Kodėl lietuviai keliuose taip pyksta, ir kaip vairuotojams nusiraminti, „Keturi ratai“ kalba su psichologe, „Lietuvos draudimo“ pykčio keliuose valdymo konsultante Egle Masalskiene.
– Lietuviai keliuose neatrodo labai kultūringi, daug agresijos. Kodėl? Čia toks lietuviškas mentalitetas?
– Na, vairuojame taip, kaip gyvename. O gyvename skubėdami ir konkuruodami, vieni jausdami nepriteklių, kiti turėdami kažkokį menkavertiškumo kompleksą. Palyginti su daugiau pažengusiomis šalimis, gal esame užrietę nosį prieš mažiau pažengusias šalis. Tas pats atsispindi ir keliuose.
Jei yra tekę vairuoti Vokietijoje, matėte, kad eismas ten juda gerokai greičiau. Bet ten vairuotojai kultūringesni, vieni kitus praleidžia, nepyksta, jei padarai klaidą, pakantesni užsieniečiams.
– Taigi lietuviai – piktesnio būdo?
– Nebūtinai. Pyktis neapsiriboja vien tik destruktyviais veiksmais ar įniršiu. Kartais žmogus sako, kad jis nepiktas, bet, žiūrint iš šono, atrodo, kad jis vairuoja agresyviu vairavimo stiliumi.
Dar prieš porą metų su „Lietuvos draudimu“ atlikome tyrimą, kuriame žmonių klausėme, kaip jiems atrodo, kaip jie vairuoja, ir kaip jiems atrodo, kaip vairuoja kiti. Paaiškėjo įdomus fenomenas, žmogiškas: mes manome, kad du trečdaliai kitų vairuoja agresyviai, ir tik vienas trečdalis sako, kad kartais vairuoja agresyviai. Juk kitus matome labiau.
Pagal apklausą, žmonėms agresyviu vairavimo stiliumi atrodo posūkių nerodymas persirikiuojant, lenkimas iš dešinės, galo užkišimas labai greitai aplenkus, kabojimas ant galo, mirksėjimas ilgosiomis šviesomis.
Visa tai žmonės identifikuoja kaip agresyvų vairavimo stilių. Bet jei mes sustabdytume taip važiuojantį automobilį ir vairuotojo paklaustume, ar jis yra piktas, sakytų, kad ne. Jis tiesiog konkurencingai važiuoja. Tai gal koks pardavimų vadybininkas ar vadovas, kuris įpratęs konkuruoti, jam reikia parduoti daugiau nei kiti, taip pat ir važiuoti greičiau nei kiti. Tas stilius į vairavimą persimeta nejučia. Vairuotojai nebūtinai yra pikti, bet gali piktai elgtis. Kiti vairuotojai tai gali identifikuoti kaip piktą vairuotoją.
Lygiai kaip ir grynos pykčio emocijos, kai žmonės išvažiuoja ant ko nors supykę. Jie vairuoja galvodami, kodėl nutiko taip ar anaip. Galva tuo metu užimta piktomis mintimis, taigi automatiškai norisi važiuoti greičiau. Daug adrenalino, gamta prašo tą adrenaliną išlieti, taigi vairuotojas spaudžia, vairuoja agresyviai.
– Ar pyktis gali pakenkti eismo saugumui?
– Pyktis yra viena iš emocijų, kuri sudaro sąlygas nesaugumui keliuose. Dabar klausimas, kas pyksta? Jeigu aš važiuoju ramus, atsipūtęs, bet aplink mane visi vairuoja agresyvokai ir yra piktoki, tai man lygiai taip pat nesaugu. Ne tik nuo mano paties pykčio kenčia eismo saugumas, bet ir nuo kitų pykčio.
Pyktis skatina vairuoti agresyviau – greičiau, staigiau, mažiau atsižvelgiant į kitus eismo dalyvius, labiau rūpinantis tuo, kaip man važiuoti taip, kaip noriu.
Pyktis skatina vairuoti agresyviau – greičiau, staigiau, mažiau atsižvelgiant į kitus eismo dalyvius, labiau rūpinantis tuo, kaip man važiuoti taip, kaip noriu. Neretai pyktis kaip emocija tiesiog pats prašosi būti išveiktas – kol esame pikti, tol ieškome būdų, kaip tą jausmą, susikaupusį adrenaliną išlieti. Beje, greitis sudaro iliuziją, kad esame stiprūs ir išnaudojame energiją, tarsi judėtume naudodami savo raumenų jėgą, bet realiai važiuojant automobiliu fizinės jėgos daug nereikia, tad adrenalinas naudojamas labai pamažu.
Kita vertus, dauguma mūsų bijo kitų pykčio, kuris gali būti parodytas gestais, žibintų mirksėjimu, atitinkama veido išraiška. Ir tai taip pat gali turėti įtakos avaringumui. Ypač jauni vairuotojai bijo pasirodyti netikę, per lėti ir pan. Tuomet jie ima vairuoti ne pagal savo galimybes, o stengdamiesi būti kaip visi, atitikti minios standartus. Važiuoti su srautu – geras patarimas, bet kartais kelyje srautas važiuoti verčia greičiau ir agresyviau, nei leidžia taisyklės, oro sąlygos arba vairuotojas jaučiasi galįs.
– Taigi kaip reikėtų tą pyktį numalšinti?
– Pasaulyje egzistuoja įvairūs pykčio valdymo mokymai, metodai, su tuo dirba ne tik psichologai, bet ir psichiatrai. Metodikų yra daug, bet tai reiškia, kad ir problema yra didelė, kurią reikia spręsti.
Keliuose gali padėti tik tie metodai, kurie veikia labai greitai ir nereikalauja sėdėti, medituoti ir galvoti apie savo elgesį, nes nėra kada.
Taigi jei jau kalbame apie pyktį vairavimo metu, tai greičiausias metodas būtų ramus kvėpavimas. Kvėpavimas susijęs su visa mūsų fiziologija, tad jeigu kvėpuosite truputį ramiau, nervų sistema rims, kūnas atsipalaiduos. Sekti savo kvėpavimą greitkelyje sudėtinga, bet stovint kamštyje – atvirkščiai.
Kitas dalykas: reikėtų stebėti, kokios mintys ateina į galvą. Jeigu visus vairuotojus, ypač besipainiojančius jūsų kelyje, laikote niekšais, natūralu, kad atsiranda neigiamos emocijos. Pamąstykite, gal kiti vairuotojai kitaip nemoka, gal šiandien jiems nepavyksta vairuoti geriau, ir pasidžiaukite, kad atpažįstate tai, dėl to galite nebūti tokie, būkite geresni už juos.
