio „zombiško“ abejingumo: „Nes juk kol kas nieko baisaus nevyksta, tiesa?“. Bet svarbu prisiminti, kad net pats mirtiniausias narkotikas ir pats galingiausias ginklas yra nekenksmingi tol, kol jais nė vienas žmogus nesinaudoja.
Mes esame tie, kurie perka mobiliuosius telefonus, jais naudojamės ir tame nieko blogo nėra. Pavojai kyla tada, kai mes telefonu naudojamės tuo metu, kai mūsų dėmesys turi būti nukreiptas į kelią, eismo dalyvius, kai nuo mūsų dėmesingumo priklauso žmonių sveikata ar net gyvybės. Nebūkime „zombiais“ prie vairo.
