„Skubu pas mamą“, „Problema namie“, „Reikia kaimynui padėti“, „Nepastebėjau, kad tik tiek važiuoti galima“ ir panašūs žodžiai – greitį matuojančių policininkų kasdienybė. Nemažai tokių išgirdo pareigūnai, antradienio vakarą surengę reidą Kaune.
Iš pirmo žvilgsnio, tokie pasiteisinimai neatrodo blogi. Juk kas čia tokio, jeigu žmogaus namuose nutiko problema ir jis spustelėjo akceleratorių, kad grįžtų pora minučių anksčiau?
Tokia logika kaip reta klaidinga. Jeigu žmogus išties skubiai turi atsidurti namie, greičio viršijimas kelionėje padidina riziką ne tik turėti papildomų problemų (būti užfiksuotam greičio matuokliu ar sustabdytam policijos), bet ir sukelti avariją. Policijos pareigūnai ne kartą buvo viešai pliekiami už tai, kad „su pateisinama priežastimi“ skubantį žmogų drįso nubausti, tačiau skubėdamas tas žmogus tik judėjo dar vienos nesėkmės link.
Kitas svarbus dalykas – stresas. Jeigu žmogus skuba, yra stresinėje situacijoje, jo pulsas padažnėja ir važiuodamas jis negali sukoncentruoti dėmesio į kelią ar kitus eismo dalyvius, o galvoja apie bėdą, kuri jį privertė skubėti. Vien tokia būsena padidina vairuotojo riziką sukelti eismo įvykį dėl neatidumo, o jeigu dar ir greitis yra viršijamas, ta rizika kyla iki aukščiausio lygmens.
Todėl greičio viršytojų pasiteisinimai „skubu namo, nes skalbyklė užliejo kaimyno butą“ turėtų būti vertinami ne kaip nuodėmės atpirkimas, o kaip grėsmė kelyje.